Evangelijų pasakojimai apie Jėzaus vaikystę – legendos ar tikrovė? (IV)
Baigiame publikuoti straipsnį, apžvelgiantį pastarojo meto mokslininkų duomenis apie evangelinių Jėzaus gimimo ir vaikystės pasakojimų istorinį pagrįstumą. Tekstą parengė leidinio "Bažnyčios žinios" redaktorius Gediminas Žukas.
Pabaiga: kada sukurtos evangelijos?
Ką galima apie visa tai pasakyti? Akivaizdu, jog laikytis požiūrio, kad evangelijų pasakojimai apie Jėzaus vaikystę atspindi istorinę tikrovę, yra visiškai racionalu ir pagrįsta. Negana to, net jei paliudijimo šaltinis yra vien evangelijos, kol nebus įrodyta priešingai, laikytina, kad evangelistai nori savo skaitytojams papasakoti tikrus istorinius įvykius, o ne sekti teologines pasakas. Įtarinėti, kad taip nėra, žinoma, galima, bet, pasak Biblijos žinovo Klauso Bergerio, neigti pasakojimų istoriškumą remiantis vien įtarimu toli pranoksta mokslinę kompetenciją.
Istoriškumo naudai liudija ir vis gausėjantis būrys Naujojo Testamento tyrinėtojų, grįžtančių prie ankstyvesnio evangelijų datavimo. Tai svarbu, nes didina evangelijų istorinio patikimumo laipsnį. Jei evangelijos sukurtos gana anksti po Kristaus mirties, kai dar buvo tiesioginių liudytojų, jų patikimumas tik didėja. Mat jei tiesioginiai liudytojai būtų matę kokių nors iškraipymų ar neatitikimų, jie tai būtų galėję demaskuoti kaip melą, ir tada evangelijos Bažnyčioje nebūtų galėjusios įsitvirtinti kaip pamatiniai raštai. Todėl užbaigiant mūsų apžvalgą galbūt bus įdomu susipažinti, kas apie tai sakoma minėtoje M. Hesemanno knygoje.
Pasak amerikiečių Naujojo Testamento tyrinėtojo Marko D. Robertso, dauguma Naujojo Testamento tyrinėtojų evangelijų atsiradimą datuoja neperžengdami šių chronologinių ribų:
Mato: 65–85 m. po Kr.
Morkaus: 60–75 m. po Kr.
Luko: 65–95 m. po Kr.
Jono: 75–100 m. po Kr.
Bet pastaruoju metu randasi mokslininkų, remiančių dar ankstyvesnio evangelijų atsiradimo hipotezę. Kaip tik tokio požiūrio laikosi ir pats Hesemannas.
Kada atsirado Morkaus evangelija?
Hesemannas primena ankstyviausią šaltinį, liudijantį Morkaus evangelijos atsiradimo laiką, – Hieropolio vyskupą Papiją (apie 60–140). Apie tai rašoma Ireniejaus Lioniečio perduotose citatose iš Papijo raštų. Papijas teigia, jog jau anksti stengėsi sužinoti apie Jėzų iš tiesioginių liudytojų. Jonas Efeze jam papasakojęs, kad, kai Petras pirmą kartą lankėsi Romoje, jam vertėjavo Morkus. Apaštalui išvykus, romiečiai jo paprašė viską, ką Petras pasakojo, užrašyti. Morkus tai, ką girdėjo iš Petro, užrašė tiksliai, bet ne pagal tikrąją seką. Pats Morkus nebuvo girdėjęs Jėzaus kalbant.
Petras Romoje pirmą kartą lankėsi 42–44 m. Vadinasi, Morkaus evangelija turėjo Romoje atsirasti netrukus po to, galbūt jau net 45 m. po Kr., tad praslinkus vos 15 metų nuo Jėzaus prisikėlimo. Hesemannas klausia, ar yra duomenų, paremiančių tokį datavimą?
1) Vieną Jėzaus pranašystę evangelistas susiejo su savo laiku: „Kai pamatysite sunaikinimo pabaisą stovint ten, kur jos neturi būti (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet….“ (Mk 13, 14).
