| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Filmavimo akimirka. J. Jutaitė ir K. Buožytė. www.tremora.com nuotr. |
Apie filmą „Aurora“ su režisiere K. Buožyte ir aktore J. Jutaite LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė.
„Kūriau filmą apie aistrą, apie meilę, kaip ir ką mes mylime: ar mylime save kitame žmoguje, ar įsivaizduojamą žmogų, ar mylime kitą, kada mes jį sugebame pamatyti“, – sako režisierė Kristina Buožytė, filmo „Aurora“, pripažinto geriausiu Europos fantastiniu filmu, autorė. Anot jos, filmas daugiau kelia klausimų, nei pateikia atsakymų.
Pagrindinę filmo heroję įkūnijusi aktorė Jurga Jutaitė tvirtina, kad atlikti vaidmenį ir filme suvaidinti intymias scenas jai padėjo bendravimas ir bendradarbiavimas su režisiere. Aktorė įsitikinusi – atsiverti galima tik tada, kai režisierių laikai savo draugu, kai jis pabūna tavo nuodėmklausiu ir psichologu.
Kristina, tai antras ilgametražis Jūsų filmas. Abu – ir „Kolekcionierė“, ir „Aurora“ – iš dalies fantastiniai psichologiniai darbai. Kodėl pasirinkote būtent tokį žanrą?
K. Buožytė: Domiuosi psichologija, nes įdomu, kas vyksta žmogaus sieloje, kodėl kyla vienokios ar kitokios emocijos, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Visada įdomu pasiekti išeities tašką. O fantastika domiuosi nuo paauglystės. Tuomet pirkdavau labai daug fantastinių knygų, tik, gėda prisipažinti, Stepheno Kingo nesu skaičiusi, nors ekranizaciją ne vieną mačiau.
Kai įstojau į režisūrą, domėjimasis nuslopo, nes reikėjo gilintis į specialybės dalykus, režisūra suvalgė labai daug laiko. „Kolekcionierė“ gal ne fantastinė, o labiau psichologinė drama, bet su „Aurora“, kurios tarptautinis pavadinimas „Vanishing Waves“, grįžau prie fantastinės temos.
Jurga, Jūsų interviu skaičiau, kad nebuvote didelė fantastinės literatūros ir fantastinių filmų gerbėja. Kaip įėjote į šį „lauką“?
J. Jutaitė: Per daug nebuvau, bet ir fantastikoje, ir kitur vis tiek kalbama apie bendražmogiškus dalykus, kiekvieną kartą galima rasti linijų, kurios yra artimos, o perskaičiusi scenarijų daug jų suradau.
Pažiūrėjus filmą, pirmiausia į akis krinta, kad tai tarptautinės kino grupės darbas. Kristina, kaip jums pavyko suburti grupę? Kaip atsirado scenarijaus autorius?
K. Buožytė: Scenarijaus bendraautoris yra mano draugas ir kolega Bruno Samper. „Aurora“ – mūsų antras projektas. Mes pradėjome bendradarbiauti kurdami „Kolekcionierę“. Abu esame kino mylėtojai ir kūrybos žmonės, taigi filmas gimė iš draugystės. Bruno Samper nėra scenaristas – jis audiovizualinio meno kūrėjas, turintis stiprų estetinį pajautimą, fantaziją. Aš irgi nesu tikra scenaristė, neturiu diplomo, bet Lietuvoje režisieriai privalo būti ir scenarijaus autoriais, nes negalime pasigirti dideliu scenaristų skaičiumi. Iš tos būtinybės rašyti patiems ieškome „kūrybininkų“. Man vienai labai sudėtinga dirbti.
Kai susipažinau su Bruno, pamatėme, kad mums puikiai sekasi bendradarbiauti. „Kolekcionierė“ buvo startas, o „Aurora“ – daug sudėtingesnis projektas. Daugiau žinių reikalavo ir scenarijus. Rašydami scenarijų, iškart galvojome, kaip jį įgyvendinti. Man labai priimtinas Bruno požiūris į vizualumą, todėl sutarėme, kad jis bus atsakingas ir už vizualiąją dalį.
