Samuelis Greggas gimė Australijoje, Oksfordo universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį (moralinės filosofijos disciplina). Yra Actono instituto, įkurto religijos ir laisvės studijoms, studijų direktorius.
Nors esu politinės ekonomikos specialistas, tačiau visada buvau ir esu praktikuojantis katalikas, todėl taip pat daug dėmesio skiriu, dažnai kalbu ir rašau apie Katalikų Bažnyčią bei jos moralinį ir socialinį mokymą. Dirbdamas politinės ekonomikos ir ekonominės politikos srityse nuosekliai domėjausi Bažnyčios vaidmeniu tų šalių visuomenėse, kurios išsivystė sąmoningai pasirinkdamos rinkos ekonomikos modelį.
Rinkos ekonomika vis dar dažniausiai suprantama ir vertinama kaip modernių amžių visuomenės produktas, tačiau toks vertinimas teisingas tik iš dalies. Vis dažniau ekonomikos istorikai pripažįsta, kad kapitalizmo pradžia ir šaknys glūdi ne protestantiškos reformacijos epochoje, bet siekia viduramžius, kai būtent Bažnyčia visoje visuomenės struktūroje atliko svarbiausią vaidmenį. Vis labiau visuotinai priimamos tos teorijos ir sampratos, kurios kapitalizmo šaknis sieja ir jų ieško viduramžių tomistinėje scholastikoje.
Klausimai, susiję su Katalikų Bažnyčios vaidmeniu ir funkcija sprendžiant aktualias kasdienes politines ir ekonomines problemas, visada buvo sudėtingi. Jei manome, kad katalikai visą dėmesį turi sutelkti rūpinimuisi gyvenimu po mirties, tuomet neišvengiamai pasigirsta kaltinimų, jog nusimetame atsakomybę už dabartinį mūsų gyvenimą čia, šioje žemėje. Tačiau kai Bažnyčia ima svarstyti laikinojo pasaulio reikalus ir klausimus, ji vėlgi neišvengiamai kritikuojama dėl to, kad neva užmiršta savo pagrindinį tikslą – amžinąjį gyvenimą ir sielų išganymą. Taigi kyla klausimas: kur yra riba, skirianti šiuos du dalykus?
Viena aišku – Kristaus parodytas pavyzdys ir iškelti reikalavimai bei idealai negali apsiriboti vien privačia sfera, tik asmeniniu gyvenimu. Juk Evangelijoje randame ne tik konkrečių ir svarbių nurodymų, kaip turime sutvarkyti savo asmeninį gyvenimą, bet ir nuorodų į tai, kaip turėtume tvarkyti visuomeninį ir politinį gyvenimą. Krikščionio gyvenimas nėra ir negali būti apribotas tik asmeninio gyvenimo tinkamu moraliniu sutvarkymu. Jis taip pat turi aiškiai išreikštą ir labai svarbią socialinę, visuomeninę dimensiją. Ir būtent visuomeninis gyvenimas iškelia žmonėms sudėtingų klausimų ir dilemų, į kurias jie turi atsakyti laisvai pasirinkdami tokius veikimo būdus, kurie atitiktų Evangelijoje formuluojamus reikalavimus.
