„Mes, deja, nesuprantam religijos ir kultūros santykio pačia plačiausia prasme. Neturim deramo supratimo nei apie religiją, nei apie kultūrą, net nemokam iškelti pačių klausimų, bet užtai labai lengvai puolam juos ne tik moralizuoti, bet ir politizuoti“, - sako profesorė Rita Šerpytytė, Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė, prisimindama neseniai Lietuvoje vykusius ginčus bei diskusijas dėl Romeo Castellucci spektaklio apie „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.
Dabartinis teorinio diskurso seklumas, kalbant apie religijos ir kultūros problematiką, bei savotiškas jo nuvertinimas, noras sudėtingus dalykus, tikras filosofines problemas, paversti itin paprastais, schematizuotais klausimais su būtinai praktiškai pritaikomais atsakymais, pasak pašnekovės, subanalina, nuskurdina ne tik viešąją erdvę, bet ir akademinį diskursą, taip pat susiaurina ir galimų tyrimų lauką.
Kita vertus, susidariusi situacija tik dar aiškiau parodo būtinybę iš naujo apmąstyti, ieškoti, tirti ir kalbėtis tam, kad bent dalelė pasaulio, kuriame gyvename, taptų jei ne geriau suprasta, tai bent jau deramai tyrinėjama. Tiesiausias kelias į tai – tinkamas klausimų iškėlimas, nuolatinis priminimas sau, kad nėra savaime suprantamų atsakymų ir apibrėžimų, kad būtina dar ir dar kartą permąstyti, kas šiandien yra kultūra, kas yra religija, kaip ir kur šios dvi sritys sustinka, kaip jos transformuojasi ir su kokiais iššūkiais susiduria.
Apie visa tai bei naujausius mokslinius tyrimus religijos ir kultūros srityje ir kalbėjomės su profesore.
Religijos ir kultūros santykio tema ir iš jos kylantys klausimai, tiksliau - teatro santykis su religija Lietuvoje neseniai buvo virtę ne vien teorine, bet pačia tikriausia praktine problema, kurią spręsti buvo užsimojęs net Seimas. Turiu omeny rudenį rodytą Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Šiuo klausimu pasisakė, savo nuomonę bei mintis išdėstė, visi kas netingėjo. Kaip Jūs jau kuriam laikui prabėgus vertinate tai, kas vyko?
Man atrodo, tai buvo viena iš tų situacijų, kai iš tikrųjų pasimatė, kaip nesugebame suvokti, nemokame kalbėti nei apie religiją, nei apie kultūrą, nei apie šių sričių santykį. Paaiškėjo, kokio skurdaus teorinio diskurso ribose esame įsprausti.
Pati buvau šito įvykio nuošalėje, stebėjau jį ir šalies, nes man šita situacija pasirodė esanti pernelyg klasikinė ir aiški. Visą tą laiką tik kėliau sau tokį klausimą: o ką, jei R. Castelluccio vietoj būtų buvęs, tarkime, F. Dostojevis su savo romanu „Demonai“? Tai tik vienas iš Dostojevskio kūrinių, kuriame nuolat kalbama apie Dievo „pašalinimą“. Šis romanas Lietuvoje irgi buvo „teatralizuotas“, bet niekam nekilo noras ginčyti F. Dostojevskio „maišto prieš Dievą“. O juk jei kokiam Seimo nariui, ar bet kuriam kitam žmogui ta frazė būtų įsirėžusi į atmintį, turėjo kilti tokia pat ar net didesnė reakcija. Bet to neįvyko – F. Dostojevskio romanas stovi lentynose ir niekam net į galvą neateina ką nors su juo daryti – nei nuomonių reikšti, nei piktintis, nei šį klausimą svarstyti Seime. Esą čia klasikinis kūrinys, su kuriuo lyg ir viskas aišku.
