| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Laimantas Jonušys. Zenekos nuotrauka |
Recenzijos autorius – literatūros kritikas Laimantas Jonušys.
Verstinės literatūros leidybą nemažai lemia vyraujančios mados. Versti angliškai parašytus romanus pastaraisiais dešimtmečiais madinga visame pasaulyje. Pačioje Britanijoje viena iš pastarojo meto madų yra skandinavų detektyviniai romanai. O šiuolaikinė vokiečių literatūra pasaulyje nėra labai madinga, nors yra buvę išimčių. Patricko Süskindo romanas „Kvepalai“ buvo itin populiarus daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. O štai Danielio Kehlmanno „Pasaulio matavimas“ – protingas ir smagus romanas apie du XIX a. mokslininkus, Alexandrą von Humboldtą ir Carlą Friedrichą Gaussą, tapęs tarptautiniu bestseleriu, – Lietuvoje, regis, nesulaukė daug dėmesio.
D. Kehlmanno romanas pateko į pirmąjį Vokiečių literatūros premijos finalinį šešetuką – tai buvo 2005 metais. Ši premija – „Deutscher Buchpreis“ – skiriama už romaną, parašytą vokiečių kalba: ją gali gauti ne tik Vokietijos, bet ir Austrijos bei Šveicarijos autoriai: kaip tik pirmoji premija atiteko vis dėlto ne Kehlmannui, o austrų rašytojui Arno Geigeriui. Pernai paskirta jau aštuntoji premija – nė vieno iš šitaip įvertintų autorių jokia knyga lietuviškai nėra išleista. O vokiškai kalbančiuose kraštuose tai šiuo metu populiariausia literatūros premija – beje, sumanyta pagal Bookerio premijos modelį: iš pradžių paskelbiamas ilgasis sąrašas, paskui, rugsėjį, trumpasis – šešių knygų sąrašas, o spalio mėnesį, Frankfurto knygų mugės metu (bet ne pačioje mugėje), iškilmingai pasveikinamas laureatas.
Pernai į šešių knygų finalinį sąrašą pateko net trys prestižinės leidyklos Suhrkamp leidiniai, tačiau Vokiečių literatūros premija įvertintas ne kuris nors iš jų, o Ursulos Krechel romanas neintriguojančiu, bet dviprasmišku pavadinimu „Landgericht“, tai yra „Krašto teismas“: turimas galvoje Reino krašto Pfalco teisimas Maince, o perkeltine prasme – pokario Vokietijos nuteisimas. Ursula Krechel gimė 1947 metais Tryre, studijavo germanistiką, teatrologiją ir filosofiją Kölno universitete, dėstytojavo įvairiuose Vakarų Vokietijos miestuose, o šiuo metu gyvena Berlyne. Tai jau 23-oji jos knyga, tačiau dauguma kitų yra poezijos ir pjesių rinkiniai. Gerų įvertinimų sulaukė jos 2008 metų romanas „Shanghai fern von wo“ („Šanchajus toli nuo kur“), pasakojantis apie tūkstančius Europos žydų, prieš Holokaustą emigravusių į Šanchajų.
Naujasis jos romanas taip pat istorinis: dėmesio centre – reemigranto arba sugrįžėlio likimas nelabai svetingoje pokario Vokietijoje. Teisėjas žydas Richardas Kornitzeris 1939 metų pradžioje dar sugebėjo ištrūkti iš nacistinės Vokietijos ir emigravo į Kubą, bet jo žmona Claire, vokietė protestantė, vizos negavo ir pasiliko Berlyne, o vėliau pasitraukė į vaizdingą ir palyginti ramią provincijos vietovę prie Konstancos ežero.
500 puslapių apimties romane pokario Vokietijos gyvenimas atkuriamas su daugybe autentiškų detalių – autorė rinko medžiagą dešimt metų ir daug ką pagrindė realiai egzistavusio žmogaus likimu, o patį romaną rašė daugiau kaip dvejus metus. Tai yra tokio Vakaruose gana populiaraus tipo istorinis romanas, kuriam neužtenka rašytojo talento, bet reikia ir daug tyrinėtojo kruopštumo.