Mūsų išganymas daugiausia priklauso nuo to, kaip veikiame šiame laikinajame pasaulyje. Vatikano II Susirinkimas pateikia mums tam tikrų gairių, sugriaunančius klaidingus atskyrimus tarp amžinojo išganymo ir įsipareigojimų, kuriuos turime prisiimti šiame žemiškajame gyvenime. Susirinkimas primena, jog Jėzus apreiškia mums, kad Dievas yra meilė. Tuo pat metu moko, kad fundamentaliausias žmogiškojo tobulumo ir pasaulio perkeitimo įstatymas yra naujasis meilės įsakymas. Tuo remdamiesi galime argumentuoti, kad krikščioniški įsipareigojimai socialinei tvarkai, jų turinys ir prioritetai turi skirtis nuo pasaulietiškų įsipareigojimų. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad krikščioniškos socialinės etikos prioritetas tikrai nėra efektyvumas. Pritarčiau protestantų teologui, kuris teigia, kad, užuot tikėjęsi, jog Bažnyčia įstengs pasaulį padaryti teisingesnį ir saugesnį, turime suprasti, kad pirminė Bažnyčios socialinė ir etinė užduotis yra būti Bažnyčia. Tai reiškia, jog Bažnyčia visų pirma turi liudyti Tiesą apie pasaulį. Žinoma, katalikai turi rūpintis aplink esančiais skurstančiaisiais bei vargstančiaisiais, kurie, kaip mums primena Bažnyčia, nėra tik materialinį skurdą patiriantys žmonės. Galime pagrįstai tikėtis iš kataliko, jog jis bus rimtai įsipareigojęs teisingumo reikalams ir, kalbėdamas apie skurdą, jis niekada galvoje neturės vien materialinio skurdo, bet visad omenyje turės moralinį bei dvasinį skurdą.
Vis dėlto ką mes galime pasakyti apie kataliko požiūrį į pasaulį? Pirmiausia katalikai turi pripažinti, kad rojus žemėje paprasčiausiai neegzistuoja. Žmonės čia – tik piligrimai, ir galutinis jų gyvenimo tikslas – ne čia, bet ten – amžinoje Dievo karalystėje. Jie taip pat niekada neturi pamiršti, kad visi žemiški sprendimai – laikini. Šiame pasaulyje, mūsų žemiškame gyvenime, neegzistuoja tobula laisvė, absoliutus teisingumas ir visiška taika. Tačiau priešindamiesi bet kokiai rezignacijai katalikai taip pat turi tvirtinti, kad sąlyginis džiaugsmas, pasisekimas ar teisingumas gali egzistuoti ir šiame gyvenime. Būtent toks, manau, yra autentiškas Bažnyčios vaidmens suvokimas, o kartu ir siekis šiame pasaulyje. Tai suprasdami galime pasistengti suvokti, ką reiškia katalikams gyventi laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis.
Kaip jau užsiminiau, laisvosios rinkos ekonomikos modelis dažniausiai yra suvokiamas kaip modernybės laikų produktas. Daugeliui katalikų rinkos ekonomika asocijuojasi pirmiausia su protestantiška reformacija ir tam tikrais Apšvietos epochos elementais. Bėda, kad tokia istorinė vizija nėra visiškai teisinga. Kaip pažymi daugelis ekonomikos istorikų, ekonominės sistemos, paremtos įpročiais ir institucijomis, dabar dažniausiai tapatinamomis su kapitalistine sistema, pirmiausia pasirodė katalikiškoje aplinkoje. Aptinkame viduramžių scholastikos teologų, pavyzdžiui, tokių kaip šv. Bernardinas iš Florencijos ar šv. Antanas iš Florencijos, kurie giria prekybininką ir verslininką. Bankų sistemos, tokios, kaip jas suprantame šiandien, pirmiausia atsirado viduramžių Italijoje. To laiko Bažnyčia rėmė laisvuosius mainus ir nuolat pabrėždavo, jog laisvė prekiauti gėrybėmis ir paslaugomis už valstybių sienų yra ne privilegija, bet teisė. Pirmasis šį klausimą argumentuotai išanalizavo ir aiškinimus pateikė XVI a. teologas Francisco de Vitoria. Jis teigė, kad teisė laisvai prekiauti kyla iš prigimtinės teisės laisvai bendrauti ir burtis į bendruomenes. Galėčiau dar daugiau kalbėti apie katalikybės ir laisvos rinkos istoriją. Bet vienintelė priežastis, dėl kurios prisiliečiau prie šios temos, yra ta, kad katalikams ne tik reikia ir naudinga žinoti, jog rinkos ekonomika pirmiausia iškilo katalikiškame pasaulyje. Vienas iš svarbių uždavinių, šiandien keliamų katalikams, yra būti geriau informuotiems ir daug žinantiems apie Bažnyčios indėlį į laisvosios rinkos ekonomikos vystymąsi.
