Autorius yra Verslo žinių bendradarbis.
LRT televizijos laidos „Pinigų karta” vedėjas Andrius Tapinas socialiniame „Facebook” tinkle šią savaitę dalijosi įspūdžiais apie iš anksto įrašytą interviu su ūkio ministre Birute Vėsaite:
„Po interviu su naująja ūkio ministre – na, kaip čia pasakius. Ne kažką. Vizijomis nekvepia, šiaip taip po kelis kartus pakartodami ir vienas kitam padėdami sulipinome vientisą sakinį apie kelias pagrindines Ūkio ministerijos kryptis. Bet kas įdomiausia – tai akivaizdžiai premjero siųstame elektroniniame laiške su ministrų pavardėmis kažkur peršoko viena eilutė ir susipainiojo ministerijos, nes Vė...saitė greičiausiai turėjo vadovauti Energetikos ministerijai. Vienintelė tema, kurioje kalba drąsiai, energingai (nesakau, kad teisingai) ir nerenka žodžių vienas po kito. O pokalbio pabaigoje ministrė apskritai užsimiršo ir kelis kartus pasakė, jog „atėjusi vadovauti Energetikos ministerijai“, „Energetikos ministerijos gairės“ ir t. t. Netaisiau jau, ką ten...Gal ir geriau bus, jei taip galvos.“
Klausimų ir abejonių dėl to, ar kai kurie naujojo ministrų kabineto nariai tiksliai įsivaizduoja, kur atsiradę po rinkimų, kyla ne tik mano kolegai ir ne tik man. Viena vertus, negalima sakyti, kad Ūkio ministerija ir energetikos sektorius yra vienas nuo kito paskiri dalykai. Po Europos Sąjungos (ES) direktyvų reikalaujamo elektros energetikos ūkio valdymo išskaidymo Ūkio ministerija tapo atsakinga už ūkinę-komercinę elektros energetikos sritį. Į jos reguliavimo sferą pateko UAB Visagino atominė elektrinė, AB „Lietuvos energija“ ir skirstomuosius tinklus valdanti akcinė bendrovė „Lesto“. Perdavimo sistemos operatorė – AB „Litgrid“ buvo palikta Energetikos ministerijos reguliavimo sferoje kartu su dviem pagrindiniais strateginiais infrastruktūros – jungčių su Lenkija ir Švedija – projektais.
Įžvelgčiau net kelias gilesnes problemas. Manding, Ūkio ministerijos per artimiausius ketverius metus laukia daug svarbesni iššūkiai nei konservatorių ir liberalų Vyriausybės laikais priimtų sprendimų revizija energetikoje. Kaip galima spręsti iš p. Vėsaitės ir premjero Algirdo Butkevičiaus entuziazmo.
Pamėginsiu išvardyti keletą problemų, dėl kurių, mano nuomone, kyla daug didesnio nerimo. Pirmų pirmučiausia – užsienio investicijų paieška: ją mėgino spręsti Andriaus Kubiliaus kabinetas ir pasiekė daug žadančių (2011 metais tiesioginių užsienio investicijų skaičius Lietuvoje padidėjo beveik trečdaliu), tačiau nominaliai visos ES mastu vis dar kuklių rezultatų. Buvusiųjų patirtis parodė, kad šiame fronte būtinos milžiniškos visų valstybės institucijų ir konkrečių politikų asmeninės pastangos. Kodėl tai svarbu? Visų pirma, tinkamai suprogramavus užsienio investicijų pritraukimo politiką, per keletą metų galima tikėtis atsirandant šimtus ir tūkstančius darbo vietų. Ir darbo vietos, o ne minimalios algos ar bet kurios pašalpos dydis yra prielaida Lietuvos piliečiams gyventi geriau. Tikėtina, kad, kitąmet Latvijai įsivedus eurą, Lietuvai, norint pasiekti bent jau panašų užsienio investicijų pritraukimo rezultatą, teks pridėti santykinai daug daugiau pastangų.
Pono Kubiliaus Vyriausybės finansų politika ir gerėjantys makroekonominiai vektoriai tarsi leidžia socialdemokratams ir jų partneriams atsipūsti: kaip sako kai kurie ekspertai, naujoji Lietuvos Vyriausybė turi galimybę bent porą metų valdyti iš inercijos, be ypatingų diržų veržimosi pastangų.
Tačiau naujos Lietuvos aplinkoje besiklostančios aplinkybės jau kelia naujus uždavinius p. Butkevičiui ir jo komandai. Viena vertus, padėtis Europos rinkose, į kurias Lietuva eksportuoja vieną didelę dalį savo produkcijos, tebėra neaiški. Prognozės čia – nuo atsargaus optimizmo iki skepsio dėl Vokietijos ir, tarkime, Suomijos ekonomikos. Rusijos, į kurią Lietuvos eksportas augo senokai nematytais pagreičiais, kai kurių tos šalies ekspertų (pvz., buvusio Vladimiro Putino ekonomikos patarėjo Andrejaus Ilarionovo) nuomone, ūkio augimas mažėja nuo 2010-ųjų rugsėjo, todėl visai tikėtina, kad Rytų kaimynės netrukus laukia ilgalaikė stagnacija. Trečia problema: po poros metų garantuotai sumažėsianti Europos Sąjungos finansinė parama: ir dėl šalių donorių kategoriško reikalavimo mažinti ES biudžeto išlaidas, ir dėl mažėjančio Lietuvos gyventojų skaičiaus. Ketvirta: praėjusių metų pabaigoje viešojoje erdvėje imta skalambyti apie mažėjančias naujosios emigrantų bangos pinigines perlaidas į Lietuvą. Nors kol kas neaiškūs nei konkretūs skaičiai, juo labiau – prognozės, ar tai ilgalaikė tendencija, ši problema gali tapti neigiamu veiksniu šalies ekonomikai: 2011 metais piniginių perlaidų iš užsienio suma siekė 4,8 mlrd. litų ir sudarė apie 4,6 proc. Lietuvos BVP (SEB banko duomenys). Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, kiekvienam šalies pensininko litui užpernai teko 90 centų emigrantų perlaidų (BNS).
Todėl manyčiau, kad ne įsivaizduojamų gulinčiųjų spardymas, kitaip tariant, ne esminė p. Kubiliaus Vyriausybės politikos revizija (išskyrus atskiras sritis) turėtų būti pagrindinė galvos skausmo priežastis. Klausimas: ar socialdemokratai turi politinės valios ir yra pasirengę savo reklamuojamą kompetenciją pritaikyti spręsdami tokias problemas. Drįsčiau sakyti, kad iki šiol buvo atvirkščiai: ankstesnės socialdemokratų vyriausybės leisdavo suprasti ar atvirai sakydavo, esą „jokių užsieniečių Lietuvoje nereikia, nes šalies ūkyje susitvarkys „geri beigi teisingi vyrai“ (kitaip tariant, LSDP artimi verslininkai). Kita vertus, man kyla didžių abejonių, ar p. Butkevičiaus, ar p. Vėsaitės patyrimas rodo, kad būtent jie galėtų būti tie politikai, kurie gebėtų įtikinti užsienio investuotojus kelti kojas Lietuvon?