Pasak Hesemanno, ką Morkus turi galvoje, akivaizdu. Juozapas Flavijus praneša, kad 40-aisiais metais imperatorius Kaligula pasiuntė legatą Petronijų su kariuomene į Jeruzalę, kad šventykloje pastatytų jo statulą. Tai sukėlė sukilimą. Jau pati statula prieštaravo Dekalogo įsakymui nesigaminti atvaizdo, o vaizduojanti imperatorių dievu statula būtų išniekinusi šventyklą. Tūkstančiai žydų patraukė prieš Petronijaus kariuomenę – geriau mirti, negu pakęsti tokią šventvagystę. Laimei, imperatorius mirė jo įsakymui pulti nespėjus pasiekti kariuomenės. Po dvejų metų atvykusiam į Romą Petrui tas įvykis turėjo būti toks šviežias atmintyje, kad jis tikriausiai pateikė jį kaip išsipildžiusios Jėzaus pranašystės pavyzdį. Kadangi 45 m. nuo jo tebuvo praėję penkeri metai, Morkus žinojo, kad jo skaitytojai supras užuominą.
2) Hesemannas atkreipia dėmesį į dar vieną užuominą Morkaus evangelijoje. Rašydamas apie Simoną Kirėnietį, vyrą, nešusį Jėzaus kryžių, Morkus priduria, kad jis yra Aleksandro ir Rufo tėvas (Mk 15, 21). Nuoroda tik tada prasminga, jei abu sūnūs buvo žinomi pirmajai bendruomenei. Juk niekas nepažįstamojo nepristato kaip tėvo dviejų dar mažiau žinomų sūnų. Ir iš tiesų Paulius Laiške romiečiams mini vieną Rufą, kurį vadina „išrinktuoju Viešpatyje“ (Rom 16, 13), sostinės bendruomenės, kuriai savo evangeliją adresavo Morkus, narį.
O dėl Aleksandro, tai archeologai 1941 m. Kidrono slėnyje atvėrė vieną kapą, kuriame atrado vienuolika osuarijų su užrašais. Visi buvo iš laikotarpio iki šventyklos sugriovimo 70 m. Ant vieno osuarijaus buvo du užrašai graikų ir hebrajų kalbomis: „Aleksandras Kirėnietis“ ir „Aleksandras, Simono sūnus“. Pasak Hesemanno, kad ir kaip keblu vardus ant osuarijų sieti su biblinėmis asmenybėmis, šiuo atveju viskas gana paprasta. Tiek daug žydų iš Kirėnijos, srities dabartinėje Libijoje, tuomet Jeruzalėje nebuvo. Kad būtų buvęs dar vienas Simonas iš Kirėnijos ir dar turėjęs sūnų, vardu Aleksandras, mažai tikėtina.
Simonas buvo piligrimas, atkeliavęs į Jeruzalę švęsti Paschos. Morkus rašo, kad jis kaip tik ėjo „iš lauko“. Tai nereiškia, kad jis ėjo namo padirbėjęs „lauke“. „Lauku“ vadintas piligrimų palapinių miestelis miesto vakaruose. Trumpiausias kelias į šventyklą ėjo kaip tik pro Efraimo vartus, priešais kuriuos buvo nukryžiuotas Jėzus. Jis veikiausiai su savimi vedėsi sūnus; nebuvo jokios priežasties juos palikti palapinėje. Susitikimas su Jėzumi Simoną ir abu berniukus tikriausiai paveikė. Jie liko Jeruzalėje ir vėliausiai per Sekmines prisijungė prie pirmosios bendruomenės. Tik taip galima paaiškinti, kodėl ateivio vardas apskritai pateko į evangelijas. Morkaus nuoroda prasminga tik tada, jei jis savo evangeliją rašė, kai abu dar buvo gyvi – Aleksandro atveju iki 70 m. pr. Kr.
