Žmogaus gyvenimas yra toks, kad kiekvienas džiaugsmas primena ir kančią, net ir per šv. Kalėdas. Neseniai Amerikoje pamišėlis nužudė 20 vaikų. Ta proga prieš pat šventes dienraštis „Washington Post“ išspausdino rašytojos Ann Hood straipsnį „Vaiko mirtis – tėvų didžiausias košmaras“. Jo mintys aktualios visada.
„Mes priblokšti, mes sukrėsti. Kaip tauta, kvestionuojame įstatymus dėl ginklų kontrolės, klausiame, kaip toks dalykas galėjo įvykti. Visa tai – tikslingos reakcijos į tragediją Konektikuto Niūtaune. Tačiau yra to įvykio atgarsių, kurie aidės dar ilgai po to, kai įstatymai bus pakeisti ir gyvenimas, sunku patikėti, sugrįš į normalias vėžes: tai 20-ies nužudytų vaikų tėvų sielvartas. Kiek kartų girdėjau sakant, jog tai yra tėvo ar motinos baisiausias košmaras. Kaip motina, išgyvenusi vaiko praradimo nelaimę, žinau, jog jos palikta didžiulė tuštuma lieka visiems laikams”, - rašė Ann Hood.
Rašytoja tęsė: “Mano dukrelės Greisės nenužudė šautuvu. Ji, penkiametė, mirė staiga nuo siaučiančio streptokoko. Stovėdama priblokšta bažnyčioje per jos šermenis, išgirdau vieną moterį sakant, „Na, sugrįšiu namo ir stipriau apkabinsiu savo vaikelį“. O aš pagalvojau: „Na, Tau gerai. O aš grįšiu namo ir rėksiu“. Ką galima pasakyti tokio sielvarto akivaizdoje? Ką žmogui daryti? Problema ta, kad niekas negali tėvams duoti tai, ko jie labiausiai nori – savo vaiko. Ilgai po to, kai baigėsi laidotuvės ir kaimynai nustojo nešti Tau į namus paruošto maisto ir kepinių, tas vaikelis vis tiek miręs, o tėvai ir toliau gedi.
Aš čia papasakosiu, ką išmokau apie gedėjimą per dešimtį metų nuo mano Greisės mirties: išmokau, kad banalybės neveikia. Laikas negydo. Ji negyvena geresniame pasaulyje. Dievas kartais užkrauna mums daugiau negu galime pakelti. Išmokau, kad daugiau galios stipriame apkabinime nei tūkstantyje prasmingų žodžių.
Išmokau, kad netgi netekties akivaizdoje drabužiai vis tiek susiteršia ir sąskaitas reikia susimokėti. Draugai, kurie išskalbdavo kojines ir atsakydavo už mus elektroninius laiškus, kurie nupjaudavo mums žolę ir įpildavo benzino į mūsų automobilius, labai daug mums padėjo.
Ta draugė, kuri vieną popietę atėjo ir peržiūrėjo Greisės kuprinę, atrinko jos, darželinukės, knygutę, sąsiuvinį ir raštelius, pakabino jos piešinukus ant mūsų šaldytuvo durų, o jos lietpaltį – ant kablio prieškambaryje, turėjo daugiau drąsos negu tos, kurios man pasakė, kad galiu joms skambinti bet kada.
Kai kurios draugės sėdėdavo su manimi diena iš dienos, savaitę po savaitės, net mėnesių mėnesius – ir leisdavo man išsišnekėti, o jos tik klausydavosi. Aš visą laiką iš naujo pasakodavau apie Greisės paskutinę dieną, lyg taip darydama būčiau galėjusi geriau suvokti, kas jai – ir mums – atsitiko.
Tačiau iš tokios tragedijos negalima išgauti prasmės, ir kai tą supratau, jos man leido raudoti ir daužyti kumščius ir keiktis.
Laikui bėgant žmonės grįžta į savo įprastinius gyvenimus, tačiau gedintys tėvai tokių nebeturi. Jie turi naujai save suvokti ir nežino, kur žengti toliau. Yra moteris, kuri vis dar siunčia man atviruką per Greisės gimimo dieną ir per Motinos dieną, kuri ilgiau nei metus man siųsdavo atvirukus kas savaitę – tai pagalbos linijai liūdinčiai motinai.
O tie žmonės, kurie ir dabar, dešimtmečiui praėjus, mini Greisės vardą, aptaria jos būdą, meniškus sugebėjimus, meilę Bitlams – jie ir toliau padeda man gyventi diena iš dienos – pačiu tuo, kad ją prisimena.
Kaip lengva nusisukti nuo sielvarto, tarsi jis būtų užkrečiamas ar būtų per sunku jam žiūrėti į akis. Tačiau Niūtauno tėvų laukia sunki viso gyvenimo kelionė per sielvartą. Kažkaip metų laikai keisis ir sukaktys kaupsis viena po kitos. Vieną dieną jie, sunku patikėti, vėl šypsosis. Jie gamins pietus, keis darbus, pirks rūbus, švęs ir keliaus. Jie tęs gyvenimą. Bet visą laiką, visą laiką ir toliau bus tas skausmas, tiesa, minkštesnis, ramesnis, bet vis tiek juntamas kiekvienos dienos kiekvieną minutę.
To neužmirškite. Žiūrėkite jiems į akis. Apkabinkite juos – ir nepaleiskite“.
Taip rašė romanistė ir novelistė Ann Hood dienraštyje „Washington Post“ prieš pat Kalėdas. Gerbkime jos teiginį, kad tokios banalybės, kaip posakis „laikas gydo visas žaizdas“ arba pasakymas, kad „mirusioji dukrelė dabar gyvena geresniame pasaulyje“, nepadeda.
Nuo savęs pridursime, jog posakis „laikas gydo visas žaizdas“ – ne tik banalybė, bet ir stačiai klaida. Juk visiškai akivaizdu ir su autore reikia sutikti, kad laikas negydo vaiko praradimo skausmo – bent jau ne šiame gyvenime.
Bet kitame gyvenime? Tame, kurį žada šv. Velykos? Šis pažadas būtent ir gimsta per Kalėdas. Matyt, autorė juo netiki. Tai irgi jos teisė, tačiau ji taip pat turi teisę rinktis tikėjimą, kad jos mirusi dukrelė kaip tik jau dabar gyvena tarp angelėlių. Tai skausmo šioje žemėje neatima, tačiau bent leidžia į jį pasižiūrėti iš kitos perspektyvos – iš vilties perspektyvos. Iš tikėjimo perspektyvos.
O kas drįs pasakyti, kad ji žmogui neleistina ir neracionali? Amžinasis gyvenimas, kurio dabar nepatiriame, bet į kurį įžengsime tik po mirties – ir yra Kalėdose gimstantis Velykų pažadas.
