| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Evaldas Ignatavičius. D. Labučio nuotrauka |
Studijų laikais Evaldas Ignatavičius su kolegomis išleido almanachą „Svetimi“, prieš keletą metų pasirodė jo eilėraščių rinkinys „Laikinųjų reikalų patikėtinis“. Tačiau baigęs filologijos studijas gyvenimą susiejo su diplomatine veikla. Apie kūrybą ir visuomeninius interesus, kultūros ir politikos sankirtas klausinėjo Deimantė Daugintytė.
Pagal specialybę turėtumėte būti filologas, bet tapote diplomatu, valstybės veikėju. Pasirinkimus darėte sąmoningai?
Filologas yra plataus profilio amatininkas, veikiantis pagal principą: moki žodį – žinai kelią. Prieš keletą savaičių buvo mūsų kurso susitikimas – mokslų baigimo dvidešimtmečio proga – tai kur tik mūsų nedirbama: nuo kaimo mokyklų iki Seimo ir kosminių programų biuro. Tie du dešimtmečiai išblaškė mus nuo Liuksemburgo, Amerikos iki pat Australijos. Laikas buvo toks ir mes buvom tokie – daug naujų galimybių ir noro jomis pasinaudoti.
Mano posūkis į diplomatiją buvo gerokai improvizuotas: Ukmergėje baigiau sustiprintą anglų kalbos mokyklą, dar vienos kitos kalbos pasimokiau Universitete – tuo metu tai buvo reikalinga augančiai ir naujų darbuotojų ieškančiai Užsienio reikalų ministerijai, apie kurios darbą, kaip ir apie pačią diplomatiją, tuomet turėjau gana miglotą supratimą.
Specialios „diplomatų kalvės“ tuo metu nebuvo, tad panašiais keliais ministerijoje atsidūrė ne vienas Vilniaus Universiteto ir kitų aukštojo mokslo kalvių absolventas – istorikai, filologai, teisininkai, ekonomistai. Nemažai tarp tuomet atėjusiųjų ir fizikų, medikų, matematikų – žmonės greičiausiai turėjo pašaukimą diplomatijai, tačiau anų laikų sąlygomis tokio išsilavinimo įgyti ir pritaikyti negalėjo, tad turėjo rinktis kitus kelius. Mokėmės dirbdami: aš diplomatijos mokslus vėliau baigiau Didžiojoje Britanijoje, po to pats vedžiau seminarus – skambiai pavadintus „Diplomatijos menas“ – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Tuo metu susidomėjau senąja Lietuvos diplomatijos istorija. Norėčiau kada nors skirti daugiau laiko šiai įdomiai ir mažai tyrinėtai temai.
Tiesą sakant, įsivaizduoju save dirbantį ir filologinį darbą: iki šiol mielai skaitau literatūrologinius veikalus, šį tą – daugiausia apie pasirodančias naujas poezijos knygas – parašau ir pats, mielai dalyvauju įvairiuose renginiuose bei projektuose. Perfrazuojant žinomą posakį – buvusių filologų nebūna.
Rašote eiles. Nurašote iš gyvenimo, pokalbių, ar klausotės, kas Jums kalbama iš aukščiau?
Visaip atsitinka. Dažniausiai, ko gero, rašau iš klausos, iš kalbos – suskamba eilutė, dvi, na, o paskui jau reikia toliau lipdyti... Kalba yra galinga įmagnetinta erdvė – kaip „Soliario“ okeanas – ten nuolat vyksta dalelių judėjimas ir cheminės reakcijos, kuriančios naujus sąskambius ir prasmes. Reikia tik nepamiršti klausytis. Ypatingai tas „nyrimas“ į okeaną juntamas mokantis kitų kalbų – kai staiga suošia Rilkės ar Baudelairo tekstai.
Yra ir kitaip atsiradusių eilėraščių – žiūrint pro langą, keliaujant, klausantis žmonių, skaitant, kažką prisimenant. Poezija yra nuolatinis pasišnekučiavimas – su savimi ir pasauliu, su kituose kraštuose ir kitais laikais gyvenusiais poetais. Tai turbūt pats įstabiausias pojūtis – kad poezijoje nėra laiko ir erdvės riboženklių.
Esu jau rašęs, kad poeto ir diplomato amatus sieja žinios nešimas (vokiškasis ambasadoriaus apibūdinimas – Botschafter – žinianešys). Tik pirmuoju atveju žinios siuntėjas dažniausiai neįvardintas. Iš šios dviejų amatų sandūros ir gimė mano pirmosios knygos pavadinimas – „Laikinųjų reikalų patikėtinis“.
Lietuvos diplomatijos istorijoje yra keletas rašytojų pavardžių: J. Savickis, O. Miloszas, I. Šeinius. Ar kliudydavo Jūsų, kaip poeto, žvilgsnis ir filologinis išsilavinimas dirbant diplomatu?
Poeto žvilgsnis ir filologinis išsilavinimas diplomatijoje tik padeda, nes diplomatijai – kad jos gyslos neužkalkėtų – reikia kuo įvairesnių žvilgsnių ir perspektyvų. Ir rašytojų, ir diplomatų darbo įrankis tas pats – kalba. Jautrumas žodžiui, – tiesa, dėl skirtingų priežasčių – abiem atvejais yra labai svarbus dalykas.
Rašytojų, poetų ir kitų menų atstovų diplomatinėje tarnyboje būta visais laikais, o dažniausiai ir patys praėjusių amžių diplomatai – puikaus klasikinio išsilavinimo, mokantys keletą kalbų, kūrė, tapė, rašė eiles, kaip, tarkim, 1791-aisiais įkurtos pirmosios Žečpospolitos Užsienio reikalų ministerijos vadovas Joachimas Chreptavičius, kurio knygą „Apie gamtos teisę“ šiuo metu verčiam į lietuvių kalbą. Kūryba, literatūrinė veikla buvo užuovėja Lietuvos diplomatams sunkiausiais mūsų valstybei laikais – prisiminkime kad ir paskutinio pirmosios Respublikos Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio įspūdingą vertimų derlių sovietinės okupacijos metais.