Bet štai parodė R. Castellucci savo spektaklį ir užvirė aistros, buvom priversti svarstyti, kodėl gi taip galėjo įvykti, kaip iš viso buvo leista rodyti tokį Kristaus veido išniekinimą. Kalbėta apie cenzūrą, laisvę, bet pati klausimo esmė taip ir liko nepaliesta. Tikėjimo prasmės klausimas, pats jo kėlimas, kuris dažnai atrodo „išjudinantis“ Dievo buvimo pagrindą, ir kuris rūpi daugeliui didžiųjų meno kūrinių, liko nepastebėtas.
Manau, tai mūsų mentaliteto klausimas. Mes, deja, nesuprantame religijos ir kultūros santykio pačia plačiausia prasme. Neturime deramo supratimo nei apie religiją, nei apie kultūrą, net nemokam iškelti pačių klausimų, bet užtai labai lengvai puolam juos ne tik moralizuoti, bet ir politizuoti. O juk jei tik turėtume bent kokį teorinį stabdį, suprastume, kad prieš kalbant apie šiuos dalykus reikia išsiaiškinti ir bandyti suvokti, ko nesuprantame. Tačiau, kita vertus, reikia pasakyti, kad ir teoriniai religijos ir kultūros sričių tyrimai Lietuvoje nėra labai aukšto lygio.
Užsiminėte apie teorinio diskurso skurdumą, negebėjimą ne tik suprasti, bet ir tinkamai iškelti, suformuluoti klausimų. Tačiau galiu numanyti, kad dalis žmonių pačius akademikus nesunkiai apkaltintų nesugebėjimu žmonėms paaiškinti, viešai pristatyti savo idėjų, tyrimų ir atradimų. Ne kartą teko girdėti, kad akademikai, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai, esą susitinka vieni su kitais, kalbasi tarpusavyje savo teoriniu žargonu, o į žmones, į visuomene dėmesio nekreipia, net nemėgina jiems nieko paaiškinti, akiračio praplėsti...
Klausi, kaip gi visą tą teorinį žinojimą ir svarstymą išversti į žmonių kalbą? Tiesą sakant, nemanau, kad teorinių tyrimų rezultatus, kaip kokį kosminį augalą, būtų galima tiesiog persodinti į žemę, t. y. - tiesiog imti ir papasakoti apie juos žmonėms, neturintiems nieko bendra su teorija. Laikausi nuomonės, kad ne bet kurį diskursą apskritai galima konvertuoti, o be klausytojo aktyvumo, įsitraukimo ir pastangų taip pat nieko neišeis. Dalykai apie kuriuos kalba vadinamieji „akademikai“ humanitarai yra pakankamai sudėtingi ir nesusipaprastina tiek, kad ir „arkliui būtų aišku“. Nors, iš šalies žiūrint, būnant kad ir kitų mokslų atstovu, gali atrodyti visiškai priešingai.
Gal analogija ir nebūtų visai tiksli, bet tas norėjimas konvertuoti teorinį diskursą į paprastus praktinius atsakymus, mano manymu, prilygsta žmogaus mėginimui įsiveržti pas chirurgus operacijos metu su prašymu jam greitai ir suprantamai paaiškinti, kas čia vyksta ir kaip kas daroma. Faktas, kad tai neįmanoma. O iš humanitarų, deja, labai dažnai to reikalaujama.
Tiesiog humanitarinės kultūros lygis toks menkas, kad humanitaras yra nuolat priverstas įrodinėti, jog jis šio to vertas. Čia galima kalbėti apie visuotinę mokslo devalvaciją apskritai, bet ir ne tik apie ją. Juk tą situaciją mes patys iš dalies ir sukūrėme galvodami, kad galima apytaką tarp sudėtingų teorinių ir vadinamųjų populiariai išdėstytų dalykų vykdyti tiesiog mechaniškai. Lazda visada turi du galus. Kai bandome supaprastinti tai, kas yra labai sudėtinga, tokį rezultatą ir turime. Nors gal kas nors taip ir mano, bet šiuolaikinis žmogus nėra talpykla, į kurią galima visko, taip pat ir teorinių žinių, pridėti. Pamėginkite. Ir tada išgirsite, kad nei to, nei ano žmogui nereikia, kad jis laisvas ir pats renkasi, kas jam įdomu. Tačiau jeigu žmogus jaučia, kad tam tikrų dalykų nesupranta, bet vis dėlto laikosi nuostatos, kad jie verti supratimo ir gilinimosi – tai jau didelis žingsnis. Vien tokia nuostata formuoja ir kitokį požiūrį, ir elgseną, ir duoda visai kitų rezultatų.