Žvelgiant į dabartį man atrodo, kad Bažnyčios vaidmuo, kurį ji yra pašaukta atlikti laisvosios rinkos ekonomikoje, yra iš pagrindų įsitraukti į šitos ekonomikos sistemos tvarkymą. Sakau iš pagrindų įsitraukti, nes manau, kad Katalikų Bažnyčia vis dar nemato rinkos ekonomikos kaip iš esmės problemiško ir dėmesio reikalaujančio fenomeno. Juk jei Bažnyčia aiškiai nurodo, kad nei socializmas, nei komunizmas, kaip ekonomikos sistemos, yra iš esmės nesuderinamos su tiesa apie žmogaus asmenį, jokiame Magisteriumo dokumente nerasime tokio ar panašaus laisvosios rinkos ekonominės sistemos įvertinimo. Vietoje to mes matome, kad Bažnyčia teigia arba kritikuoja tam tikrus rinkos ekonomikos aspektus. Bet juk akivaizdu, kaip ir visos žmonių sukurtos institucijos bei sistemos, rinkos ekonomika nėra tobula. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad laisvosios rinkos ekonomika yra tinkamiausia žmonėms, kurie yra laisvi, socialūs ir nuodėmingi – t. y. kūriniai, apdovanoti iš malonės protu ir laisva valia. Kita vertus, savo bičiuliams, pernelyg aršiai užtariantiems šį ekonomikos modelį ir nenorintiems matyti kritikos vertų jo vietų, mėgstu priminti, kad rinkos ekonomika neišgelbės mūsų sielų. Jokia ekonominė sistema negali užpildyti visų žmogaus širdies ir proto lūkesčių. Tai gali padaryti tik tikėjimas į Jėzų Kristų ir jo Katalikų Bažnyčią.
Man atrodo, kad laisvosios rinkos ekonomikoje Bažnyčia turi penkis pagrindinius uždavinius: Pirmiausia – skelbti, jog Jėzus Kristus yra Viešpats. Antra, Bažnyčia turi pripažinti, kad tik rinkos ekonomika gali sukurti realų moralinį ir materialinį gėrį. Trečia, Bažnyčia turi kritikuoti ir išryškinti pagundas, kurios lydi nepaneigiamą ekonomikos pažangą, kurią sukuria rinkos ekonomika. Ketvirta, Bažnyčia turi užtikrinti, kad vertybės ir filosofija, kuria remiasi laisvosios rinkos ekonomika ir verslas, nebūtų suprantama tik kaip utilitarinis materializmas. Penkta, Bažnyčios atsakomybė – išlaikyti ir ginti žmogaus orumą laisvosios rinkos sąlygomis.
Sakydamas, kad pirmoji užduotis yra skelbti išganingąją žinią, jog Jėzus yra Viešpats, iš tiesų kalbu apie esminę ir pirminę užduotį skelbti Dievo žodį, švęsti sakramentus ir įtikinti žmones šia Tiesa. Gaila, tačiau kai kurie katalikai tai neretai pamiršta ir apskritai nebemato to, kaip svarbios užduoties. Ypač tokios tendencijos kelia nerimą kai kuriose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos dalyse.
Antra, manau, kad Bažnyčia turi drąsiai tvirtinti, kad rinkos ekonomika iš tiesų sukuria realų moralinį ir materialinį gėrį. Rinkos ekonomika, nepaisant visų bėdų ir problemų, veiksmingiausiai mažina skurdą. Kaip popiežius Benediktas XVI rašo savo žinioje, skirtoje 2009 m. Pasaulinės taikos dienai, 1981 m. beveik 40 proc. pasaulio žmonių gyveno žemiau visiško skurdo ribos. Šiandien šis procentas yra perpus mažesnis. Kalbėdama apie moralę, Bažnyčia turi pabrėžti tas moralines dorybes, kurias žmonės gali išsiugdyti tik rinkos ekonomikos sąlygomis. Jonas Paulius II savo enciklikoje „Centisimus Anus“ pabrėžė verslo ir verslumo vaidmenį padedant žmonėms įgyti svarbių dorybių, tokių kaip darbštumas, verslumas, išmintis protingai rizikuojant, patikimumas ir ištikimybė, drąsa priimant sunkius ir skausmingus sprendimus. Aišku, šios dorybės nebūtinai egzistuoja tik rinkos ekonomikos sąlygomis, tačiau tokio tipo ekonominė sistema jas skatina ir įkvepia. Juk socialistinėse, planinėse ekonomikose žmonės nėra skatinami būti verslūs ar protingai rizikuoti. Visa tai – realios moralinės dorybės, kurias sukuria rinkos ekonomika.
