Geštalto psichoterapijos pradininkas F. Perlis tvirtino, kad skirtumai ne tik atskiria, bet ir sudaro prielaidas autentiškam dialogui. Ši įžvalga padrąsino mus diskusijai apie egzistencinės ir geštalto terapijos skirtumus pakviesti žymiausius šių krypčių atstovus Lietuvoje: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto vadovą Rimantą Kočiūną ir Geštalto psichoterapijos instituto „Dialogas“ vadovę Vitaliją Lepeškienę. Diskusiją provokavo ir į rašytinių tekstų ciklą ją transformavo Andrius Navickas.
Tai jau paskutinė diskusijos dalis - pirmąją galite rasti čia. Antrąją čia.
Spėju, kad egzistencinės terapijos atstovams “uždaryto geštalto” sąvoka rėžia ausį?
 |
R. Kočiūnas. Egzistencinė terapijos požiūriu, negali būti „užbaigto geštalto“. Tai yra labai svarbu, kalbant apie pokyčius terapijoje ir jos pabaigą. Turiu padėti klientui prieiti prie tokios akivaizdžios tiesos, kad gyvenimo problemos negali būti kartą ir visiems laikams išspręstos. Taip, mes siekiame pokyčių, reaguojame į iššūkius, tačiau šiandien yra vieni iššūkiai, o rytoj jau kiti. Mes turime atsisakyti iliuzijos, kad problemos – tai kažkas nenormalaus, ko galima visiems laikams atsikratyti. Veikiau reikia atrasti stiprybės tašką savyje, kuris padeda tvarkytis su kylančiais sunkumais. Problemos retai gali būti pilnai “uždarytos”, tačiau mes galime pasiekti vietą, kurioje klientas sako: dabar aš jau galiu pats. Tai labai subjektyvu ir niekas iš šalies negali pamatuoti, įvertinti pokyčių pakankamumo.
 |
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Suprantu, kad mes kiek skirtingai vartojame “problemos” sąvoka. Geštaltinė psichoterapija, būdama labiau orientuota į procesą, nei į turinį, siekia padėti klientui pažinti, įsisamoninti, kaip jis „užstringa“ įvairiose nepageidautinose situacijose, kokių neefektyvių elgesio būdų imasi sunkumams įveikti, todėl daugiau dėmesio skiriama tam, kaip klientas į toje situacijoje atsiduria, nei konkretybių nagrinėjimui. Paprastai klientų „užstrigimo mechanizmai“ būna panašūs įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, klientė vieno susitikimo metu guodžiasi, kad užuot džiaugusis susirinkusiais į gimtadienio vakarėlį draugais ir maloniai leidusi laiką, ji visą dieną triūsė ruošdama maistą (kurio, aišku, svečiai neįveikė) ir vakare jautėsi tokia pavargusi, kad galėjo galvoti tik apie miegą. Kalbantis išsiaiškiname, kad klientei daugelyje situacijų būdingas toks elgesys – išsikelti didesnius uždavinius, nei to reikalauja aplinkybės, paskui arba jų išsigąsti ir visiškai atsisakyti, arba dirbti iki išsekimo, o vėliau suvokti to beprasmiškumą. Klientė pamato, kad toks elgesys – siekimo viską padaryti tobulai apraiška („o jei negaliu tobulai, nereikia visai“). Įsisąmoninusi šį elgesio mechanizmą, moteris mokosi derinti savo veiksmus su situacijos reikalavimais bei tuo, ko iš tikrųjų nori pati. Taigi psichoterapijos metu ne sprendžiama konkreti problema, o tyrinėjamos gilesnės jos atsiradimo prielaidos, sukuriančios sunkumus ir kitomis situacijomis. Priešingu atveju, t.y. jei klientas nieko nesužinotų apie savo indėlį į sunkumų atsiradimą, psichoterapija būtų amžina nesibaigiančių problemų sprendimo grandinė. Psichoterapija artėja link pabaigos, kai klientas pasiekia savęs pažinimo laipsnį, užtikrinantį perėjimą nuo automatiškų, iki tol neįsisąmonintų elgesio būdų prie laisvu pasirinkimu grindžiamu elgesio, atsižvelgiant į esmines savo vertybes ir esančių greta poreikius.