Iš tiesų, tikroji apytaka, diskurso plėtimas ir konvertavimas iš teorinio į praktinį vyksta netgi ne tada, kai pas tarpusavy besikalbančius akademikus į paskaitas, seminarus ar konferencijas ateina kažkas iš šalies. Sunku net numanyti ir apibrėžti tas vietas, kur ta apytaka gali įvykti. Todėl ir sakau, jog šviečiamąjį akademinį darbą reikia atlikti subtiliai ir kad iš tiesų jis atliekamas labai netikėtose „vietose“ ir situacijose, tada, kai tiesioginio poveikio pats žmogus net nejaučia.
Ir tikrai nemanau, kad žmonės, kurie užsiima teorine veikla, atsidūrę tam tikroje situacijoje neatliks savo darbo. Jeigu patys vadinamieji „akademikai“ turės reikiamą teorinį pagrindą, atsidūrę tam tikroje situacijoje, sugebės priimti aplinkybių diktuojamas sąlygas ir žaidimo taisykles. Teorinį diskursą tikrai galima pritaikyti kasdienybėje niekur nepaliekant tų teorinių prielaidų ir pagrindų, kurie lemia turimą supratimą. Juk ir turgaus aikštėje galima kalbėti apie Dievo buvimą, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip bus formuluojamas klausimas. Kalbėdamas su žmonėmis akademikas nepasidarys kitaip mąstantis, bet pabandys atsakyti kita, sutiktojo kalba, teigdamas tai, kas papildys to žmogaus žinojimą.
Kalbėdama apie teorinio žinojimo ir tyrimų praktinę vertę omenyje turėjote būtent religijos ir kultūros sferų tyrimus. Norisi klausti, o ar turime ką konvertuoti – ar Lietuvoje yra pakankamai tyrimų, naujų teorinių įžvalgų šiose srityse.
Tiesą pasakius, labiausiai ir trikdo tai, kad Lietuvoje neturint teorinių pagrindų iš karto neriama į praktinę erdvę ir bandoma jai primesti tam tikras sąvokas, kategorijas, struktūras, mąstymo ir diskurso modelius, kurie paskui ima funkcionuoti viešojoje erdvėje pačiais banaliausiais pavidalais. Ir nuo to paskui tampa labai sunku išsigelbėti. Turime kažkokį religijos ir kultūros santykio bei šioms sferoms kylančių iššūkių supratimą, tačiau jis visiškai išskydęs, paviršutiniškas ir, labai gaila, tampantis savaime suprantamu dalyku.
Kiek man teko susidurti su tuo, kas vyksta Lietuvoje šios srities mokslinių tyrimų lauke, tai dėmesys į religijos ir kultūros fenomenus bei jiems kylančius šiuolaikinio pasaulio iššūkius yra atkreipiamas, bet koncentruojamasi į tam tikrų iššūkių religijai ir kultūrai raiškos paieškas, o ne teorinės bazės jų tyrinėjimui sukūrimą. Aprašinėjama, kaip religija ir kultūra „pasirodo“, kaip jos reiškiasi visuomeninėje sferoje. Tačiau daugelis savokų be teorinės analizės priimamos už gryna pinigą, pacituojamas koks nors geriau žinomas autorius, rašantis apie globalizaciją, sekuliarizaciją ir pasižiūrima, kaip mūsų visuomenėje ir kultūroje tie fenomenai „reiškiasi“.