Sulaukėte ir tarptautinių prodiuserių pagalbos – ne vien Lietuvos jėgomis filmas buvo pastatytas?
K. Buožytė: Filmą rėmė Lietuvos kultūros ministerija, gavome finansavimą iš „Media“ fondo ir „Eurimages“. Bet pagrindiniai pinigai – iš Lietuvos. Labai džiaugiuosi kompozitoriumi Peteriu van Poehlu. Jis švedų kilmės, bet daug metų gyvena ir kuria Prancūzijoje. Montuotoja gyveno Amerikoje, montavo holivudinius filmus, o dabar irgi gyvena Prancūzijoje. Postprodukciją taip pat kūrėme Prancūzijoje, Marselyje. Efektai buvo kuriami Lietuvoje, Kanadoje, Latvijoje ir Suomijoje. Tačiau pagrindinė kompanija, kuri ieškojo žmonių ir surinko grupę, kūrusią efektus, yra lietuvių kompanija „Okta“. Dauguma buvo sužavėti projektu ir mums labai pasisekė, nes atlyginimas, už kurį žmonės dirbo, buvo labai juokingas. Tai tikras stebuklas, nes už tokius pinigus kito tokio kokybiško projekto padaryti būtų neįmanoma.
Sukurti fantastinį filmą turint nedaug lėšų – tikras iššūkis. Pasaulyje tokie filmai kainuoja milžiniškus pinigus.
K. Buožytė: Mes norėjome išsaugoti ir muzikos, ir vaizdo, ir garso kokybę. Kokybė visada kainuoja, tam reikia profesionalių žmonių ir daug laiko. Ieškojome inovacijų, kaip į kinematografą atnešti kažką naujo. Kurdamas filmą neštampuoji produkto – palieki savo parašą, įnašą, todėl stengiesi daryti nuoširdžiai. Ieškojimų kelias visada labai sudėtingas. Bet žmones sužavėjo projektas, jiems labai patiko idėja, ir tokių atsidavusių žmonių grupę, tikiuosi, dar pavyks kada surinkti.
Ar Jūs pati patenkinta savo darbo rezultatu?
K. Buožytė: Kadangi filmą jau mačiau daug kartų, sudėtinga atsakyti. Nežinau, ar įmanoma būti patenkintam. Sukurti filmą užtruko ketverius metus: pusantrų metų užtrukome prie scenarijaus, dveji su puse atiteko gamybai. Kai laikas eina, keitiesi pats ir kaip autorius, kūrėjas, ir kaip žmogus, pamatai iš perspektyvos savo darbą. Jei reikėtų kas ketverius metus kurti po naują „Aurorą“, filmas labai keistųsi.
Kristina, ar Jūs sąmoningai kūrėte tarptautinį filmą (du pavadinimai, dvi kalbos)? Ar iš karto buvo galvojama apie eksportinį variantą?
K. Buožytė: Tarptautiškumas atėjo iš filmo istorijos, nes ji kalba apie tarptautinę mokslininkų grupę, kuri atlieka tyrimą. Mes bandėme atsispirti nuo realybės – dabar pasaulyje žmonės labai juda, maišosi, komunikuoja, nebėra grynosios kalbinės erdvės. Jeigu vyksta dideli procesai, ypač mokslo srityje, šalys sutelkia savo pajėgas ir galime sutikti žmonių iš įvairiausių kampelių. Taigi scenarijus pats padiktavo, kad mums reikia tokios erdvės.
„Aurora“ buvo gamybinis pavadinimas, nes ir projekto pavadinimas „Aurora“, ir Jurgos personažas – Aurora. Bet paskui pamatėme, kad yra labai daug filmų „Aurora“. Buvo ir politinių priežasčių, kodėl negalėjome panaudoti Auroros. Ir tada atėjo pavadinimas „Vanishing Waves“, kuris man ypač patinka, nes yra labai tikslus, susijęs ir su poetiškumu, ir su mokslu. Taip ir filmas sukurtas - panaudojant ir mokslą, ir fantaziją, ir poetiškumą. Versti reikėtų „nykstančios, dingstančios bangos“, bet lietuviškai taip gerai neskamba, kaip „Aurora“. Tikiuosi, kad lietuviai žinos ir tarptautinį pavadinimą, nes, norint pasidomėti daugiau, paskaityti kitų šalių kritikos, reikėtų ieškoti „Vanishing Waves“.
