Vytautas Bigaila – Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorius, prieš tai – Alytaus rajono švietimo skyriaus vedėjas, bet visada – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, andragogikos magistras, Lietuvos edukologijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, žmogus, aktyviai nuo pat švietimo reformos pradžios įsitraukęs į švietimo pertvarkos darbus, talkinęs įgyvendinant ne vieną iniciatyvą.
Vytautas Bigaila yra vienas iš projekto „Lyderių laikas“ kūrėjų, įvairių strateginių dokumentų rengimo grupių narys. Visada smagu bendrauti su energingu, pozityviai nusiteikusiu, nuolat besimokančiu pedagogu, jautriu mokiniui ir mokytojui vadovu, subtiliu žmogumi.
Jūs – vienas iš autoritetingiausių Lietuvos mokyklų direktorių, drąsiai galėtume sakyti: esate savo regiono lyderis, gerbiamas žmogus. Esate sukaupęs daug mokytojo, švietimo skyriaus vedėjo, mokyklos vadovo patirties. Kokios Jūsų paties iniciatyvos Jums atrodo vertingiausios, įsimintinos? Kuo pasidžiaugtumėte?
Prieš 33 metus Alytaus 6-ojoje vidurinėje (dabar Putinų gimnazija) išlydėjau vienintelius savo auklėtinius, kurie šią vasarą mane aplankė naujuose namuose (man sukako 60!). Kaip tokiais atvejais būna – skleidėsi prisiminimai... Tų laikų literatūrinė, kultūrinė Lietuva mūsų išvažinėta, išbraidžiota skersai ir išilgai. Ir dabar, kai ant Šatrijos kalno skaitau kolegoms Maironio eiles, vis šviesiai prisimenu pirmuosius mokinius, auklėtinius.
Anksti pradėjau direktoriauti – savotiškai norėjau „pabėgti“ nuo krūvų sąsiuvinių naktinių taisymų. Taip net Pelesoje – lietuviškoje saloje Baltarusijoje – atsidūriau, kur ketverius metus vadovavau lietuvių nevalstybinei vidurinei mokyklai. Tai buvo iššūkis. Tikrai prasmingi metai ten pralėkė. Ir alytiškiai, ir vilniškiai mus rėmė kaip išmanydami, lankė, palaikė. Dabartiniai kolegos iš Alytaus šv. Benedikto gimnazijos mane su gimtadieniu Punioje ant Margirio kalno pasveikino. Man buvo gera! Jaunystės karštį, degimą dabar pakeitė rudeniška vadybinė ramybė. Katalikiškajai mokyklai vadovauju visas dešimtmetis (šį darbą irgi, nemeluosiu, man pradėti buvo iššūkis). Tiesa, anksčiau sugebėdavau padėti įsidarbinti visiems, kas tik į mane kreipdavosi. Šiais laikais dėl bedarbystės ar panašių dalykų tai jau nebepavyksta.
Daugiau kaip dešimtmetį dirbau Alytaus rajono savivaldybės švietimo skyriuje. Pamėgau tą kraštą, mažas ir didesnes mokyklėles – tik liūdna, kad jų šiuo metu gerokai sumažėjo. Buvę rajono kolegos neseniai mane pasikvietė prisiminimų popietėn. Smagu, kai tave prisimena. Vadinasi, tie Atgimimo ir vėlesni laikai nepraėjo be pėdsakų. Kitas romaną ar bent apybraižą parašytų, o man visiškai pakaks ir netikėto interviu. Ir taip vis „mane“, „man“... (atsiprašau).
Kokie, Jūsų vertinimu, švietimo reformos žingsniai, projektai labiausiai pavykę? Kokią įtaką Jums ar Jūsų vadovaujamiems pedagogams jie yra padarę?
Atsivėrus visiems keliams į Europą, labiausiai pavykusios yra įvairios mainų programos, pažintiniai vizitai. Ir pats pamatai, išgirsti, ir kitam parodai. Bendradarbiavimas, įvairūs dalykiniai projektai su danais, švedais, vokiečiais, italais, bulgarais, austrais, lenkais ir kt. ir šiai dienai išlieka prasmingi. Ir mokytojai, ir mokiniai mūsuose intensyviai veikia šia kryptimi. Įvairiu laiku Švietimo ir mokslo ministerijos išugdyti lyderiai iš tikrųjų atnešė gaivaus vėjo.
Ir Jūs pats, ir Jūsų žmona Birutė, puiki mokytoja, esate lituanistai... Kas, Jūsų manymu, svarbiausia ir išlaikytina puoselėjant lituanistinį ugdymą mokykloje? Kokias susiformavusias tradicijas patartumėte išlaikyti ir kiek svarbi kaita, naujovės? Apie ką diskutuojate su Birute?
Galiu pasigirti, kad Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje mums pavyksta gyventi visavertį lituanistinį gyvenimą. Susitikimai su rašytojais, jubiliejiniai kūrėjų renginiai, artimi ryšiai su Rašytojų sąjungos žmonėmis padeda išlaikyti tradicijas, atrasti kelią į vaiko širdį. Vien įprastinių pamokų nepakanka. Pas mus geri laikai dar tęsiasi. Ypač už šias akimirkas dėkingas gimnazijos lituanistėms, tradicinių vertybių puoselėtojų sambūrio „Spindulys“ vadovei Irenai Leščinskienei, bibliotekos vedėjai Astrai Matažinskienei.