Mąstoma maždaug taip – pasaulyje vyksta globalizacija, sekuliarizacija, religija traukiasi, todėl labai svarbu paskaičiuoti, kas čia vyksta, t. y. - kiek dar liko tikinčiųjų. Bet kažkaip nelabai kas varginasi klausti, kas yra tikėjimas, religija, ta pati globalizacija ar sekuliarizacija ir kokia šių fenomenų dabartinė prasmė.
Atsiliepdami į šį teorinių tyrimų religijos ir kultūros sferose trūkumą ir matydami didžiulį tokių tyrimų poreikį mes, aštuonių mokslininkų grupė (Danutė Bacevičiūtė, Sigita Maslauskaitė, Rita Šerpytytė, Tomas Sodeika, Mintautas Gutauskas, Kristupas Sabolius, Aušrelė Pažėraitė ir Vaiva Daraškevičiūtė, - red past.), prieš trejus metus pradėjome vykdyti projektą „Religija ir kultūra – šiuolaikinio pasaulio iššūkiai tapatumui“. Šis projektas – Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos Nacionalinės mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ dalis. Į tarpdiscipliniškumą orientuota programa sudaro sąlygas tapatumo problematika domėtis ir ją analizuoti įvairių sričių specialistams - filosofams, istorikams, menotyrininkams, filologams ir kt.
Mes savo ruožtu norėjom reaguoti į tai, kas programoje apibrėžiama kaip šiuolaikinio pasaulio iššūkiai tapatumui. Imponavo dar ir tai, kad iššūkių skaičius nebuvo baigtinis – tik dalis jų įvardyta pačioje programoje, bet buvo palikta erdvė įvardinti ir naujus mūsų galva svarbius iššūkius. Taip šalia globalizacijos, sekuliarizacijos, nihilizmo, atsirado ir naujų iššūkių.
Taigi projekto vykdymo metu susitelkėme į religijos ir kultūros sferų santykio tyrinėjimus, jam kylančių išūkių analizę, kartu pratęsdami ir ankstesnius VU RSTC vykusius tyrimus.
Papasakokite daugiau apie tyrimą. Ką konkrečiai tyrinėjote, kokius tikslus kėlėte, kokias hipotezes formulavote?
Galima sakyti, kad pagrindinis tyrimo tikslas buvo labai kompleksinis, tarpdisciplininis – viena vertus, - religijos ir kultūros fenomenų, kita vertus, - jų tarpusavio santykio transformacijų tyrimas.
Formuluodami darbinę hipotezę teigėme, kad ir religija, ir kultūra yra tokios sritys, kurių santykis, drauge su pačių fenomenų kompleksiškumu, šiuolaikiniame pasaulyje yra ne tik teorinė, bet ir praktinė problema. Vakarų tradicija, kuri nuo seno yra krikščioniška, šiandien yra beprarandanti religinį matmenį. Kita vertus, religijos sfera komplikuotai ieško savo vietos kultūros lauke. Taigi lieka neaišku, ar religija pretenduoja tapti kultūros dalimi, ar ji vis dėlto dar gali manyti esanti tos kultūros pagrindas.
Mūsų projekto kontekste šiuolaikinių iššūkių religiniam ir kultūriniam tapatumui – sekuliarizacijos, globalizacjos, nihilizmo - apibrėžimas ir traktavimas taip pat tampa problemiškas. Keliamas klausimas, kas jie iš tiesų yra, ką jie reiškia, tuo pačiu nepasiduodant kažkokiai teorinės savaime suprantamybės iliuzijai.
Kitaip tariant, mes netraktavome situacijos mechaniškai – lyg, iš vienos pusės tiesiog būtų „duotos“ dvi sritys – kultūra ir religija – o iš kitos pusės - iššūkiai, kurie tiems fenomenams daro įtaką. Šiuolaikinio pasaulio iššūkių poveikis religijos ir kultūros santykiui, jo tarpusavio transformacijoms yra kur kas subtilesnis ir netraktuotinas kaip mechaniškai formuluojama ir sprendžiama problema.