Jurga, esate vaidinusi filmuose „Aš esi tu“ ir „Kai apkabinsiu tave“. Mano galva, „Auroroje“ jums teko tikrai nelengvas vaidmuo. Ar nebuvo baisu vaidinti sekso scenose?
J. Jutaitė: Buvo labai baisu. Keistas jausmas, bet net negaliu papasakoti, kaip vyko pagrindinių scenų filmavimas – intymios scenos taip paveikė, kad nelabai prisimenu. Tik prisimenu momentą, kaip per vieną pertrauką norėjau kažkur nueiti, bet supratau, kad nežinau, į kurią pusę pasukti, nors toje vietoje filmavome jau mėnesį. Sutriko net orientacija, nes tokios scenos nėra natūralus, saugus, patogus jausmas. Poveikis keistas, bet labai įdomu.
Kristina, stebiuosi ir Jūsų drąsa, nes dažniausiai lietuviškuose filmuose erotinės scenos būna nevykusiai nufilmuotos ir jas žiūrint net nepatogu darosi. Prisimenu „Kaligulą“ su Malcolmu McDowellu – ten sekso scenos paverčiamos menu, nėra primityvaus natūralizmo. Be to, rizikuoja ir režisierius, nes tokios scenos atkreipia dėmesį ir jas reikia nufilmuoti labai gerai arba visai nedėti.
K. Buožytė: Bandžiau įgyvendinti viziją, kurią turėjau galvoje, ir žinojau, kad tokių scenų reikės. Svarsčiau, kaip ir kas gali būti. Nors mane labiau žavėjo intymumo veiksnys. Be to, yra skirtingų scenų – ir intymi, ir orgijos. Kiekviena scena turi kalbėti, išreikšti kažkokią žinutę, emociją. Filme nebuvo sekso scenų tik dėl to, kad reikia parodyti nuogą kūną, kažką pritrenkti, sužavėti, šokiruoti. Kiekviena scena turėjo labai aiškų „kodėl“ ir „kam“.
J. Jutaitė: Tai labai mums padėjo. Filmuotis tokiose scenose galvojant, kad jos daromos tik tam, kad būtų, ir nejaučiant priežasties, turėtų būti labai sunku ir nenorėčiau to daryti, tai nėra malonu, bet perskaitai scenarijų ir supranti, kad tai tiesiog būdas kalbėti apie svarbesnius dalykus, todėl gali peržengti save.
Filmas apie pavojingą mokslinį eksperimentą, kai vieno žmogaus sąmonė įsilieja į kito žmogaus sąmonę. Jurga, ar jums buvo sunku rasti kelią į tuos esminius dalykus, apie kuriuos kalba filmas?
J. Jutaitė: Mano kelias ir vaidmens suradimas iš dalies unikalus, nes nesu profesionali aktorė. Iki šito personažo atėjau savo intuityviu keliu – iš scenarijaus neįsileidau daug informacijos. Perskaičiau jį vieną kartą ir tada stengiausi pamiršti didžiąją daugumą dalykų, nes negalėjau Aurorai leisti žinoti to, ko ji negali žinoti. Stengiausi ją izoliuoti.
Kol kas man sunku kalbėti apie tai, ką neša pats filmas, nes jaučiu, jog dar reikia laiko, kad galėčiau iš šalies jį pasižiūrėti. Stengiausi Aurorą izoliuoti ir iš savo patirties, išgyvenimų ištraukti pačius gryniausius, tyriausius jausmus, kuriuos yra tekę patirti arba jaunystėje, arba būnant įsimylėjusiai ar sapnuose, juos atgaminti ir įdėti į Aurorą.
Kristina jums nepadėjo eiti tuo keliu?