Iš tiesų, klausantis labai ryškus kontrastas tarp filosofinės ir psichologinės poreikių ir problemų interpretacijos. Kita vertus, jei sakome, kad nebūna “uždaryto geštalto”, tai kaip galima dėti tašką terapijos procese, ar ji tampa begaline?
|
R. Kočiūnas. Egzistencinė terapija akcentuoja, kad nuo pat pradžių svarbu, jog psichoterapeutas ir klientas aiškiai sutartų dėl terapijos: ko mes siekiame terapijoje, kas, kokią ir už ką atsakomybę prisiima, kokia galėtų būti galima jos trukmė. Tai svarbi terapinio kontrakto (susitarimo) dalis. Pabaigos orientyro buvimas – tiek rezultato, tiek trukmės prasme – suteikia kryptį bendram darbui, padeda susitelkti ties svarbiausiais klausimais, skatina nuolat pasitikrinti, ar kalbame apie tai, apie ką turėtume, ar neeikvojame tuščiai laiko. Toli gražu ne visada paprasta nuspręsti, kada terapija turėtų baigtis. Tačiau vis gi galima įvardinti tam tikrus ženklus, kurie skatina galvoti apie terapijos pabaigą. Pavyzdžiui, kai tampa akivaizdu, kad terapijoje pradeda trūkti įtampos, kai „išsenka“ svarbios temos, kai klientui vis dažniau kyla mintis, ko jis vis dar vaikšto pas terapeutą ir pan. Tada svarbiausia užduotimi tampa klausimas – kaip mums derėtų išsiskirti? Išsiskyrimas neturėtų būti labai staigus, paprastai tam reikia laiko. Labai svarbu sutarti, kada būtent verta padėti tašką, kaip pozityviai transformuotineretai ilgalaikėje terapijoje atsirandantį prisirišimą tarp kliento ir terapeuto, kaip terapijos patirtį vaisingiau panaudoti realiame gyvenime.
Terapijos pabaigą galbūt galima vadinti užbaigtu geštaltu ta prasme, kuria šį žodžių junginį vartoja Vitalija, tačiau toks įvardijimas neturėtų klaidinti, jog gyvenime egzistuoja galimybė brėžti aiškius brūkšnius ir sakyti, kad viskas prasideda iš naujo. Tai iliuzija.
|
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Mano galva, Rimas labai tiksliai apibūdino terapijos pabaigos momentą. Galiu tik pridurti, kad terapija turi prasmę tol, kol ji išlaisvina klientą, plečia jo laisvės ribas. Klientas kreipėsi į terapeutą, atsidūręs aklavietės situacijoje, iš kurios vienas savarankiškai negalėjo išsilaisvinti. Jei terapija jam padėjo atgauti pasitikėjimą savimi ir laisvę spręsti šią ir kitas problemas, viskas gerai. Jei terapijos metu tik kalbama apie problemas ir tai tampa pakaitalu realiems veiksmams, tokia terapija neprasminga. Psichoterapeutas neturi siekti patenkinti kliento poreikius, jo užduotis - mokyti jį rasti poreikių patenkinimo būdus „realiame gyvenime“. Taigi psichoterapeutas neturi tapti kliento bičiuliu, o psichoterapija neturi tapti gyvenimo pakaitalu. Man patinka vieno kolegos posakis, kad jei psichoterapija teikia didesnį pasitenkinimą, nei gyvenimas, ji iš esmės ydinga.