Paimkime, kad ir globalizacijos pavyzdį. Globalizacija yra šiandien kone plačiausiai vartojamas terminas. Kartais net taip plačiai, kad visiškai prarandamas orientyras, ką jinai gali reikšti, kas sudaro jos turinį. O Lietuvoje tyrimų, kuriuose apibrėžčiau būtų iškeltas klausimas apie globalizacijos prasmę tikrai nėra daug. Kita vertus, esama ir tam tikros nerašytos, bet lyg nujaučiamos minėtųjų šiuolaikinio pasaulio iššūkių hierarchijos. Globalizacija dažnai traktuojama lyg viską aprėpianti, tarsi po jos sparnu tilptų ir visi kiti iššūkiai – ir sekuliarizacija, ir nihilizmas. Mes kėlėme klausimą ar tikrai taip yra, bandėme apmąstyti iššūkių tarpusavio santykį, kuris taip pat komplikuotas, neaiškus, bet jo analizė – labai svarbi. Tuo pačiu mėginome nustatyti ir globalizacijos vieta kitų iššūkių atžvilgiu.
Pradėję projektą pamatėme, kad nepasitenkinsime vien išskirtaisiais iššūkiais, kad praplėsime šį sąrašą. Ir vienas tokių naujai išryškėjusių ir atgarsio susilaukusių bei įvardytų iššūkių mūsų tyrime yra cinizmo fenomenas. Būtent aiškinintis sekuliarizacijos ir nihilizmo iššūkių prasmę išryškėjo, kad santykis su tikrove, kuris šiandien pasirodo iššūkių pavidalu, kartais įgauna cinizmo veidą. O štai tuomet jį tenka atriboti nuo nihilizmo.
Tyrinėjant sekuliarizacijos kaip iššūkio fenomeną taip pat išryškėjo svarbių ir įdomių dalykų. Aš pati orientavausi į sekuliarizacijos ontologinės prasmės išryškinimą, teko nemenkai pasidomėti ir pasauliniais šios srities tyrimais. Turbūt mažai kas nežino Charlso Tayloro garsiojo veikalo „Sekuliarusis amžius“. Atrodo, ką gi dar po tokios knygos pasirodymo galima pasakyti apie sekuliarizaciją. Bet iš tiesų, tai reikia aiškiai žinoti, kad šis grandiozinis veikalas visų pirma pristato sekuliarizaciją kaip atvirą problemą. Tačiau ontologinė sekuliarizacijos prasmė ten nėra akcentuojama. Tuo tarpu man ji atrodo ypatingai svarbi. Ontologinės sekuliarizacijos prasmės išryškinimas pačią sekuliarizaciją pristato kaip filosofinę problemą par excellence.
Ontologinės sekuliarizacijos prasmės išryškinimas religijos ir kultūros santykio tyrimuose ėmė brėžti ir dar vieną, naują - socialinės sekuliarizacijos prasmės tyrimo perspektyvą. Viena iš tyrinėtojų, Danutė Bacevičiūtė būtent ir orientavosi į etinį sekuliarizacijos aspektą, bandydama susieti šį fenomeną ir jo raišką su socialine sfera.
Kitas dalykas, kuris mums yra svarbus, ir kuris iš anksto nebuvo numatytas, bet ėmė ryškėti paties tyrimo metu – tai laukų, ar sferų, kuriose skleidžiasi šie fenomenai, apsibrėžimas. Kitaip tariant, kilo klausimas - ar bandysime aprėpti visą religijos „susitikimo“ su kultūra fenomenų įvairovę, ar, priešingai, bandysime atpažinti tam tikras sritis, kuriose šiuolaikinio pasaulio iššūkiai atsiskleidžia kaip labiausiai paliečiantys religijos ir kultūros santykį.