Tai, kad šiais laikais valstybės tarnautojo ir rašančio, kuriančio žmogaus sutapimas viename asmenyje yra nuostabą keliantis faktas, mano galva, yra vertybių krizės mūsų visuomenėje ženklas. Džiaugiuosi, kad tarp diplomatų rašančių žmonių vis dar atsiranda, – tarkim, istorines knygas bei romanus gana intensyviai spėjantis leisti Ambasadorius Alfonsas Eidintas ar savo naują eilėraščių rinkinį ką tik pristatęs Artūras Valionis. Neminiu čia įdomių ir populiarių knygų, kurias parašė mūsų diplomatai apie kraštus, kuriuose jiems teko ar tenka dirbti. Tai savo ruožtu yra svarbi Miloszo, Šeiniaus, Savickio misijos tąsa – sieti Lietuvą su kitomis šalimis per kalbą, kultūrą, gilesnį tradicijų pažinimą.
„Rašytojas“ mano nuomone reiškia daugiau nei „rašantis žmogus“, kaip ir „Ambasadorius“ – daugiau nei tam tikrą rangą turintis diplomatas. Ne vieną kūrėją, formaliai nedirbusį diplomatinio darbo, drąsiai galėčiau pavadinti Lietuvos Ambasadoriumi, pavyzdžiui, neseniai „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanotąjį Tomą Venclovą.
Visuomenė gali veikti bendrąsias meno tendencijas, kultūra – formuoti visuomenę. Ar yra ryšys tarp politikos ir meno, ar menas pavaldus politikai?
Kultūra ir politika buvo susijusios visais laikais. Ir šiandien kultūros vyksmas yra priklausomas nuo politikų sprendimų – per pinigus, įvairias valstybines programas, savivaldą, švietimą. Kultūra dažniausiai suvokiama kaip politikos, valstybės valdymo mechanizmo dalis – toli gražu ne pati svarbiausia. O norėtųsi atvirkščios perspektyvos – kad politiką suvoktume kaip kultūros dalį, kaip kūrybą valstybės labui plačiame istorinių tradicijų ir dabarties kontekste. Tuomet tikrai būtų mažiau susismulkinimo ir susisvarbinimo.
Kita vertus, į kultūros pasaulį iš politikos atkeliavę nemažai nomenklatūrinių dalykų, kurie varžo laisvą kūrybinį procesą. Tenka dalyvauti įvairių praeities kūrėjams ir įvykiams skirtų jubiliejinių metų, kultūros programų svarstyme, kuomet viskas organizuojama dažniausiai paskutinę akimirką, renginiai planuojami „iš esamų asignavimų“, o svarbiausiais akcentais lieka iškilmingi minėjimai. Trūksta nuoseklių jungčių, prioritetų išskyrimo ir jų susiejimo su finansais. Tikiuosi, kad rengiantis 2018-aisiais metais minėsimam pirmosios Respublikos šimtmečiui, nuoseklumo ir protingo planavimo bus daugiau.
Kultūros ir politikos kontekstą bei jų santykį esmingai keičia aplinkui vykstantys procesai: atviros sienos, didėjantis mobilumas ir raiškos galimybės internete – visa tai kuria naujas erdves, kontaktų galimybes. Kazimiero Pakšto vizijose regėta „globali Lietuva“ tapo realybe – tuo dar kartą įsitikinau ką tik Dubline susitikęs su Airijos lietuvių bendruomenės aktyvu ir šiame krašte atsidūrusiais kuriančias žmonėmis. Gyvenimas išsiveržė iš anksčiau įprastų laike ir erdvėje apibrėžtų formų, ir esantieji valdžioje turi ieškoti kelių, kaip neatitrūkti nuo šios realybės.
Ar Jūsų kaip valstybės veikėjo, diplomato sprendimai, pasirinkimai išreiškia asmeninę poziciją? Jeigu ne, ar nejaučiate vidinio pasipriešinimo, kartėlio?
Kaip diplomatas aš atstovauju valstybės pozicijai bei interesams, dalyvauju sprendimų priėmime ir taip išreiškiu savo nuomonę. Negalėčiau sakyti, kad per tuos du dešimtmečius būta didelių nusivylimų diplomatijos fronte. Lietuva šiandien yra ten, kur daugelį metų norėjo ir turėjo būti, išsipildė tūkstančių praėjusio amžiaus tremtinių, emigrantų ir disidentų viltis sulaukti laisvės ir Lietuvos įsitvirtinimo tarptautinėje bendruomenėje. Kaip mes tomis galimybėmis pasinaudojame – jau kitas klausimas, labiau susijęs su mūsų valstybės branda, gebėjimu susitarti ir susitelkti.
Didesni pastarųjų metų nusivylimai susiję su neišnaudotomis galimybėmis – pristatyti Lietuvą, suteikti daugiau galimybių mūsų kultūros žmonėms. Geriausias pavyzdys, ko gero, būtų projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, į kurį investuota daug lėšų ir energijos, tarp jų ir Lietuvos ambasadų bei mūsų bičiulių užsienyje pastangų, ir paskutinę akimirką didžioji dalis to pasirengimo paleista vėjais. Gaila entuziastingos komandos, gaila projektus rengusių kultūros žmonių, gaila ir nerealizuotos puikios galimybės. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ateinančių metų pirmininkavimą Europos Sąjungai išnaudosime kur kas geriau.