Su Birute jau keturiasdešimt metų diskutuojame apie vaikus, anūkus, kartais apie pamokos uždavinius (ypač kai ateina vertintojai), dar apie amūrus (tokios žuvys tvenkinyje!)...
Turbūt kiekvieno darbe būna pralaimėjimų ar nesėkmių, ar skaudesnių patirčių, nevykusių reformų, sprendimų. Dėl ko persergėtumėte kolegas, švietimo strategus, politikus?
Nors to daryti nemėgstu, bet kolegoms patarčiau nesubuitėti, švietimo strategams, politikams – išlaikyti, kiek įmanoma, mažąsias mokyklėles kaimuose. Niekada nepamiršiu, kaip Alytaus rajone nė per nago juodymą nebuvo pasistengta, kad išliktų Kurnėnų Lauryno Radziukyno (Amerikos lietuvio) padovanota mokykla, architektūros paminklas, tikras Nepriklausomybės laikų šviesulys. Ten mokykla galėjo veikti iki šiol.
Pastebiu, kad ir dabar, aiškinantis materialinių išteklių stoka, uždaromos kaimo pagrindinės mokyklos, kurios dar gali veikti. Kam jos – vaikai ras priebėgą mieste ar Airijoje! Taigi galvojama ne apie mažutėlį vaikelį, o skaičiuojami pinigai, kurių, kiek atsimenu, švietimui visada trūko.
Kokie žmonės Jus augino? Kieno (ar tik Jūsų paties) nuopelnas dėl Jūsų pripažinto autoriteto, sėkmingos patirties? Kas buvo tie įsimintiniausi žmonės, padarę reikšmingiausią įtaką gyvenime? Galbūt iš jūsų kaip mokinio, studento gyvenimo? Gal iš pedagogo, vedėjo, direktoriaus darbo?
Mane augino mama, tėtis, senelė prie Ašvos (koks gražus upelės vardas!). Aš gaudžiau šiltomis vasaros dienomis vėžius ir vargo nemačiau. Dar grybauti kakdavau į gretimą Skabeikos eglynėlį. Ir dabar, kai nuvažiuoju pas mamą į Viekšnius prie Ventos, labai traukia tas gimtasis kampelis.
Pirmąją savo mokytoją Aldoną Kambarienę Žiogaičių pradinėje mokykloje šviesiai atsiminsiu visą gyvenimą. Viekšnių vidurinėje mokykloje sutikau daug nuostabių, talentingų pedagogų. Pirmiausia matematikę auklėtoją Mirdzą Mertėnaitę-Plepienę, su kuria buvę abiturientai susitikome po 40 metų. Ji su sūnumi atvyko net iš Papilio (Biržų r.). Negaliu užmiršti lituanisto Stasio Ablingio, pedagogų Nijolės ir Vaclovo Kontučių, oriojo ilgamečio direktoriaus Algirdo Gedvilo, kurie, deja, jau ilsisi Viekšnių kapeliuose. Ir jie mane augino, mokė, patarė.
Žinoma, svarbūs studentiški metai tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Nepamirštami metai, sutikti iškilūs žmonės. Drąsiai galiu sakyti, kad mane augino daug kas: ir prof. Vanda Zaborskaitė (a. a.), ir prof. Irena Veisaitė, ir prof. Antanas Pakenys, ir prof. Aldona Vaitiekūnienė, ir doc. Dovydas Judelevičius, ir doc. Kazys Kuzavinis (a. a.), ir doc. Petronėlė Bernadišienė (a. a.). Tai vienu atodūsiu pasakyti vardai. Jų kur kas daugiau.
Dirbdamas pedagoginį darbą, sutikau ir sutinku daug bendraminčių, patarėjų, pagalbininkų. Ypač Alytuje man, jaunam pedagogui, patardavo, padėdavo, domėdavosi mano veikla ilgametis Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Dzūkijos pagrindinė mokykla) direktorius lituanistas Vytautas Daraškevičius (a. a.).
Esate nuoširdus, mylintis savo kraštą žemaitis, bet daugybę metų gyvenate Dzūkijoje. Kokią įtaką tie du kraštai Jums padarė?
Istorikas Aivaras paskambina ir klausia: „Direktoriau, ką reiškia žemaitiškai „uostai“?“ Aš tuoj atsakau: „Ne „uostai“, bet „oustā“, t. y. ūsai. Va, ir aiškėja, kad aš Dzūkijoje dirbu žemaičių tarmės konsultantu. Pabandžiau „tuo reikalu paegzaminuoti“ žmoną – ji žinojo!
Juokas juokais, bet, išgirdęs žemaitiškai, tuoj grįžti prie savo gimtosios tarmės. Žemaitijoje liko mano giminės, artimieji, liko širdies dalelė, o Dzūkijoje užauginome vaikus, dirbu didesnius ar mažesnius darbus, gyvenu tarp nuoširdžių, atvirų, šnekučių dzūkelių. Žodžiu, mano jausmai skirti Žemaitijai, o blaivus protas – Dzūkijai. Pasakysite, kad taip nebūna. Gal...