Trečia, Bažnyčia turi kovoti su pagundomis, kurios kyla gyvenant laisvosios rinkos ekonomikoje. Kalbu apie materializmo ir vartotojiškumo pagundas. Svarbu suprasti, kad nei viena, nei kita nėra tiesioginis rinkos ekonomikos produktas. Tai veikiau proto nuostatos, kurios kyla iš to, kad žmonės priskiria klaidingą vertę materialiems dalykams ir daiktams. Juk vartotojiškumas egzistuoja ne tik rinkos ekonomikoje ir neapsiriboja žmonėmis, kurie yra labai turtingi. Vartotojiškumas yra taip pat paplitęs ne rinkos ekonomikose ir tarp neturtingų žmonių. Tokiomis aplinkybėmis vien paprastas materialių daiktų trūkumas sukelia perdėtą žmonių prisirišimą prie tų materialinių gerybių, ir jie ima vertinti daiktus labiau, nei jie iš tiesų yra verti. Jonas Paulius II enciklikoje „Centisimus anus“ priminė mums, kad nėra nieko blogo norėti gyventi gerai materialia prasme. Kur kas svarbiau, kad vedami šio noro žmonės neimtų vertinti daiktų labiau nei žmonių ir santykio su jais.
Svarbu suprasti, kad yra skirtumas tarp vartojimo ir vartotojiškumo. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje žmonės turi vartoti ir pirkti, jei tik nori toliau egzistuoti. Vartotojiškumas vis dėlto yra visai kas kita. Tai proto nuostata, kai žmogaus tapatybė tampa apibrėžiama per tai, ką jis turi, kas yra jo nuosavybė. Ši problema veikiau yra žmogiškos prigimties nei ekonomikos klausimas. Akivaizdu, kad rinkos ekonomikose egzistuoja didesnė pagunda susieti tai, ką aš turiu, su tuo, kas aš esu, nes yra tiek daug dalykų, kuriuos galiu įsigyti ir turėti. Tačiau nesakyčiau, kad tai argumentas, nukreiptas prieš rinkos ekonomiką. Problema iš esmės ta, kaip žmonės vertina save ir daiktus. Tokiame kontekste Bažnyčiai tenka atsakomybė nebijoti priminti žmonėms, kad mes visada esame daugiau nei tik tai, ką turime. Ir tai sakyti bei aiškinti reikia ne tik turtingiesiems, bet ir tiems, kurie ko nors stokoja. Paradoksalu, tačiau per savo gyvenimą sutikau daugybę žmonių, gyvenančių skurde, ir kartu kenčiančių nuo vartotojiškumo. Todėl kai politikai sako, jog turime vartoti daugiau, kad ekonomika atsigautų, vis pagalvoju, kad man daug labiau patiktų, jei jie sakytų, jog mes turime būti verslūs, turime būti kur kas atidesni įsiskolindami ir prisiimti visą atsakomybę už savo veiksmus ir pasirinkimus. Daugelyje rinkos ekonomikos šalių matau vieną rimtą kultūrinę problemą: žmonės noriai priima rinkos ekonomikos sėkmes, bet jie visai nenori būti atsakingi už savo pačių veiksmus ir jų padarinius.
