Šiemet Šv.Petro aikštę Romoje papuošusi prakartėlė yra kiek kitokia nei tradiciškai. Anksčiau visą sceną sudarydavo maždaug tuzinas didelių figūrų, o šiemetinės prakartėlės autorius Fracesco Artese sukūrė daugiau nei šimtą, tiesa, kiek mažesnių figūrėlių. Prakartėlę autorius sukūrė pagal pietinėje Italijos dalyje esantį Materos miestelį – visos figūros, išskyrus Šventąją Šeimą, vilki tai vietai būdingus ir rankomis pasiūtus drabužius, dirba paprastus vietinių darbus, prakartėleje groja tradicinė to regiono kalėdinė muzika. Trumpai tariant, atrodo tarsi Kristaus gimimas vyktų čia ir dabar mažame Italijos miestelyje, apie kurį dauguma mūsų čia net nėra girdėję.
 |
Tad pirmas dalykas, apie kurį mums byloja Kalėdų prakartėlės, yra tas, kad Kristaus gimimas nėra tik istorinis faktas, nutikęs prieš kiek daugiau nei du tūkstančius metų. Svarbu ne tik atminti, kad toks įvykis kadaise nutiko tolimame Betliejuje, tačiau priimti ateinantį Kristų čia ir dabar, t.y. šiandieniame pasaulyje su savo tradicijomis, istorija, darbais, džiaugsmais, rūpesčiais, iššūkiais. Jėzus su savo žinia ateina ne į abstrakčią aplinką, o į konkrečią vietą. Jis ateina pas mus, paskendusius savo kasdienybėje. Tą atspindi ir skirtingų tautų ir kultūrų prakartėlės. Prisiminkime kad ir Katalonijoje paplitusias Jėzaus gimimo scenas, kuriose regime mums ganėtinai keistą personažą – besituštinantį žmogų. Vieni kalba, kad šis prakartėlės personažas paprasčiausiai tręšia žemę, kad ši būtų derlinga, kiti jau teigia, jog taip išreiškiama visų žmonių lygybė, nes juk ir karaliai kai kur privalo vaikščioti pėsti. Tuo tarpu dar kiti šį personažą aiškina nuoroda į tai, kad Atpirkėjas gali sugrįžti bet kuriuo metu, visiškai nepriklausomai nuo to, ar kiekvienas iš mūsų būsim tam pasirengę, ar ne. Tad prakartėlės tarsi sudabartina ir suaktualina Jėzaus gimimą įvilkdamos jį į vietinių tradicijų ir istorijos rūbą.
Tokiu būdu prakartėlė mums tarsi užduoda klausimą: ar esame pasirengę leisti Kristui gimti savo širdyje čia ir dabar? C.S.Lewisas yra rašęs, kad visus žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie ištaria Dievui „teesie Tavo valia“, ir tuos, kurie galiausiai taria „tebūnie mano valia“. Apie tai bylojo ir apie du miestus – dieviškąjį ir žemiškąjį – kalbėjęs šv.Augustinas. Viename miestų vyrauja nusižeminimas ir begalinė meilė Dievui, tuo tarpu kitame tesugebama mylėti save ir niekinti Dievą. Šv.Kalėdos ragina mus ištarti Dievui „teesie Tavo valia“ ir nusižeminti, pripažinti savo netobulumą, nuodėmingumą, sekti nušvitusia žvaigžde, vedančia prie to, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Vos tik užgimęs Kūdikėlis iš lopšiu tapusių ėdžių su meile tiesia mums pagalbos ranką.
Aišku, esame laisvi rinktis ir kitą kelią, tačiau, kaip byloja tik ką pateiktos citatos, tas kelias veda į savimeilę, kuri yra nebepajėgi mylėti ne tik Dievo, tačiau ir savo artimo. O juk Dievo meilė reiškiasi ne tik per kasdienę maldą, dalyvavimą šv.Mišiose, tačiau ir paprasčiausius artimo meilės darbus. Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40) Tad ėdžiose gulinčio Kūdikėlio žinia yra meilės Dievui ir artimui žinia, ir jiedvi yra viena nuo kitos neatsiejamos kaip dvi tos pačios monetos pusės.Tai reiškia, kad vienos neįmanoma atsikratyti kartu neišmetant ir kitos.
Šiemetinės prakartėlės Vatikane autorius F.Artese teigia, kad jo darbas yra tarsi duoklė paprastiems žmonėms, tiksliau tariant, sunkiai dirbantiems ir neretai nepriteklių kenčiantiems valstiečiams. „Valstiečių gyvenimas sukosi aplink darbą, šeimą ir bendruomeninį gyvenimą. Tai žmonės, kurie yra laimingi turėdami tai, ką turi. Jie žino, kad svarbiausia yra gerai gyventi ir padėti kitiems. Kristus gimė tarp tokių žmonių“, – teigia menininkas. Ši žinia yra labai svarbi šiandieniam pasauliui, kuris dažnai linkęs vertinti ne žmogaus dorybes, o turtus, sukauptą galią, populiarumą, t.y. labiau išorę, o ne vidų. Visa tai būtų galima pavadinti išvirkščiu matavimu – tarsi tik turtai, žinomumas ar gebėjimas šokdinti kitus lemtų tai, kas mes esame. Pasidavę tokiems vertinimo kriterijams, pasmerkiame save nuolatiniam nepasitenkinimui, nes kaip stabą pasirinkę pinigus dažniausiai pasiduodame gobšumui. Kaip ir radža iš animacinio filmuko „Auksinė antilopė“, nebesugebame įvertinti to, ką turime, tačiau patys save pasmerkiame jausti nuolatinį nepasotinamą materialinių gėrybių troškulį. Pasidavę galios troškimui sukietiname savo širdį ir į Dievo įsakymus pradedame žvelgti tik kaip į nereikalingus ir žeminančius suvaržymus, o į savo artimą ne į kaip sau lygų ir pagarbos vertą, o tik kaip manipuliacijų objektą. Tuo tarpu populiarumo siekimas tik dėl jo paties dažniausiai atveda prie vienos iš mirtinų nuodėmių – puikybės. Visam tam priešpriešinamas paprastas kaimo žmogaus gyvenimas, skelbiantis pagarbą darbui, meilę savo šeimai ir bendruomenei bei pamaldumą.