3) Rimčiausią smūgį vėlyvajam datavimui gali suduoti vienas radinys. 1955 m. 7-ojoje oloje virš esenų vienuolyno rasta 19 senovinių rašto ritinių fragmentų ir indų, kuriuose ritiniai laikyti, šukių. Nuo kitų Kumrano radinių šie skyrėsi dviem dalykais: a) tekstas buvo parašytas ant papiruso, o ne ant esenams būdingų odinių ritinių; b) kalba buvo graikų, o ne hebrajų ar aramėjų.
Kadangi fragmentai buvo per menki, kad juos būtų galima priskirti kokiam nors žinomam tekstui, mokslininkai ilgą laiką nekreipė į juos jokio dėmesio. Tik 1972 m. ispanų papirusologas José O‘Callaghanas paskelbė, kad tai krikščioniškųjų tekstų fragmentai. Keturis priskyrė Morkaus evangelijai, vieną Pirmajam laiškui Timotiejui ir dar vieną Jokūbo laiškui. Vėliau jo tezę plėtojo Carstenas Peteris Thiede. Specialistų pasaulyje kilo karšta diskusija, nesulaukusi patenkinamos pabaigos.
Pripažįstama, kad raidės ant papiruso parašytos stiliumi, būdingu laikotarpiui iki 50 m. Deja, gerai išskaitomų yra tik dešimt keturiose eilutėse. Ginčo esmė, kam priskirtinos raidės enne, – toponimui Gennesaret ar veiksmažodžiui egennesen („jam gimė“), t. y. Morkaus tekstui 6, 52–53 ar žydų protėvių genealoginiam raštui.
Šiuo metu žymūs mokslininkai linkę pritarti Callaghano/Thiedės pozicijai. Hesemannas cituoja garsią italų papirusologę Orsoliną Montevecchi, 1994 m. pareiškusią, jog 7Q5 tapatinimas su Mk 6, 52–53 nebekeliąs abejonių ir kad jau metas 7Q5 įtraukti į oficialų Naujojo Testamento papirusų sąrašą. 2006 m. tai kaip tik padarė žinomas Vienos teologas ir Biblijos tyrinėtojas Karlas Jarošas, fragmentą 7Q5 įtraukęs į savo katalogą Neues Testament nach den ältesten griechischen Handschriften. Jo verdiktas: „Hipotezė, kad 7Q5 yra Mk 6, 52–53, nepriekaištingai paremta tvirtais argumentais… Kas to nepripažįsta, tas atkakliai laikosi išankstinės nuomonės.“ Jis pats fragmentą datuoja 40–54 m.
Pats Thiede spalvos pėdsakams identifikuoti buvo net pasitelkęs Izraelio policijos kriminalinių nusikaltimų tyrimų techniką. Gauti rezultatai jį visiškai patenkino.
Pasak Hesemanno, dabartiniuose debatuose Callaghano/Thiedės hipotezės priešininkai argumentuoja grynai ideologiškai: tai ne Morkaus evangelija, nes Morkaus evangelija atsirado vėliau, be to, esenai krikščionių raštais nesidomėjo. Tačiau, kaip pastebi Hesemannas, visi lyg susitarę nenori paaiškinti, kodėl esenams reikėjo genealoginį raštą išversti į graikų kalbą ir, negana to, dar net užrašyti ant brangaus (nes importuoto), bet daug mažiau patvaraus papiruso. O atsakymas galėtų būti – sudužęs molinis indas, šalia kurio surastas 7Q5 fragmentas. Ant jo du kartus hebrajiška transkripcija užrašytas žodis „Roma“. Jei tai rodo papiruso kilmę, tai šitai nedviprasmiškai patvirtina krikščioniškąją tradiciją ir kartu evangelijų patikimumą.