Ketvirta, manau, jog mes, kaip Bažnyčia, turime dirbti, siekdami suteikti kultūrai, kurioje gyvename, tokį pavidalą, kad rinkos ekonomika nebūtų siaurai suprantama kaip utilitaristinė ir materialistinė. Daugelis daiktų, dalykų ir paslaugų gali tapti preke. Bet tikrai ne viskas. Ir tikrai jau ne žmogus ir jo gyvybė. Manau, kad Bažnyčia, visiems mums primindama, jog žmonės nėra prekės, gali labai stipriai prisidėti prie to, kad kultūra, kurioje gyvename, taptų humaniškesnė.
Penkta, ir tam skirsiu daugiausia dėmesio, tikiu, kad mūsų, kaip Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, atsakomybė yra aktyviai ginti žmogaus orumą laisvosios rinkos ekonomikos sąlygomis. Rinkos ekonomika netiesiogiai patvirtina daug klausimų, susijusių su žmogišku orumu. Ji, pavyzdžiui, teigia, kad žmogus turi milžinišką kūrybinę galią, kokios neturi joks kitas gyvūnas. Taip pat antrina Bažnyčios teiginiui, kad žmogus privalo būti atsakingas už savo veiksmus. Ji taip pat remiasi prielaida, jog ekonominė laisvė yra Dievo duotos laisvės pasireiškimas. Savo ruožtu mes žinome, kad rinkos ekonomikoje, kaip ir bet kurioje kitoje ekonominėje sistemoje, bus žmonių, kurie pasaulyje jausis visiškai vieniši, kurie dėl įvairių priežasčių ir dažnai be jokios savo kaltės kentės, ir jiems reikės kitų pagalbos, žmonių, kurie bus labai pažeidžiami ar net bejėgiai. O tai žinodami negalime nutylėti, jog labiausiai pažeidžiamas žmogus šiandien šiame pasaulyje yra dar negimęs kūdikis. Kaip krikščionys, mes turime nediskutuotiną pareigą padėti vargšams ir bejėgiams, kurie, kaip Viešpats sako, visada bus su mumis. Bet ką visi šie principai reiškia kalbant konkrečiai ir žvelgiant į praktiką? Ar tai reiškia, jog Bažnyčia turi užsiimti lobizmu valstybės atžvilgiu, kad materialiai aprūpintų tuos, kurie ko nors stokoja?
Savo pirmoje enciklikoje „Deus caritas est“ Benediktas XVI labai tiesiogiai palietė šį klausimą ir pasakė keletą itin svarbių dalykų. Tai ypač susiję su teisingumo klausimu. Enciklikoje sakoma, kad Bažnyčios karitatyvinė veikla turi būti nepriklausoma nuo politinių partijų ir ideologijų, nes tokia veikla nėra priemonė pakeisti pasaulį ideologiškai. Tai kur kas daugiau. Tokia veikla – tai būdas čia ir dabar suteikti žmonėms tą meilę, kurios jiems visada reikia.
Daugelis XX a. ideologijų kritikavo karitatyvinę Bažnyčios veiklą, įvardydami ją kaip kliūtį, trukdančią iš esmės pakeisti visuomenę. Benediktas XVI teigia, jog visos šios ideologijos klysta, iš akių pamesdamos patį svarbiausia dalyką: „Meilė – caritas – visada bus reikalinga, net pačiose teisingiausiose visuomenėse. Neegzistuoja toks valstybės sutvarkymas, kuris panaikintų meilės tarnystės poreikį. Tie, kurie siekia eliminuoti meilę, ketina eliminuoti ir žmogų kaip tokį.“ Taigi, kitaip tariant, vien apskaičiuoto teisingumo visuomenei tiesiog nepakanka. Popiežiaus Benedikto XVI akimis, bet koks socialinis aktyvumas visada yra nepakankamas, nes teisingumo siekimas negali išspręsti tokių žmogiškų problemų kaip, pavyzdžiui, vienišumas.
