Pirmąją savaitės dieną Marija Magdalietė nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai.
Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.
Kiti skaitiniai: 1 Jn 1, 1–4; Ps 97
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Arūnas Peškaitis OFM
Šis keistas vaizdas, kuris mus aplanko Kalėdų dienomis, yra tikrai velykinis. Keistas todėl, kad tie du mokiniai nieko kito nepamato, tik keisčiausiu būdu paliktas drobules ir skarą, padėtą atskirai. Labai sunku mums pasakyti, kokia dangaus šviesa juos nušvietė, kad jie iš karto įtikėjo, tai pamatę.
Kylanti mintis yra labai paprasta – šie nuo palaikų nuimti apdarai yra liudijimas, kad Jėzus nepavogtas, nes tada nereikėtų išvynioti ir palikti ten šių rūbų. Pamatę rūbus, mokiniai galėjo labai sutrikti. Čia pat jie prisimena Marijos Magdalietės liudijimą, o galbūt ir Jėzaus žodžius, kuriuos Jis jiems ne kartą yra kalbėjęs - žodžius apie Prisikėlimą. Tad jie neranda tinkamesnio paaiškinimo nei tas, mums taip įprastai atrodantis, jog Jėzus iš tikro prisikėlė. Ir drobulės, į kurias jis buvo įvyniotas, jam visiškai nereikalingos. Tuščias kapas, drobulės, ir du išplėtę akis mokiniai. Nuščiuvę jie dabar išgyvena Prisikėlimo akimirką. Šią akimirką Bažnyčia išgyvena ir šiandien. Tai tikrovė, kuri leidžia kankiniams gyventi ir mirti dėl Jėzaus, kuri įgalina mus visus pasitikėti; tai tikrovė, kurią nuolat liudija Šventoji Dvasia, kviesdama Bažnyčią pasitikti Prisikėlusį. Prisikėlimo tikrovė stipresnė už visą pasaulio tamsą, ji sušildo žiemos vakarus, ji mus atveria vienas kitam.
Kodėl tas velykinis pasakojimas įterptas Kalėdų laikotarpyje? Tam, kad dar kartą primintų apie kankinystę, kuri nebijo susitikti mirties, nes gyvena Prisikėlimu. Jis mums primena, kad visi mes esame Prisikėlimo žmonės, ir nemanytume, kad Prisikėlimas, Velykos yra tik pavasario šventė - Prisikėlimą mes švenčiame nuolat, ir šiandien kai visi išgyvename Kalėdų džiaugsmą, išgyvename Prisikėlimo džiaugsmą. Tik iš Prisikėlimo perspektyvos galime žvelgti į visus Jėzaus gyvenimo įvykius – gimimą, misiją, skelbimą, kryžių, ir į visų pasaulio kankinių liudijimą, nes kitaip jie nieko nepasakytų. Tik taip galime suprasti, kad kryžius, kankinystė yra pascha, perėjimas, kad pats Jėzaus gimimas yra perėjimas per žemišką tikrovę, netektį, skausmą į tai, kas sukuria Dangaus karalystę šioje žemėje. Jėzus sakė – Dangaus karalystė yra tarpe jūsų. Prisikėlimas ir šiandien šią karalystę daro realią.
Visos krikščioniškos šventės švenčiamos Prisikėlimo šviesoje. Kažkas yra gražiai pasakęs – kiekvienas sekmadienis yra mažos Velykos. Ne tik sekmadienis – kiekvienos Mišios yra Velykos. Mes esame Velykų žmonės ir Kalėdų laikotarpiu. Baltą, šaltą žiemą mūsų širdys švenčia Velykas, kai esame kartu su tais mokiniais, žiūrinčiais į tuščią kapą, paliktas drobules, numestą skarą, ir pagaliau patikinčiais – taip, tai nėra paistalai, taip, tai, ką liudijo Marija Magdalietė yra tiesa, tai ką liudijo Jis pats, yra tiesa. Jie tapo tikinčiais ir patikėjo, kad Jis gyvas, dar iki to momento, kai Jis jiems pasirodė ir kalbėjo savo nemirtingus, amžinus Prisikėlimo žodžius. Tai yra ir mūsų krikščioniško tikėjimo ir kelionės laidas.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