Jėzus neatsitiktinai gimė ne apsuptas turtų bei didikų. Negailėdamas meilės ir užuojautos liūdintiems, trokštantiems, alkstantiems, persekiojamiems, trumpai tariant, tiems, kurie matuojant šiandieniais išvirkščiais matais dažnai laikomi „lūzeriais“, Jėzus yra gana griežtas vadinamajam elitui – turtuoliams, Rašto aiškintojams, fariziejams ir net pačiam ciesoriui, kurio valdžiai uždeda apynasrį pareikšdamas, kad tai, kas yra Dievo, turi būti atiduota Dievui. Jis išaukština tuos, kurie yra turtingi savo dvasia, ir supurto tuos, kurie yra turtingi išorinių gėrybių, tačiau stokoja tokių pamatinių dorybių kaip gailestingumas, nuosaikumas, susivaldymas, tikėjimas, viltis ir meilė.
Būtent jie yra tikrieji beturčiai, tačiau to net nesuvokia, tad Jėzaus tikslas yra ne juos pasmerkti, o priversti susimąstyti, kad jie, bekraudami sau turtus ir gerovę žemėje, nepamirštų, jog viskas vien šiuo pasauliui neapsiriboja, ir tas, kuris esą yra pirmas žemėje, nebūtinai bus pirmas pas Tėvą. Šiemetinė Vatikano prakartėlė byloja, atrodytų, paradoksalų dalyką – ne paprasti žmonės turėtų lankstytis šio pasaulio galingiesiems, o atvirkščiai – galingieji turėtų nusilenkti paprasto žmogaus išminčiai, dorai ir triūsui. Ne veltui Gilbertas Keithas Chestertonas savo esė taip išaukštino paprastuolį.
Kodėl taip yra, paklausite? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, nejučiomis prisimenu Evangelijoje pagal Matą Jėzaus išsakytus žodžius apie tai, kad kupranugariui yra lengviau išlįsti pro adatos ausį negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę. Nemanau, kad tuo norima pasakyti, jog turtas apskritai yra blogis. Ne, veikiau perspėjama apie pavojų, kuris kyla tapus priklausomam nuo materialinių gėrybių. Manau, kad galima teigti net ir plačiau – pavojus žmogui kyla kiekvieną kartą, kai jis tampa priklausomas nuo žemiškų, t.y. laikinų dalykų. Tai puikiai matyti istorijoje apie turtingą jaunuolį, kuris klausė Jėzaus, ką dar jis turėtų daryti, kad užsitarnautų amžinąjį gyvenimą. Jėzui paraginus parduoti turtus, gautus pinigus išdalinti vargšams ir sekti juo, jaunuolis paprasčiausiai pasišalino. Meilė savo turtams pasirodė besanti stipresnė nei meilė Dievui. Tačiau meilė turtams reiškia priklausomybę, kuri pavergia, susiaurina žmogaus akiratį, skatina žvelgti į pasaulį per kaštų ir naudos prizmę. Tuo tarpu meilė Dievui kaip tik žada išlaisvinimą nuo visų žmogų žeidžiančių ir žeminančių priklausomybių.
Priklausomybė nuo laikinų žemiškų dalykų mus dažnai paklaidina ir nukreipia nuo kelio. Atmenu vieną naktį aplankiusį sapną. Sapnavau, kad, kilus gaisrui name, nesudegė niekas išskyrus visas mano turimas knygas. Nubudau tarsi tai, ką sapnavau, būtų didžiausias košmaras. Sekmadienio rytą apsilankęs bažnyčioje kaip tik išgirdau minėtą Evangelijos istoriją apie savo turtų atsisakyti nepajėgusį jaunuolį. Tuomet susimąsčiau, ar aš pats nesu toks pat silpnas ir nepajėgiantis įveikti savo priklausomybių? Ar minėtas sapnas nebuvo ženklas, kad esu pernelyg priklausomas nuo žemiškos knyginės išminties, kuri Dievo akyse tėra kvailystė? Ar nebuvo tai akivaizdus ženklas, jog išmintingas yra ne tas, kuris apie viską žino iš knygų, o tas, kuris yra sukaupęs daug gyvenimiškos patirties? Galų gale argi prisiskaitęs knygų nesu gundomas įtikėti, kad jau viską išmanau, jog galiu ginti savo nuomonę švaistydamasis gausybe citatų ir dėl to esu geresnis nei tie knygą į rankas retai tepaimantys žmonės, vaizduojami prakartėlėje? Visa tai juk veda į puikybę, kuri galiausiai sukietina širdį ir atmeta meilę, atnešamą ėdžiose gulinčio Kūdikėlio. Tad prakartėlė su joje gulinčiu Kūdikėliu skatina mus visus nuolat sustoti ir susimąstyti, ar kelias, kurį renkamės, yra nusižeminimo ir meilės kelias, ar priešingas jam? Raskime laiko apie tai susimąstyti, nes, kaip byloja besituštinantis žmogutis katalonų prakartėlėse, žmogus niekada nežino, kada jam ateis laikas už viską atsiskaityti.