Straipsnio pavadinime „mums“ atsirado ne be reikalo. Kasmetiniame kompanijos „Google“ trumpame vaizdo siužete į tris minutes sutalpinta tai, ko žmonės visoje planetoje ieškojo per visus šiuos metus. Peržiūrėjus jį supranti, kiek svarbių įvykių pasaulyje nutiko šiais metais. Tačiau kyla ir klausimas – o kas svarbaus įvyko būtent mums, lietuviams? Todėl pabandysiu trumpai apžvelgti 2012-ųjų metų įvykius, kurie turėjo įtakos ar yra aktualūs Lietuvai.
 |
| Protestai krizės apimtoje Graikijoje.
EPA nuotrauka |
Pirmasis aktualumo neprarandantis klausimas – neregėto masto Europos Sąjungos ekonominė ir finansinė krizė. Ieškant sprendimų, ES vadovų vėl prabilta apie dar didesnę integraciją. Tačiau niekas iki šiol nėra aiškiai įvardijęs, kad šiandienė euro zonos krizė kaip tik ir yra nulemta pernelyg forsuotos integracijos. Pinigų sąjunga buvo sukurta tada, kai ES dar nebuvo tapusi visaverte ekonomine sąjunga (skirtingos tiesioginių mokesčių sistemos, skirtingi valstybių ekonomikos ciklai, nepakankama fiskalinės politikos koordinacija). Tikėtasi, kad euras taps skirtingų ekonomikų konvergencijos varikliu, tačiau viskas įvyko atvirkščiai - skirtingos ekonomikos pakirto pinigų sąjungos stabilumą.
Per šiuos metus autoritetingos reitingų agentūros negailestingai nurėžė dalies valstybių ir bankų skolinimosi reitingus, Ispanija įstojo į „paskolos prašančių“ valstybių klubą, Italijoje 2011-aisias suformuota technokratinė vyriausybė darbą baigė tik prieš kelias dienas ir tai – dėl skandalingojo ekspremjero Silvio Berlusconi gudrybių. Ant bankroto ribos laviruojanti Graikija, siekdama gauti būtinas milijardines injekcijas, privalėjo milžiniškai apkarpyti valstybės finansus. Deja, milžiniškos sumos, skirtos ištraukti valstybę iš bankroto, panėšėjo į vandens pylimą į kiaurą rėtį. Tai lydėjo masiniai procesai bei kruvinos riaušės.
Krizės akivaizdoje Europoje kilo nauja euroskepticizmo banga, kurią geriausiai iliustruoja šių metų rinkimai Graikijoje, kurie buvo paankstinti vadinamosios Troikos – didžiausią įtaką Graikijos likimui turinčios institucijos: Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas. Nors daugiausiai balsų surinko tradicinės partijos, pirmą kartą istorijoje surinkusi beveik 7 proc. balsų į parlamentą pateko radikaliai dešinei atstovaujanti partija „Auksinė aušra“ („Golden Dawn“). Partija, kuri spaudoje vadinama neonacistine, naudojanti nacistinį rankos mostą, į svastiką panašų simbolį, bei turinti agresyvią retoriką, verčia sunerimti taikaus Europos integracijos projekto entuziastus. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad tokio tipo partijų iškilimas yra ne tik ekonominės, bet ir vertybinės Europos krizės pasekmė.
 |
| Vengrijos prezidentas sako kalbą prie parlamento
EPA nuotrauka |
Diskusiją dėl pamatinių Europos vertybių į viešąją ir politinę erdvę ryškiausiai iškėlė 2011 metais priimta ir nuo šių metų sausio 1-osios įsigaliojusi naujoji Vengrijos konstitucija. Ji pakeitė nuo 1949-ųjų galiojusį, nors ir visiškai perrašytą, komunistinio režimo laikų aukščiausiąjį šalies dokumentą. Turėdama didžiąją daugumą parlamente, centro-dešinės partija „Fidesz“ su jos lyderiu, premjeru V. Orbanu priešakyje iniciavo konstituciją, kurioje aiškiai išdėstytas požiūris į krikščionybę kaip nepakeičiamą ir svarbiausią Europos tradiciją, iš to kylančią pagarbą gyvybei (abortų draudimas) bei tėvynei. Dėl įvairių priežasčių šios konstitucijos priėmimas sukėlė pasipiktinimo bangą Vakarų Europoje, o Europos Komisija pritaikė teisines ir net finansines priemones apriboti „Fidesz“ paskelbtoms reformoms. Vis dėlto vizito metu Lietuvoje Vengrijos premjeras V. Orbanas citavo vieno iš ES tėvų Roberto Schumano žodžius, jog Europa bus krikščioniška, arba jos neliks visai, todėl savo reformas premjeras gynė iki galo.