Mato evangelijos problema
Pasak minėtojo Papijo, Matas pirma hebrajų kalba sudarė Jėzaus kalbų rinkinį, o Morkaus evangelija atsiradusi jau vėliau. Remiantis šiuo liudijimu, Mato evangelija šimtmečiais laikyta pirminiu tekstu, o Morkaus – sutrumpinta jo versija. Tačiau XIX a. viduryje vokiečių protestantų teologai išrutuliojo vadinamąją Zweiquellen-Theorie (dviejų šaltinių teoriją). Anot šios teorijos, ne Mato evangelija buvo pavyzdys trumpesniajai Morkaus versijai, bet, priešingai, Morkaus evangelija vienas iš dviejų pagrindinių šaltinių Mato evangelijai. Kitas šaltinis buvęs Jėzaus žodžių rinkinys, paprastai vadinamas Logienquelle Q. Rašydamas savo evangeliją juo naudojęsis ir Lukas. Lukas tą medžiagą sumaniai įpynęs į savąją Jėzaus „biografiją“, o Matas perėmęs ją kaip bloką. Mato evangelijos priklausomybė nuo Morkaus šalina galimybę, kad apaštalas buvęs pirmosios evangelijos, kokia ji mums pažįstama, autorius. Kaip tiesioginiam liudytojui ir Jėzaus palydovui, jam nebūtų reikėję kopijuoti Petro vertėjo savavališkai surikiuoto epizodų rinkinio.
Pasak Hesemanno, problema lengvai išsisprendžia tarus, kad apaštalas Matas buvęs „Q“ autorius, kaip liudija ir pats Papijas, kalbėjęs tik apie Jėzaus kalbų rinkinį. Reikia neužmiršti, kad Matas buvo ne paprastas muitininkas, bet, kaip parašyta graikiškajame tekste, telones, muitinės nuomininkas. Jis valdė Kafarnaumo muitinės stotį, kurią buvo išsinuomojęs iš Erodo Antipo. Taigi jis turėjo būti ne tik pasiturintis, bet ir išsilavinęs žmogus. Telones turėdavo mokėti greitai ir glaustai protokoluoti. Tam naudota antikinė stenografijos forma – tachigrafija. Matas jau iki Velykų įvykio turėjo būti Jėzuje įžvelgęs didį pranašą ir mokytoją, kitaip nebūtų visko metęs ir paskui jį nusekęs. Jau vien todėl jis tikriausiai protokoluodavo (gal net tiesiog iš įpročio) Jėzaus kalbas arba jas užrašė iškart po jo mirties.
Anot Hesemanno, pirmoji bendruomenė iš pradžių ir turėjusi tokį kalbų rinkinį, labiausiai atitinkantį hipotetinę „Q“ konstrukciją. Jos formą atkartoja III a. Edesos erdvėje atsiradusi gnostinė Tomo evangelija, o tai perša mintį, kad šis rinkinys tuo metu dar buvo apyvartoje. Šventąją Žemę pasiekus Morkaus evangelijai, sukurtai netrukus po Petro apsilankymo Romoje 42–44 m., iš žydų kilusiems krikščionims galėjo kilti noras Morkaus informaciją sujungti su kalbų rinkiniu priduriant dar kelias vietines tradicijas. Šitaip galėjo atsirasti Mato evangelija, kuri dabartiniu pavidalu jau egzistavo tarp 50 ir 60 m.
Luko evangelija
Hesemannas pastebi, kad Luko Apaštalų darbai, parašyti po evangelijos, staigiai nutrūksta Pauliaus įkalinimu 62 m. Savo evangelijos prologe evangelistas atkreipia dėmesį, jog rėmęsis rūpestingais tyrimais ir pokalbiais su tiesioginiais liudytojais. Pauliaus palydovas tai galėjo padaryti tarp 57 ir 59 m., kai Paulius dvejus metus sėdėjo valdytojo Felikso kalėjime Cezarėjoje, o pats Lukas buvo apsistojęs Jeruzalėje. Taigi jo evangelija galėjo atsirasti tarp 60 ir 62 m.
Jono evangelija
Pasak Hesemanno, paskutinių dešimtmečių archeologiniai duomenys ir kiti tyrinėjimai nedviprasmiškai parodė: 1) kad Jono evangelija parašyta papildymo sumetimais (Ergänzungsschrift) ir 2) kad ji yra tiesioginio liudytojo kūrinys.