V. Lepeškienė kelis kartus pakartojo, jog geštalto terapija siekia didinti kliento laisvės erdvę. Kiek suprantu, laisvė – tai gebėjimas rinktis tas reakcijas, kurios plaukia iš žmogaus noro, o ne iš aplinkos poveikio...
|
R. Kočiūnas. Egzistencinės terapijos požiūriu, visiška laisvė neįmanoma. Mes veikiau kalbame apie laisvę situacijoje. Visada esame kokioje nors situacijoje. Kiekviena jų mums suteikia daugybę galimybių, tačiau kartu ir riboja. Štai todėl realiai laisvi mes galime būti tik tada, kai matome apribojimus. Jei juos ignoruojame, tai mūsų laisvė tampa pavojinga mums patiems. Ji gali pažeisti kitų interesus ir peržengti ribą, už kurios prasideda kitų laisvė. Čia neišvengiamai susidursime su visokiais konfliktais. Tačiau, jei per daug sureikšminame apribojimus, o ne galimybes, tada savo laisvę apribojame patys. Dažnai esame daug laisvesni nei įsivaizduojame.
Kitas dalykas – laisvė visada yra rizika ir neapibrėžtumas. Galima teigti, kad gyvenimas savo esme yra neapibrėžtumas. Nuolatinis apibrėžtumo siekis, toks būdingas kiekvienam žmogui, yra daugiau siekiamybė nei realybė. Iš neapibrėžtumo visada atsiranda nerimas. Egzistencinis nerimas yra nuo mūsų nepriklausanti būsena, tiesiog neatsiejama nuo paties gyvenimo. Mums labiausiai trukdo ne pats nerimas, o noras kokiu nors būdu jo išvengti ar jį pašalinti. Kai mėginame iš gyvenimo pašalinti iš esmės nepašalinamus dalykus, sukuriame įtampą. Tai jau ne egzistencinė, o savomis rankomis sukurta įtampa. Ją sureikšminame, užuot mokęsi leisti tam nerimui tiesiog būti. Suvokti, kad nuo jo niekur nepabėgsim. Daugelį svarbių gyvenimo sprendimų, pasirinkimų lydi padidėjęs neapibrėžtumas ir įtampa. Iš to galima spręsti, kiek vienas ar kitas dalykas mums svarbus. Jei kažką darome visiškai ramiai, vadinasi tai yra kasdieniškas, galbūt ne itin svarbus dalykas. Visi svarbūs dalykai turi nežinomybės ir rizikos elementą, kuris ir sukelia nerimą.
Lietuvoje veikia Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas (HEPI) Birštone, kuris ruošia psichoterapeutus, savo veiklą sėkmingai pradėjo ir Geštaltinės psichoterapijos “Dialogo” institutas. Kaip vyksta psichoterapeutų rengimas ir kuo skiriasi egzistencinės ir geštalto terapijų atstovų supratimas, ko reikia geram terapeutui?
|
|
Zenekos nuotrauka |
V. Lepeškienė. Yra daug panašumų. Pavyzdžiui, supratimas, kad svarbiausia ne perteikti kuo daugiau specializuotos informacijos, bet padėti būsimiems profesionalams gerai pažinti pačius save. Tam skirtas pradinis studijų „Dialogo“ institute etapas: mokytis įsisamoninti savo patyrimą, apie jį pasakyti, negynybiškai priimti grįžtamąjį ryšį, suvokti save grupėje kaip unikalų, priimti savo ir kitų skirtingumą. Būsimiems profesionalams privaloma asmeninė psichoterapija – bendras visų studijų programų reikalavimas.
Skirtingi reikalavimai būsimiems psichoterapeutams (nors, manau, jie nėra esminiai) atsispindi mokymo proceso skirtumuose. “Dialogo” institute mes kiek kitaip dėliojame akcentus nei HEPI. Remiamės prielaida, kad psichoterapijos esmė, jos dvasia geriausiai įsisavinama ne per knygas ar paskaitas (nors jų, aišku, irgi reikia), bet per savą geštaltinės psichoterapijos patirtį, išbandant ją savo kailiu. Siekiame, kad studentai nuolat “mirktų” patirtyse, idant pajustų, ką reiškia būti klientu, ką reiškia būti pažeidžiamam, koks jausmas būti pasinėrusiu į dialogą, tikrai suprastu. Taip atsiranda atjauta klientui, ir tai patyręs psichoterapeutas jau nenagrinės į jį besikreipiančio žmogaus kaip mechaninio problemų rinkinio. Praktinius įgūdžius studentai pradžioje lavina dirbdami vieni su kitais, kiek vėliau - savarankiškai mažose grupelėse, dar vėlesniuose studijų etapuose – turėdami savo klientus ir dirbdami su profesine priežiūra (supervizija). Teoriją sieksime perteikti ne tik tradicinio pobūdžio paskaitose, bet interaktyviai, nuolat siejant įsisavinamas sąvokas, darbo metodus, psichologinius fenomenus su jų taikymu savižinai, kliento supratimui, psichoterapijos praktikai. Mums svarbu būti atvira įstaiga, todėl dėstyti programoje kviesime įvairių krypčių psichoterapeutus. Džiaugiamės užsimezgusiu bendradarbiavimu su institutu GATLA - kolegomis iš Los Andželo. Šio instituto dėstytojai kiekvienais mokslo metais ves seminarus „Dialogo“ studentams.