 |
| George Weigel |
Tačiau Europos krikščioniškumo klausimas atrodo vis aštresnis, ypač Vakarų Europoje įsigalėjus kultūriniam marksizmui, dėl kurio dominuojančios vertybės iš krikščioniškų pakito abstrakčiomis pagarbos individui, jo laisvėms ir teisėms sąvokomis. Paskutinis kilęs skandalas – diskusija dėl Kalėdų eglutės Briuselyje, kai tradicinė eglė buvo pakeista abstrakčia metaline eglę simbolizuojančia konstrukcija. Ir nors kaltinimai, kad tam įtakos turėjo itin multikultūrali aplinka bei tai, kad mieste gyvenančius musulmonus galimai žeidžia krikščioniškų Šv. Kalėdų simbolis, yra kiek perspausti, jie atsiradę ne be pagrindo. Atsakymą jau anksčiau pateikė teologas George'as Weigelis knygoje „Kubas ir katedra“ („The Cube and the Cathedral“). Jis teigia, kad Europa išgyvena civilizacinį lūžį, savo kultūros simboliais pasirinkdama abstrakcijas – kubą (didžioji arka modernioje Paryžiaus dalyje – La Defense) vietoje didingumą ir galybę rodančių, pvz., Katedros (Notre-Dame de Paris).
 |
| Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as
EPA nuotrauka |
Didelės reikšmės įvykis 2012-aisiais – Prancūzijos prezidento rinkimai. Abortus ir homoseksualų santuokas palaikantis socialistų lyderis Francois Hollande'as surinkęs kiek daugiau nei 18 mln. rinkėjų balsų pavasarį laimėjo rinkimus. Jau pirmojoje savo prezidentinėje kalboje F. Hollande'as išreiškė didesnio sekuliarizmo, homoseksualų santuokos legalizavimo, didesnio abortų ir kontracepcijos finansavimo siekius. Pasipiktinimo susilaukė ir prezidento F. Hollande'o vyriausybės sprendimas apmokestinti didesnes nei 1 mln. eurų (3,45 mln. Lt) pajamas 75 proc. tarifu. Po šio sprendimo vienas garsiausių Prancūzijos aktorių Gerard'as Depardieu atvirame laiške premjerui Jeanui Marcui Ayrault pareiškė, jog tokie sprendimai varo šalį į nebūtį. Aktorius išreiškė siekį persikelti gyventi į Belgiją ir net atsisakyti Prancūzijos pilietybės.
Nors F. Hollande'as žadėjo sugrįžti prie senosios kairės šaknų, tačiau neoliberali ES raidos trajektorija uždėjo jam apynasrį. Per pirmąjį pusmetį jis pagarsėjo tik tuo, jog dar labiau apmokestino turtinguosius prancūzus ir, pradėdamas diskusijas apie vienalyčių santuokų įteisinimą, paskatino į masinį protestą išeiti dešimtis tūkstančių tradicines vertybes gerbiančių ir puoselėjančių prancūzų. Svarbu paminėti, kad prezidento rinkimuose solidžią trečią vietą (gavusi 6 mln. rinkėjų balsų) užėmė Nacionalinio fronto lyderė M. Le Pen, atstovaujanti prancūziškų tradicijų ir nacionalinės valstybės interesus. Akivaizdu, jog vertybinis lūžis tarp tradicijos ir kultūrinio liberalizmo Prancūzijoje tik stiprės, o kartu stiprės ir Nacionalinio fronto kaip trečios antisisteminės politinės jėgos pozicijos.
 |
| Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuel Barroso
EPA nuotrauka |
Nepaisant visų šių procesų Europoje, didieji ES vadovai kalba apie gilesnę ekonominę ir politinę integraciją ir net Jungtines Europos Valstijas. Todėl Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai už tai, kad, anot norvegiškojo Nobelio komiteto, „Sąjunga daugiau nei šešis dešimtmečius prisidėjo prie taikos stiprinimo ir susitaikymo, demokratijos ir žmonių teisių Europoje“, yra keistas pasirinkimas. Finansinės ir vertybinės krizės krečiamoje Europoje, dėl institucinės sąrangos demokratijos deficito problemos kamuojamoje sąjungoje, toks sprendimas kelia didelių klausimų.