Išryškėjo, kad religijos ir kultūros santykis ir to santykio patiriami iššūkiai simptomiškiausiai atsiskleidžia kasdienybės pasaulio ir vizualumo plotmėse. Suprantama, kad toks skirstymas yra ir natūralus, ir sykiu konvencinis. Taip, yra daugybė sričių, kuriose galima fiksuoti religijos ir kultūros sričių susitikimą ir išsiskyrimą, o ten aptinkami iššūkiai tampa prasmingi ir verti analizės. Bet tenka atrinkti labiausia „simptomiškas“ sritis, sykiu neužmirštant, kad patys tie iššūkiai, jų tam tikras susitikimas su religijos ir kultūros pasauliu, neišvengiamai lokalizuojasi konkrečiose „vietose“.
Galima galvoti, kad tik ypatingų patirčių analizėje išryškėja komplikuotas religijos ir kultūros santykis, tačiau iš tiesų čia labai svarbi yra būtent kasdienybės sfera. Šiandieninis pasaulis į pirmą planą iškelia ne tą sritį, kuri pilna ypatingų patirčių ar išskirtinės gyvenimiškos praktikos, bet būtent kasdienės apyvartos dalykus, kur religijos ir kultūros fenomenai funkcionuoja, tampa atpažįstami ir prasmingi. Jei analizuojame šiuolaikiniam pasauliui svarbų naujųjų religinių judėjimų fenomeną ir įvairius kvazireliginius dalykus bei bandome brėžti ribas, keldami klausimą, ką iš viso šiandien dar galime laikyti religija, tai šitas klausimo aspektas iškyla ir tampa apčiuopiamas būtent kasdienybės lygmenyje. Lygiai tas pats nutinka ir tada, kai klausiame apie sekuliarizacijos visuomeninę, moralinę prasmę.
Na o vizualumas į mūsų tyrimų akiratį patenka truputį kitu keliu nei kasdienybė. Vizualumas, tiesą sakant, pats gali būti apskirtai laikomas šiuolaikinio pasaulio iššūkiu, paliečiančiu ne tik religiją ar kultūrą. Tampa ne tik įmanoma, bet ir prasminga kalbėti apie vizualųjį posūkį, posūkį į medijas, taip pat, kaip kažkada tapo įmanoma kalbėti apie lingvistinį posūkį. Mus šiame tyrime domina vizualizacija, kuri įvyksta religijos ir kultūros santykio transformacijų lauke, ir klausimas, kiek vizualumas turi įtakos, kaip jis susijęs su minėtais iššūkiais.
Kalbant apie tai, kaip šiame tyrime figūruoja kultūra, reikia pabrėžti, kad mes bandome orientuotis į paties religijos ir kultūros santykio pagrindo paieškas. Tačiau kultūra mums rūpi, jei taip galima sakyti, ir abstrahuojnatis nuo religijos. Šiuo požiūriu svarbus būtų individualus Kristupo Saboliaus tyrimas, kuris orientuotas į kultūrniame pasaulyje pasirodančias tapatybes įvairiose vizualiose praktikose ir vizualiuosiuose menuose. Keliamas klausimas, kaip kino, teatro, kitų medijų fenomenai formuoja tam tikrus tapatumus. Žinoma religinis aspektas pasirodo ir šiame tyrime. Bet vis dėlto jį dera traktuoti kaip atskirą tyrimą, orientuotą daugiau į kultūros sritį.
Išvardinote ir aptarėte tiek daug tyrimo aspektų, naujai išryškėjusių krypčių, bet vis dėlto natūraliai kyla klausimas - kaip galėtumėt apibendrinti jau į pabaigą einantį projektą ir jo rezultatus?
Turbūt prieštaraučiau pati sau, tam, ką sakiau pokalbio pradžioje, mėgindama pateikti supaprastintą tyrimo rezultatų santrauką, tačiau tam tikrus dalykus vis dėlto galima išskirti.