J. Jutaitė: Žinoma, kad padėjo. Pirmiausia, aš iš esmės bijau kamerų, bijau vaidinti ir negalėčiau nieko daryti, jei nepasitikėčiau Kristina. Atsiverti galima tik tada, kai užmezgi nuoširdų ryšį, kai pripažįsti režisierių savo draugu, kai jis pabūna tavo nuodėmklausiu, psichologu, kai galite kartu patylėti, kai papasakoji savo gyvenimo istoriją, kai palieti dalykus, apie kuriuos bijai šnekėti su artimais žmonėmis. Kai gimsta ryšys, gali padaryti daug. Kristina padėjo ypač tuo, kad puoselėjo mūsų pažintį. Mes daug kalbėjome, daug repetavome.
Kristina, apie ką jūs kūrėte filmą? Pasakojate žmonių suartėjimą neįprastu būdu, kai jie persikelia į vienas kito sąmonę ir pasąmonę, kai išlaisvinami slopinami dalykai. Filme rodoma labai stipri aistra, bet aš, kaip žiūrovė, suprantu – ta aistra žmogaus negali išgelbėti, net jeigu atsiranda patys artimiausi, jautriausi ryšiai. Jūsų personažas Aurora taip ir negrįžta į tikrąjį gyvenimą. Kas jums buvo svarbiausia?
K. Buožytė: Stačiau ne pasaką ir stengiausi pažiūrėti iš to taško, kuriame buvau. Grįžta ar negrįžta, laiminga ar nelaiminga pabaiga – visos skausmingos istorijos turi tragizmo elementų. Kai rašau scenarijų, yra nuojauta, į kurią pusę einu, bet tiksliai suformuluotų eilučių nėra. Nėra vienos idėjos, kuri išsigrynina, ir tada sakai, kad mano filmas būtent apie tai. Aš taip nemoku. Daug vadovaujuosi intuicija, nuojauta, paskui viską užgožia ir sudėlioja protas. Bet kryptys yra iš gyvenimo paimtos, suvoktos, išnešiotos.
Kūriau filmą apie aistrą, apie meilę, kaip ir ką mes mylime: ar mylime save kitame žmoguje, ar įsivaizduojamą žmogų, ar mylime kitą, kada mes jį sugebame pamatyti... Daug tokių klausimų. Filmas yra apie meilės gimimą, kai iš pradžių pagrindas yra aistra, žiežirba, kaip paskui aistra perauga į meilę. Tai intymūs ir asmeniški klausimai, į kuriuos daug žmonių turi savus atsakymus. Filme daugiau paklausta, negu atsakyta.
Einant į fantastinį filmą nereikia galvoti, kad jis bus apie kitus pasaulius, kažką, kas mums visai neaktualu. Dažniausiai aktoriai ir režisieriai kalba apie mūsų gyvenimą, personažus.
J. Jutaitė: Filmai labai skirtingi, bet „Aurora“ yra labai įdomus tuo, kad tai fantastikos ir jautraus autorinio kino sintezė. Dėl to filmas unikalus ir, sėkmingai keliaudamas po pasaulį, paveikė žmones.
K. Buožytė: Toks mūsų tikslas ir buvo – sulieti meilės istoriją ir fantastinį žanrą. Kad nenueitume ta pačia kryptimi, pradėjome žiūrėti filmus, bet neradome daug panašių pavyzdžių.
Filmas sėkmę patyrė Amerikoje, kur fantastiniai Holivudo darbai yra su daugybe efektų, greitu montažu, efektingais persikėlimais, dideliu biudžetu. Filmas tapo ir geriausiu Europos fantastiniu filmu. Tai savotiškas paradoksas.
K. Buožytė: Buvome sužavėti, nes Amerikoje po „Fantastic Fest“ pasirodė daug straipsnių, o juos rašę kritikai sugebėjo pamatyti net tarp eilučių paslėptas tyliausias detales, kurių, galvojome, niekas nepastebės. „Aurora“ yra įdomus darbas, bet jam reikia laiko. Tai nėra pramoginis „popkorninis“ filmas, kurį pasižiūri, suvartoji, išeini ir pamiršti.