|
R, Kočiūnas. Terapeutui yra svarbūs profesiniai įgūdžiai. Nors, kaip sakiau, skeptiškai žiūriu į psichologines technikas, tačiau tikrai sutinku, jog svarbu, kad terapeutas sugebėtų užduoti tuos klausimus, kuriuos reikia užduoti būtent dabar, mokėtų tinkamai klausytis, atspindėti kliento jausmus ir mintis ir pan. Yra daug dalykų, kuriuos pradedantieji terapeutai turėtų išmokti iš patyrusių mokytojų. Nors patirties perėmimas niekada neturėtų tapti aklu kopijavimu.
Kaip ir „Dialogo“ institute, HEPI taip pat vyksta psichoterapinės grupės, kurios svarbios, idant žmogus galėtų geriau pažinti save – tai ir tam tikra medžiaga asmeninei terapijai, kuri prasideda jau pradiniame lygmenyje ir tęsiasi visų studijų metu. Tačiau galima kalbėti ir apie esminį HEPI išskirtinumą. Mes nuo pat pradžių labai daug dėmesio skiriame supažindinimui su egzistencine filosofija. Savęs pažinimo procesą, kuris, aišku, labai svarbus kiekvienam studentui, mes pradedame ne nuo emocijų, pojūčių, norų analizės – ne nuo psichologinio raštingumo ugdymo, bet nuo egzistencinės filosofijos ir specifinės nuostatos į save bei pasaulį ugdymo, padedančio pažinti save, tačiau jau kiek kitame lygmenyje, nei siekia geštalto psichologija
Jau pradiniame pusantrų metų laikotarpyje mes stengiamės padėti žmogui susivokti, kiek tai yra jo veiklos erdvė, supažindiname su įvairiomis egzistencinės terapijos teorijomis. Daug dėmesio skiriame filosofijai. Pastebėjau, kad ypač susitikimas su vieno iš iškiliausių XX amžiaus egzistencialistų Martyno Heidegerio darbais, tikrai sudėtingu jo filosofinio mąstymo būdu, daugeliui Humanistinės ir egzistencinės pichologijos instituto studentų tampa sudėtingiausiu išbandymu, kiek žmogui apskritai priimtinas egzistencinis mąstymo būdas. Jei žmogus pradeda jausti pasidygėjimą juo, tai galima tvirtai spėti, kad netrukus jis iš instituto pasitrauks, nes yra ne savo vietoje.
Kaip pabrėžė vienas žymiausių egzistencinės terapijos atstovų JAV Rollo May, egzistencialistus vienija ne tiek įžvalgų turinys, kiek savitas mąstymo būdas ir nuostata į pasaulį: į savo vaidmenį terapijoje, į žmogaus baigtinumą, į neapibrėžtumą ir laisvę. Todėl ir mūsų tikslas Institute - ne perteikti kuo daugiau informacijos, bet pirmiausia ugdyti tam tikrą filosofinę nuostatą, mąstymo būdą.
Taip pat mūsų Institute daug dėmesio skiriame bendrai atmosferai, studentų buvimui kartu, tarpusavio bendravimui, vienas kito skirtybių priėmimui. Mums labai rūpi santykiai, kurie plėtojasi tarp žmonių, kurie studijuoja institute.