Apibūdindami žmogų vis badome jį suskaidyti: čia žmogaus protas, čia jo jausmai, čia kūnas, o štai čia – siela. Vienus dalykus žmoguje laikome svarbiais, o kitus – ne tokiais. Jausmus slopiname, protą treniruojame. Kūnas tampa tik sielos nešiojmo indu, o jausmai – proto tarnaite. Mes nuolat užmirštame, kad šie dalykai – jausmai, protas, siela, kūnas – sudaro žmogaus visumą: MANE, TAVE, MUS.
Kiekviena žmogaus sandaros dalis yra lygiai tokia pat svarbi. Nė viena jų – nei geresnė, nei blogesnė už kitą. Jos visos tarpusavyje glaudžiai susijusios ir viena nuo kitos priklausomos, todėl žmogaus padalinti negalima. Žmogus gali jaustis laimingas tik tada, kai visi jo sandoros elementai veikia išvien.
Kartais atsitinka taip, kad mes žmogų atskiriame nuo jo elgesio. „Aš nesu toks, mano elgesys nieko nereiškia“, – turbūt ne kartą šį posakį esame girdėję. Dažnai pamirštame, kad elgesys taip pat sudaro žmogų. Vienoks ar kitoks elgesys mums leidžia šį tą apie jį suprasti, o žmogus, stebėdamas savo paties elgesį, gali labiau pažinti save.
Tai, kad žmogus nedalomas, o žmogaus šokis išreiškia patį žmogų, stebėdama savo studentus, suprato M. Chace, šokėja, šokio ir judesio terapijos pradininkė. Tai atsitiko dar 1930 m. Ji pamatė, kad per šokį ir judesį atsiskeidžia žmogaus asmenybė. Suprato, kad šokį sudaro ne tik judesių kombinacijos, bet kartu tai yra ir išgyvenimų, jausmų raiška. Ji aiškiai suvokė, kad kūnas ir jausmai yra neatsiejami. Pastebėjo, kad žmogaus jaučiamą psichologinę įtampą rodo įsitempęs kūnas. O išvadavę kūną nuo įtampos, mes pradedame suprasti, kokie mūsų vidiniai konfliktai sukėlė įtampą.
Kitaip tariant, šokis ir judesys gali būti tiesioginis kelias į žmogaus pasąmonę. Šią idėją 1950 m. išvystė ir metodiškai pagrindė viena pirmųjų šokio ir judesio terapeučių M.S. Whitehouse. Jos teigimu, mūsų kūnas yra informacijos šaltinis. Išmokę jo klausytis ir girdėti, galime ne tik sužinoti tuos dalykus, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių buvo išstumti į pasąmonę, bet ir tapti artimesniems sau ir taip išvengti vidinių konfliktų.
Šokio ir judesio terapija gali padėti mums tapti savo gyvenimo šeimininkais: jausti didesnį pasitenkinimą tuo, ką darome ir suprasti, ar mes plaukiame pasroviui ir tenkiname kitų poreikius, ar darome tai, ko iš tiesų norime. Dalyvavimas šokio ir judesio terapijos procese leidžia įvairiapusiškai atsiskeisti mūsų asmenybei bei ugdo gebėjimą būti lankstesniems ir nepalūžti užgriuvus gyvenimo sunkumams. Ši terapija gali padėti stiprinti savo asmenybę, tapti drąsesniems, labiau pasitikintiems savimi, labiau suprantantiems save ir kitus ir dėl to gebantiems kurti darnesnius tarpusavio santykius.
Šokio ir judesio terapija taip pat gali padėti asmenybei augti. Dalyvauti joje – tai ieškoti atsakymo į klausimą, kas mes esame ir kaip norime gyventi. Ši terapija – tai saviraiškos, kūrybingumo ugdymas. Tai – mokymasis priimti visą savo patyrimą ir visas savo asmenybės puses, visas mintis, visus jausmus, būti sąžiningiems patiems sau.
Judėjimas, kad ir koks jis būtų, turi stebuklingai gydančių savybių. Tačiau terapinis šokis nuo judėjimo šokių aikštelėje skiriasi tuo, kad šokio ir judesio terapijos užsiėmime niekas nemoko šokio žingsnelių. Terapiniame judėjime svarbu ne tai, ką ir kaip žmonės šoka. Svarbiausia tai, ką šokdami žmonės jaučia, kokios mintys, asociacijos ar vaizdiniai jiems kyla. Šokis tampa informacijos šaltiniu, žaliava savo asmenybei ir savo santykiams tyrinėti. Dalyvaudami šokio ir judesio terapijos užsiėmimuose galime tikėtis pokyčių ne tik savo kūne, bet ir sieloje. Tik svarbu suprasti, ką mes norime savyje keisti, kokie mes norime būti.
Svarbu suvokti ir tai, kad savyje pakeisti galime ne viską. Mūsų būdą, temperamentą, pagrindines vertybes pakeisti yra labai sunku ar visai neįmanoma. O ir nereikia, nes tik vieninga mūsų žmogiška visuma ir yra tai, kas mes esame.
Tačiau mes galime pakeisti savo savijautą, galime tapti gyvybingesni, labiau besidžiaugiantys gyvenimu. Mes galime pakeisti savo emocijas – ne tik išmokti nepasiduoti giliam liūdesiui, bet ir išmokti priimti kitus jausmus, kaip reikalingus ir naudingus, teikiančius informaciją apie mus pačius. Mes galime pakeisti savo požiūrį į pasaulį ir žmones. Užuot bijoję žengti lemtingą savo gyvenimo žingsnį, mes galime išmokti priimti pasaulį kaip dėmesio vertą iššūkį. Mes galime išmokti elgtis kitaip, galime tapti labiau pasitikintys savimi, mokytis kurti laimingesnius santykius. Šokio ir judesio terapija gali mums padėti susigrąžinti save pačius ir taip pat, neprarandant savęs, visavertiškai bendrauti su kitais žmonėmis.
Nors taikant daugelį psichologinių terapijų labiausiai gydo tarp paciento ir terapeuto užsimezgęs santykis, bet šokio ir judesio terapija yra savaime gydantis metodas. Jis gali mums padėti išlaisvinti užslopintas emocijas, sudėlioti į vietas išsibarsčiusias mintis, suvokti kažką svarbaus ar priimti sprendimą. Tai metodas, kuris mums leidžia patirti ir sielos ekstazę, ir gilią vidinę ramybę.
Inga Truskauskaitė-Kunevičienė, psichologė, šokio ir judesio terapeutė