Kaip jau minėjau, dažnai sakoma, kad šiais laikais religiškumas tiesiog nyksta kultūros sąskaita, sekuliarizacija ir globalizacija įgauna pagreitį, o nihilizmas ir cinizmas, taip sakant, daro savo darbą. Tačiau mūsų tyrimo metu išryškėjo visai kiti dalykai. Visų pirma tai, kad religiškumas keičia savo pavidalus ir raišką, jo santykis su kultūra transformuojasi, bet tai visiškai nereiškia, kad kultūra darosi mažiau religiška. Netgi priešingai. Šiandien kur kas problemiškiau darosi atriboti tai, kas religiška, nuo to, kas nereligiška, nei paprasčiausiai sakyti, kad religijos nebeliko. Tiesiog dvasingumo sąvoka tapo tokia plati, kad kalbant apie tų sferų patiriamus iššūkius tenka paaiškinti religinio fenomeno ribas.
Patys iššūkiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip absoliučiai negatyvūs dalykai, po tyrimo gali būti pateikiam visai kitoje šviesoje ir kontekte. Kad ir nihilizmo pavyzdys. Turime įsivaizdavimą, kad tai - visiškai negatyvus reikalas. Tuo tarpu religijos tyrimų kontekste nihilizmas atsiskleidžia kaip tam tikra pozityvi strategija kai anuliuojamas pseudoreligiškumas ir atveriamas kelias tikrąjam religiškumui.
Sekuliarizacija taip pat nevienareikšmiškas iššūkis. Daugelis įsivaizduoja šį procesą kaip religiškumo alternatyvą. Tarsi kuo daugiau sekuliarizmo dvasios, tuo mažiau religijos. Tačiau sekuliarizacija padeda atpažinti religijos tikrąją prasmę. Kitaip tariant, sekuliarizacija galima tiek, kiek kultūroje dar gyva religinė prasmė. Tuos dalykus išryškinus ir atsiranda galimybės koreguoti nusistovėjusį diskursą ir visapusiškai, ne schematiškai parodyti reiškinių įvairovės amplitudę ir jų prasmės pokyčius.
Regimas visų teorinių tyrimų rezultatas bus galiausiai pasirodysiančios dvi solidžios monografijos. Didžiulė kolektyvinė monografija, kurios darbinis pavadinimas kol kas sutampa su projekto pavadinimu, bei Kristupo Saboliaus knyga apie kiną ir teatrą kaip tapatybės formavimo veiksnius.
Žinoma, trejus metus vykstantis darbas nebuvo tyrimas orientuotas vien į monografijų rengimą. Kasmet pateikėme nemažai straipsnių, surengėme konferencijų, diskusijų, o vienas iš pagrindinių laimėjimų – glaudus bendradarbiavimas su užsienio partneriais, bendros konferencijos, darbiniai seminarai, patirties dalijimasis. Tiesiog kai tie patys dalykai aptarinėjami siauroje, hermetiškoje lietuviškoje terpėje, atrodo, kad visiems viskas aišku ir kad visi labai lengvai susikalbame. Bet vos tiktai išeini į tarptautinę erdvę, tampa aišku, kad ten svarstymai visai kito lygmens. Tad norint tikrai rimtai teoriškai ką nors svarstyti ar kalbėtis buvo tiesiog būtina kviestis ekspertus ir akademikus iš užsienio. Taip mums pavyko savuosius tyrimus išvesti į plačią tarptautinę erdvę.
Tikimės, kad mūsų tyrimai, bus įdomūs ir naudingi daugeliui, bet pirmiausia jie skirti mūsų artimiausiai akademinei aplinkai – studentams, absolventams, akademinei bendruomenei.
Sakyčiau, kad tai akademine prasme netgi misionieriškas darbas. Tiesiog kai matai, kad ne vien tik televizijoje ar internete, bet ir universiteto auditorijose ima įsivyrauti banalusis kalbėjimas, norisi, kad mūsų pačių sau išsiaiškinti dalykai imtų veikti akademinę bendruomenę, pakylėtų akademinį diskursą į kitą lygmenį. Todėl ir manome, kad verta dirbti siekiant jei ne įtvirtinti kitokį kalbėjimą ir dalykų supratimą, tai bent suprobleminti tuos klausimus, atsakymai į kuriuos per ilgai atrodė savaime suprantami.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi ir parengė Lina Valantiejūtė