Tiesa, Jono evangelijoje lyginant su kitomis evangelijomis labiausiai išplėtota teologija ir kristologija, bet ji taip pat išsiskiria tiksliausiais topografiniais duomenimis, išsamiausiai vaizduojamais Jėzaus laikų žydų papročiais, prasmingiausia chronologija. Jonas vartoja teisingus hebrajiškus ir aramėjiškus toponimus bei sąvokas išversdamas juos savo helenistinei auditorijai. Jono pateikiama Jėzaus viešosios veiklos trejų metų chronologija yra ne tokia griežtai darni kaip tiesinis sinoptikų dėstymas (krikštas Jordane – veikimas Galilėjoje – veikimas Jeruzalėje – mirtis ir prisikėlimas), bet užtat įtikinamesnė (pavyzdžiui, kodėl kaip tik Jėzus būtų turėjęs nevykdyti religinės pareigos triskart per metus keliauti į šventyklą?).
Geografiniai duomenys visiškai tikslūs. Autoriui pažįstamas Judėjos ir Galilėjos kraštovaizdis, jis žino, kur keliautojas turi „kopti“ ir kur „leistis“. Vienintelis nurodo vietovę, iš kur kilę Pilypas, Andriejus ir Petras, būtent Betsaidą. Pateikiami skaičiai tiksliausiai atitinka tikrovę. Autorius mėgina kuo rūpestingiausiai perteikti chronologines detales ligi pat savaitės dienų ir dienos valandų. Pasak Hesemanno, tai rodo arba puikią tiesioginio liudytojo atmintį, arba kūrybinę pasakotojo vaizduotę. Kadangi visi patikrinami duomenys atitinka tikrovę, daug įtikimesnė pirmutinė alternatyva.
Hesemannas atkreipia dėmesį, kad pakitęs požiūris į Jono evangeliją puikiai atitinka tai, ką apie ketvirtosios evangelijos atsiradimą teigė krikščionių tradicija. Štai ką apie tai 330 m. rašė Euzebijus Cezarėjietis: „Morkui ir Lukui išleidus savo skelbtas evangelijas, Jonas, pasak tradicijos, irgi galiausiai pajuto poreikį užrašyti tai, ką nuolatos skelbė žodžiu, ir štai dėl kokios priežasties: visiems, ir pačiam Jonui, susipažinus su pirma parašytomis trimis evangelijomis, Jonas, kaip pranešama, jas pripažino, patvirtino jų tiesą ir pareiškė, kad tuose raštuose nepavaizduota tik tai, ką Jėzus nuveikė savo mokymo veiklos pradžioje.“ Taigi tai tikrai papildančioji evangelija, kaip rodo ir paties teksto tyrinėjimai.
Euzebijus, remdamasis Ireniejumi Lioniečiu (II a.), pabrėžia, kad Jonas gyveno iki Trajano laikų (98–117), taigi iki 100 m. – tai visiškai įmanoma, jei jis su Jėzumi susitiko būdamas visiškai jaunas. Seniausias ketvirtosios evangelijos fragmentas, rastas Egipte ir vadinamas P52 (18, 31–33 ir 37–38 eil.), datuojamas tarp 100 ir 125 m. Taigi niekas neprieštarauja tam, kad tekstas galėjo būti užrašytas dar apaštalui gyvam esant.
Pasak Hesemanno, evangelija parašyta po sinoptikų evangelijų pasirodymo ir Petro mirties (64 ar 67 m.; apie tai užsimenama Jn 21, 18–19), bet iki Jeruzalės sugriovimo (Jonas Jėzaus pranašystę dar siejo su jo prisikėlimu, žr. 2, 21). Realistinė data yra 68 m., kai Jonas iš tiesų buvo likęs vienintelis gyvas iš Dvylikos ir jo liudijimas buvo vertingas kaip niekada.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vis stiprėjanti evangelijų ankstyvojo datavimo šalininkų stovykla pateikia tokias evangelijų atsiradimo datas:
Jėzaus kalbų rinkinys: netrukus po Jėzaus mirties.
Morkaus evangelija: apie 45 m.
Mato evangelija dabartiniu pavidalu: 50–60 m.
Luko evangelija: 60–62 m.
Jono evangelija: apie 68 m.
Parengė Gediminas Žukas