Paklausyki šių dienų muzikos. Tos moderniosios, populiariosios. Gal jau klausai, nežinau. Bet šįkart ne tik klausyk, šį kartą prašau išgirsti. Jau?
Šiandien mes slepiamės savo muzikoje, savo ausinėse, kurios „išjungia“ pasaulį ir atbaido jį nuo mūsų, kad nedrįstų šnekėti, nes vis tiek negirdėsim... Šią dieną tu slepiesi ritmo vienodume, jo beprotiškame trenksme. Arba skęsti pilkame liūdesio rūke. Ta muzika, mūsų muzika, yra lyg girtas šokis, ritmingas nago stuksėjimas į vyno taurę, lyg cigarečių dūmai, dusinantys ir griaužiantys akis, maskuojantys. Ir visa šaukia gyvenimą – galybė „Mes jauni!“ iškabų, milijonai „Gyvenk dabar!“ plakatų. Tačiau kažkur tarp viso šito, kažkur tarp alkoholio, narkotikų, tamsių barų ir vakarėlių, vykstančių kiekvienoje gatvėje, kikeviename name, slepiasi žvėriškas, kone gyvuliškas šūksnis: „Man Tavęs reikia!“ Ne, greičiau jau reikalavimas, toks pats tvirtas, kaip būna užrašai ant antkapių, parašytas tokiomis pačiomis pilkomis dylančiomis raidėmis: „Noriu Tavęs.“ Tas siaubingas klyksmas žmonių, kurie nebepažįsta nei savęs, nei pasaulio, kuriems jie patys ir jų gyvenimas nebeturi konkretaus pavidalo ir yra labiau niekas nei materija. Ko jie, mes, tu trokšti? Kad kam nors reikėtų tavęs. Kad kabintumeisi už to. Kad nors kelioms minutėms būtum kas nors. Gyvybė, nors šiek tiek išsiskirianti iš nieko fono. Tau tai nepatiks, nes yra sentimentalu. Saldu. Bet juk ne tu sprendi, ko norėti.
Nežinau, gal tai būdinga visam jaunimui visais laikais. Mes visi esame „prarastosios kartos“. Nors galbūt tu kilęs iš visai kitokio, naujo porūšio: „parduotosios kartos“. Mūsų, ne taip kaip mūsų „protėvių“, niekas nesunaikino ir nevertė naikinti patiems. Mus pardavė. Atėjome iš tolimo klestėjimo, kuris, tiesa, truko neilgai. O vis dėlto buvo ir niekaip negalime susitaikyti, jog jo nebėra ir laikas apmokėti sąskaitą. Kai kurie dar turime kelias žiežirbas – žiupsnelį šios laimės trupinių, dalelę turto. Bet visi be išimties gyvenam dabar ir tiktai dabar ne dėl to, kad vertintumėme gyvenimą, bet todėl, kad ateities tiesiog nebėra. Darbo nėra. Yra tik tebesitęsiantis šou. O už jo slepiasi visos krizės ir protestai, nepriklausomybės, visi pavasariai. Ta kova kilo ne dėl idealų ir įsitikinimų, nors taip ir gali atodyti. Mums tai nerūpi. Mūsų tėvynė yra internetas. Religija... Turbūt ateizmas? Arba pagonybė. Tiek daug daiktų garbiname (atsiprašau už banalumą). Nenoriu teisti, gal ištikimybė savo įsitikinimams (galų gale, ir jų turėjimas) būtų mūsų vertybės, bet.. Darbo nėra. Ir visi, kurie dar nebuvote parduoti ir praskolinti per šį vakarėlį, skubėkite dėti skelbimą, lipdyti etiketę ant savo rankos ar kojos – greičiau parduokite save, kol dar yra perkančiųjų. Tave kaltina vartotojiškumu, o visai neteisingai. Vartotojai tėra iliuzija – tai mes esame vartojami. Kaip siurrealistniame paveiksle parduotuvės ir televizija, maistas ir drabužiai suvalgo ir sunešioja mus. Ar ne toks mūsų tikslas? Darbo nėra.
Blogiau! Nėra tapatybės, už kurios galėtum laikytis. Viskas keičiasi, viskas jau pasikeitė per smarkiai ir per greitai. Visa, kas buvo, neliko nieko: modernusis menas neturi autoritetų! Ir jūsų, mieli tėvai, proseneliai ir kiti giminaičiai, šnekos yra mažų mažiausiai banalios. Netikime jumis. Nes „garbė“ nebeturi apibrėžimo, „sąžiningumas“ nebeveikia, turbūt prastai suinstaliavote. Turime išrasti naują pasaulį, nes anas paleistas pelenais. Ir visi idealai atrodo per tolimi, nerealūs... Tai ir yra didžiausia bėda, iš kurios kyla visas tavo desperatiškas, beviltiškas linksėjimas galva į muzikos taktą – tavęs nėra. Ir pats šitai supranti per daug gerai, bet nelieka kitos išeities, tik laukti, kantriai laukti, kad kas nors sumokėtų už tave ir galėtum perpirkti bent dalelę savęs.
Tad ką darysi, mieloji parduotoji karta? Norėčiau pateikti atsakymą, bet tegaliu pasakyti: rinkis išmintingai. Žmonių nepaprastas gebėjimas kurti nublankęs prieš griaunamąją jėgą, bet jis gyvas. Tik reikia rasti jį savyje.