Šiuo atveju siekiama ne tik aprašyti istorinį laikotarpį, bet ir dar kartą priminti vokiečiams nemalonius praeities dalykus. Po karo į Vokietiją sugrįžo tik 5 proc. emigrantų, ir jiems neretai tekdavo susidurti su užglaistytu priešiškumu. Romanas prasideda nuo pagrindinio veikėjo sugrįžimo į Vokietiją – tą gražią vietą prie Konstancos ežero, mat jo tema – ne Holokaustas, o į Vokietiją grįžusio žmogaus likimas pokariu. Kad neatrodytų, jog tai vien į socialines ir politines aplinkybes orientuotas pasakojimas, paskaitykime, kaip autorė aprašo sutuoktinių susitikimą geležinkelio stotyje po dešimties metų išsiskyrimo:
Jiedu sustingsta sulaikę kvapą, netekę žado; akys ieško žvilgsnio ir jį pagavusios įsikimba, plačiai atsimerkia, siurbia į save, panyra jame, o paskui tarsi su palengvėjimu nukrypsta į šalį, išvargintos atpažinimo darbo, – taip, tai tu, tai vis dar tu. Visas veidas gūžiasi į palto apykaklės atvartus, o paskui staiga išnyra aukštyn, neišlaikydamas virpulingo jaudulio, sklindančio iš kitų akių, iš per dešimt metų išsiilgtų akių. Šviesios, sudrėkusios vyro akys už akinių nikeliuotais rėmeliais ir žalios moters akys su tamsiu vyzdžių apvadu. Šį pasimatymą įveiksmina akys, tačiau tiedu, kurie jį turi išlaikyti, ištverti, yra pasikeitę, senstelėję žmonės, beveik vienodo ūgio, to paties akių lygio.
Richardas nori vėl dirbti teisėju ir galiausiai gauna darbą krašto teisme Maince, bet ten jam neleidžiama atgauti buvusio autoriteto – jis tampa nereikalingu žmogumi. Šeimos gyvenimas taip pat griūna – abu vaikai, prieš karą išvežti į Angliją, ten ir pasilieka.
Nors romane grįžtama į ankstesnio laiko plotmes, pats pasakojimas yra lėtas ir gana tradiciškas. Knygą išgyręs „Frankfurter Allgemeine“ recenzentas teigia: „Šiame romane pasakojama ne pirmuoju asmeniu, bet jame laikomasi labai arti asmens, be vidinio monologo, bet stebint vidinį gyvenimą.“
Taigi šis Vokiečių premija įvertintas romanas pasakoja apie ypatingą likimą – į Vokietiją sugrįžusio žydo: pokario laikotarpiu šalis dar nebuvo tinkamai įvertinusi savo nesenos baisios praeities ir į tokius sugrįžėlius dažniausiai žvelgė šaltai, o kartais ir tiesiog nepalankiai. Bet kartu romane „Krašto teismas“ kalbama apie universalų susvetimėjimo jausmą.
Laikraščio „Die Zeit“ recenzentas aiškino taip: „Šio romano branduolys – vis labiau ryškėjantis svetimumas. Kornitzeris Vokietijoje lieka svetimas. Kad ir kokia didelė meilė, svetimumo siena išlieka tarp jo ir žmonos; jam, praradusiam savo tėvą Pirmajame pasauliniame kare, svetimi yra ir jo vaikai. Be viso to, jis darosi vis svetimesnis sau pačiam. Pasaulis nustumia jį į šalį, ir jis tampa atkirstas nuo savęs“.
Ursulos Krechel romaną teigiamai įvertino ne tik premijos skyrimo komisija, bet ir daugelis kritikų, literatų. Šis įvertinimas atspindi platesnę šiandieninės vokiečių literatūros tendenciją – nes ir kai kurie ankstesni Vokiečių premijos laureatai savo romanuose žvelgė į Vokietijos XX a. istoriją – arba į nacistinio laikotarpio palikimą, arba į komunistinės Rytų Vokietijos laikus.
Baigiant galima priminti dar vieną svarbią vokiečių rašytoją: išskirtinę vietą šiandieninėje vokiečių literatūroje turi Herta Müller. 2009 metais jos romanas „Amo sūpuoklės“ pateko į Vokiečių premijos finalinį sąrašą – ten jis nelaimėjo, bet kaip tik tomis dienomis autorei paskirta Nobelio premija. Tačiau jos visa kūryba vaizduoja ne Vokietiją, o jai gerai pažįstamą komunistinių laikų Rumuniją arba, kaip „Amo sūpuoklėse“, iš Rumunijos į Sovietų Sąjungos lagerį išvežtus žmones. Tai, kad H. Müller kūryba nėra labai populiari, suprantama – jos raiška pernelyg subtili: toks aukštas literatūrinis lygis ne visiems skaitytojams įveikiamas, bet turime gerus dviejų knygų vertimus į lietuvių kalbą.
Laimanto Jonušio recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“