Šių metų Rusijos prezidento rinkimų rezultatai, ko gero, nieko nenustebino. Pergalę šventęs Vladimiras Putinas dar labiau konsolidavo savo galią ir nutiesė kelią dar dvylikai metų valdymo (kadencija prailginta nuo 4 iki 6 metų). Ir nors tarptautiniai stebėtojai bei Rusijos opozicija teigė, kad rinkimų rezultatai suklastoti, o iškart po rinkimų Maskvoje vyko masiniai procesai, situacijos tai nepakeitė.
 |
| Rusijos prezidentas V. Putinas vis aiškiau reiškia savo pyktį.
EPA nuotrauka |
Skandalingai nuaidėjo trijų pankroko grupės „Pussy riot“ merginų protesto akcija. Merginų performansas Rusijos stačiatikių „Kristaus gelbėtojo“ cerkvėje Maskvoje buvo nukreiptas prieš V. Putino režimą bei religinio ir politinio ryšių suartėjimą šalyje. Jos buvo nuteistos kalėti trejus metus už religinio nepakantumo kurstymą bei nepagarbą, jos pačios teigė, jog tai – politinis susidorojimas ir pilietinės visuomenės, alternatyvios nuomonės, taigi – demokratijos žlugdymas.
JAV, ES ir žmogaus teisių organizacijos pasmerkė feminisčių pankroko grupės narėms skirtą įkalinimo bausmę, įvardydamos ją kaip neadekvačią bei pažeidžiančią pamatinius žmogaus teisių ir laisvių principus. Rusija tuo tarpu toliau gynė savo poziciją, kad pagarba šalies tradicijoms yra pamatinis vertybinis aspektas. Vis dėlto „Pussy riot“ istorija vertintina dviprasmiškai: viena vertus, susidorojimas su pilietiniu protestu parodo nedemokratinio režimo egzistavimą, lemiantį žmogaus teisių ir laisvių apribojimus. Kita vertus, feminisčių pankroko grupės protesto tikslai nepateisina priemonių: merginų performansas paskatino Ukrainos „Femen“ aktyvisčių išpuolį – Kijevo centre grandininiu pjūklu buvo nupjautas ortodoksų kryžius. Mergina pareiškė, jog „jokia verslo struktūra, net ir tokia sėkminga ir galinga kaip Bažnyčia, neturi teisės paminti moterų teisių“. Todėl negalime aklai užsimerkti prieš Rusijos poziciją dėl pagarbos tradicijai.
Rusijos ir Vakarų pasaulio matymo skirtį kai kurie politikos apžvalgininkai ir teoretikai įvardija kaip civilizacinę. Ir nors vyksta aktyvūs debatai dėl Rusijos civilizacinio išskirtinumo, akivaizdu, jog tai, kas laikoma „norma“ tarp šių dviejų polių, išsiskiria akivaizdžiai. Tai ypač matoma mums, gyvenantiems abiejų polių įtakoje.
Negana to, Rusijos įtaka posovietinėje ervėje vertintina kaip siekis susigrąžinti anksčiau turėtą galią. Tam Rusija turi kelis įrankius – įšalusius konfliktus (pvz., Pietų Osetija, Padniestrė), energetinius svertus (naftos, dujų ir elektros eksportas) bei politinius. Dėl šių priežasčių vertos dėmesio Rusijos prezidento V. Putino mintys apie Eurazijos sąjungos kūrimą. ES viršūnių susitikime jis pareiškė, kad Rusija negali tęsti derybų dėl sutarties su ES tol, kol Briuselis nenustatys aiškaus santykio su Bendra Ekonomine Zona (Common Economic Space) – muitų sąjungos tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano.