Kai tik filmas išėjo, susidarė įspūdis, kad kritikai nežinojo, kaip vertinti. Vieni pamatė tik viršutinį sluoksnį. Vis galvojau, negi tikrai niekas nepastebės, apie ką filmas, apie ką subtiliai kalbėjome. Po truputį žmonės pradėjo matyti giliau, o Amerikoje filmą išnarstė po kaulelį ir sulaukėme labai malonių rezultatų.
Kartais atrodo, kad filmas labai lėtas, iš pradžių galvojau, kad tai bus tipiškas lietuviškas filmas. Tempas, stilistika ir estetika –tai buvo labai svarbu? Pavyzdžiui, kur radote tokį gražų namą ant jūros ar ežero kranto, kuris yra Auroros galvoje?
K. Buožytė: Radom B. Samper vaizduotėje – namus, laboratorijas. Bandėme, kad Auroros pasaulis būtų tąsa jos jausmų, būsenų, emocijų. Atsispyrėme nuo šito pagrindo, kad tai būtų ne tiesiog pasaulis, kur, neaišku kodėl, vyksta kažkokie keisti dalykai, fantazija liejasi per kraštus. Kadangi veiksmas vyksta galvoje, kiekviena detalė, elementas turėjo atspindėti, pratęsti Aurorą, ko jinai gal net pati nesuvokia. Pavyzdžiui, namas, pusiau sulaužytas ir chaotiškas, pusiau normalus, minimalistinis, uždaras, yra Auroros atspindys. To namo ieškojome penkis mėnesius, galvojome, kaip išreikšti Auroros „vidų“.
„Aurorą“ yra privaloma žiūrėti kino teatre, nes labai daug dėmesio skyrėme garsui – norėjome, kad garsas ir vaizdas veiktų ne tik emociškai, bet ir fiziškai, todėl naudojome ir žemus, ir aukštus dažnius. Bet tai pajuntama kino teatre, o ne per kompiuterio ekranėlį.
Kai praeina kiek laiko, pradedi kitaip vertinti darbą. Jurga, ką jūs dabar galvojate apie filmą?
J. Jutaitė: Kol filmas buvo sudėtas į visumą, praėjo geri metai. Per tą laiką bandžiau atsiriboti nuo personažo, nuo filmo, pamiršti, susidėlioti, grįžti į realų gyvenimą, nes dirbdamas prisiriši, patenki į kitą realybę, pradedi ten gyventi ir sunku sugrįžti.
Filmą vėl noriu pasižiūrėti po gerų metų, kad jį iki galo suvokčiau. Tačiau pamačiusi jį pirmą kartą Karlovi Varų festivalyje išėjau iš salės labai rami, miegojau labai saldžiai ir atsibudusi pastebėjau, kad šypsausi.
Kristina, ar buvo nerimo, kol viską pabaigėte?
K. Buožytė: Filmas pareikalavo labai daug laiko, nes neužtenka tik nufilmuoti, sumontuoti, sukurti garsą ir spalvas. Specialiuosius vaizdo efektus kūrėme aštuonis mėnesius, paskui – postprodukciją. Tai užsitęsė, dvejus su puse metų gyvenau su filmu, o finišui artėjant vis daugėjo problemų, iššūkių, ieškojimų. Taigi kai viskas padaryta, ateina laikas paleisti tai, ką pradėjai ir pabaigei, ir eiti prie kitų darbų. Filmas jau gyvena savo gyvenimą – aš tuo labai džiaugiuosi.
Kai žiūriu savo darbus po kurio laiko, man atrodo, kad ne mano daryti, vis galvoju, kas čia padarė. Esu perfekcionistė, todėl visada norisi padaryti geriau, matau savo klaidas, matau, kur pavyko, kur ne, matau daug daugiau negu žiūrovai, bet tai normalu. Tegu filmas gyvena, tegu žmonės žiūri, labai laukiu nuomonių, atsiliepimų, nes man labai svarbu, kaip įvertins filmą Lietuvos žiūrovai.