Dar blogiau katalikams, gyvenantiems rinkos ekonomikos sąlygomis, yra pagunda manyti, jog pati valstybė turi ir privalo pasirūpinti visomis šiomis problemomis. Benedikto XVI teigimu, tai turi absoliučiai destruktyvių pasekmių žmogaus laisvei. Kaip sakoma enciklikoje „Deus caritas est“: „Valstybė, kuri aprūpintų viskuo, viską įimdama į save, galų gale taptų gryniausia biurokratija, nesugebančia garantuoti to, ko kenčiančiam žmogui labiausiai reikia. Būtent mylinčio asmeniško rūpesčio. Mums nereikia valstybės, kuri reguliuotų ir kontroliuotų visas gyvenimo sritis, bet valstybės, kuri sutikdama su subsidiarumo principu pripažįsta ir paremia iniciatyvas, kylančias iš skirtingų socialinių šaltinių, ir susieja spontaniškumą su artumu tiems, kurie turi poreikių ar kažko stokoja.“ Popiežiaus žodžiai rodo jo troškimą iš naujo patvirtinti pačios Bažnyčios ir Bažnyčios organizacijų įsipareigojimą išlaikyti deramą autonomiškumą valstybės atžvilgiu. Benediktas XVI įspėja apie tai, kad Bažnyčia turi išvengti nuolatinės pagundos tapti politiniu judėjimu. Jis taip pat įspėja apie galimą Bažnyčios karitatyvinės veiklos tapatybės išsklidimą dėl pernelyg glaudaus ryšio su valstybe ir jos institucijomis.
Baigiant reiktų pasakyti, kad artimiausioje ateityje Katalikų Bažnyčia daugelyje pasaulio vietų gyvens tokiose ekonominėse sistemose, kurios yra daugiau ar mažiau veikiančios pagal laisvus rinkos principus. Sakiau daugiau ar mažiau, nes daugelis ekonomikų, kurias mes dar šiandien vadiname laisvosios rinkos ekonomikomis, iš tiesų yra artimesnės mišriam ekonomikos modeliui, pasiūlytam tokių ekonomistų kaip Johnas Mainardas Keynsas. Aš taip pat tikiu, jog daug, jei ne visa, atsakomybė už dabartinę finansinę krizę tenka neteisinga kryptimi nukreiptai intervencionistiškai ekonomikos politikai, kurią neatsakingai vykdė politikai Šiaurės Amerikoje ir Europoje pastaruosius penkiolika metų. Kita vertus, nemanau, kad Bažnyčia turėtų rengtis gyventi ne rinkos ekonomikos sąlygomis. Pagrindinės rinkos institucijos išliks. Vietoje to svarbiausia užduotimi Bažnyčiai tampa geresnis jos pačios vaidmens rinkos ekonomikoje suvokimas, o visų svarbiausia ir pirminė užduotis – tiesiog būti Bažnyčia. Pagal jos pačios savivoką Bažnyčia nėra politinis judėjimas, nėra profesionalių lobistų grupė, kovojanti už teisingumą, nėra ir socialinės gerovės agentūra. Mes esame, kaip Paulius skelbia, Kristaus kūnas, kurį Jėzus myli kaip savo nuotaką. Kaip Dievo tauta mes suvokiame savo tikrą atsakomybę už gyvenimą šioje žemėje, ir ta atsakomybė kyla iš krikščioniškos amžinojo gyvenimo vilties. Galų gale šis pasaulis bus perkeistas į naują dangų ir žemę ne pasisekus kažkokiam žmogiškam projektui, bet, kaip Vatikano II Susirinkimas primena, todėl, kad kiekvienas geras žmogiškas veiksmas bus kaip materija, panaudojama Dievo kuriant naują pasaulį, kuris slėpiningai pratęs šitą pasaulį. Nuolat išlaikydami prieš akis šį eschatologinį horizontą, mes, kaip krikščionys, užimsime teisingesnę poziciją, kad galėtume rinkos ekonomikos sąlygomis autentiškai liudyti Viešpaties įsakymus.
Vertėjavo kun. Robertas Šalaševičius
Parengė Lina Valantiejūtė
Bernardinai.lt