Autorius yra latvių katalikų kunigas.
Pirmąją naujų metų dieną skaitome šiuos Evangelijos žodžius: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. (Lk 2, 19).
 |
| Dievo Motinos (Theotokos) ikona (10 a.) |
Kiekviena pradžia galėtų būti pilna nerimo ir jaudulio: mano širdis ims rašyti naują pasakojimą, jis vis dar tuščia, tačiau netrukus bus užpildyta ir pati taps pradžia kam nors kitam. Marija pradeda naują gyvenimą kiekvienu Apreiškimo žodžiu. Mylinčio Dievo žodis įsikūnijo ir dabar, kiekvieną akimirką yra greta mūsų. Kodėl gi Jo nepakvietus į mūsų širdžių tvirtoves, kad jos kada nors taptų Šventosios Dvasios šventovėmis?
Marija kiekvieną kartą pradeda naują amžių, kai leidžia dieviškiems žodžiams apsigyventi savo širdyje. Ji saugo šiuos žodžius, kurie visada primena apie amžiną Meilę, kurią ji kažkada sutiko ir nuo to laiko niekada neapleido.
Dievas beldžiasi į kiekvieną širdį. Tačiau mes renkamės – pasilikti Jį arba išvyti. Taip dažnai jis pas mus ateidavo! Taip dažnai norėdavo pasilikti mūsų širdyje kaip šventovėje! Kaip mes Jį priimame? Ar yra Jis su mumis šiandien, čia ir dabar ?
Jau nuo tų laikų, kai ėmėme mokytis katechezės, mes žinom, kad Dievas yra visur. Tačiau kaipgi Jis, visagalis, galėtų įsiveržti į mūsų Šventovę, jei mes jo neįleistume Jo į vidų ir nesaugotume kaip Marija Žodžio Įsikūnijimo momentą, akimirką ir kiekvieną kartą, kai Dievo Žodis ją paliečia? Jis – Marijos širdyje, ir tuo pat metu ateinantis iš išorės. Jis beldžia, Jis primena apie save. Kai kada – švelniai ir subtiliai, kai kai kada – griaustinyje, audroje, tačiau labiausiai tikėtina – tyloje, nekalbėdamas, neprimesdamas savęs, ne maišydamas.
Jis mums palieka laisvę. Jis mus sukūrė laisvais, kad mes galėtume mylėti. Meilė negali būti primesta. Netgi vergas myli ne dėl to, kad taip jam liepė ar uždraudė šeimininkas.
Mes, taip dažnai – netikėjimo ir blogio vergai – žvelgiame į Mariją, tyliai „svarstančią juos savo širdyje“. Ar nepavydime jai tokio tyrumo, kurio dėka galima priartėti prie Dievo? Tyra širdis, atvira širdis, visada nauja ir jauna. Visada tyra, kad galėtų sutikti ir priimti Dievo Žodį, kad leistų jam gimti ir eiti į pasaulį, kitų žmonių širdyse, kad padarytų juos laimingais ir padėtų išsivaduoti iš priklausomybės grandinių.
Kitas žmogus yra mano laisvės valdžioje. Turiu surasti būdą, kaip jo neįžeisti, kaip nesukelti jam skausmo ir leisti jam išaugti dieviškoje šviesoje. Kitas manyje, ne tik dieviškasis pavidalas. Jis yra žodis, kitas žodis, nepanašus į mane, tačiau aš galiu melstis, kad jo nepasisavinčiau, kad jam nieko neprimesčiau ir neužrakinčiau savyje, kad nepadaryčiau iš jo savo stabo.
Kas gyvena mano širdyje? Šiandien ir šiais metais, Naujaisiais metais, noriu, kad mano širdis atsivertų Dievo žodžiui, kad aš sugebėčiau mokytis iš Marijos, kaip atsisakyti to, kas galėtų atnešti kančių kitiems. Laisvi nuo pačių savęs, su meile ir meilėje mes galime skleisti Dievo Žodį, kurį patys esame priėmę.
Vertė Zigmas Vitkus