Iki šiol posovietinėje erdvėje Rusijos įtakos sklaida rėmėsi efektyviai veikiančiais „minkštosios“ (preferencinė dujų kaina, rusų kalbos pozicijų stiprinimas ir pan.) ir „kietosios“ (karinių bazių dislokavimas separatistinių konfliktų zonose, geopolitinio arbitro funkcija ir pan.) galios instrumentais, bet itin silpnai įpareigojančiais tarptautiniais susitarimais, kurie nesuteikė svertų Rusijai kontroliuoti posovietinės erdvės valstybių santykių su alternatyviomis integracinėmis erdvėmis.
Būtent šiame geopolitiniame kontekte atsirado Rusijos iniciatyva sukurti naujos kokybės posovietinės erdvės integracinį modelį, kuris pasiūlytų alternatyvą ES taisyklėms. Taigi svarbiausias Eurazijos ekonominės sąjungos geopolitinis tikslas – sukurti alternatyvų ES normatyvinei galiai integracinės traukos centrą.
Todėl didžiosioms ES valstybėms ekonomiškai palankūs sandoriai su Rusija (pvz., Prancūzijos karinių laivų prekyba ar Vokietijos sutartis dėl „Nordstream“), neatsižvelgiant į Rytų Europos regiono interesus, pastarajam kelia nerimą dėl galimo Rusijos įtakos sustiprėjimo.
 |
| Kova dėl prezidento posto JAV buvo gana atkakli.
EPA nuotrauka |
Todėl viso pasaulio, o kartu ir Lietuvos akys šių metų rudenį krypo į JAV, kur taip pat vyko prezidento rinkimai. Nors daugelis Baracko Obamos perrinkimo galimybes vertino pagal nedarbo ir ekonominės būklės rodiklius (teigiama, jog per visą JAV istoriją buvo tik du prezidentai - F. Rooseveltas 1936 m. ir R. Reaganas 1984 m., kurie buvo perrinkti kai nedarbo lygis viršijo 7 proc.), tačiau esminis veiksnys, lėmęs prezidento perrinkimą ir galbūt ilgalaikį demokratų politinį dominavimą, yra kintanti JAV demografijos situacija, daugiausia – migrantai iš ispanakalbių šalių. Rimtą signalą rodo ir kartu su prezidento rinkimais kai kuriose valstijose vykę balsavimai dėl vienalytės santuokos įteisinimo, baigęsi homoseksualų pergale. Tai rodo vertybinio liberalizmo plėtrą Valstijose.
M. Romney mobilizavo baltuosius amerikiečius beveik taip pat kaip anksčiau padarė R. Reaganas, tačiau akivaizdu, jog tai pergalės jau nebegali garantuoti. Šiandienėje Amerikoje jau neįmanoma situacija, kad prezidentu taptų etaloninis respublikonas, t.y. socialinis-vertybinis ir kartu fiskalinis konservatorius. Amerika linksta į kairę, ir tai gali būti ilgalaikis procesas, todėl respublikonams - tai rimtas iššūkis, ir jie turėtų imtis netradicinių sprendimų. Gali būti, jog respublikonų kandidatas 2016 m. rinkimuose taps ispanakalbis socialiai ir ekonomiškai nuosaikus respublikonas.
Ne paslaptis, kad griežtesnė JAV respublikonų retorika Rusijos atžvilgiu yra naudingesnė Lietuvai ir visam Rytų Europos regionui, tačiau politikos apžvalgininkų vertinimo didelių pokyčių po antros iš eilės B. Obamos pergalės prezidento rinkimuose šio regiono atžvilgiu neturėtų būti. JAV kartu su NATO ir toliau lieka pagrindiniu regiono saugumo garantu.
2012-uosius galima įvardyti rinkimų metais, o ryškėjantys kultūriniai lūžiai, atnešantis vertybines kovas tapo rimtais signalais dabartiniam politiniam elitui visame Vakarų pasaulyje. Panašu, kad vis neišsprendžiamas ES ekonominės krizės klausimas šias kovas tik gilins, todėl 2013-aisiais galime sulaukti ir dar didesnės opozicijos šiandien Vakarų pasaulyje įsivyravusiai tvarkai.
 |
| Musulmonai vis labiau įsitvirtina ES valstybėse.
EPA nuotrauka |
Autorius priklauso asociacijai „Dešiniosios minties centras“