Redakcijos prierašas. Siūlome psichologo Juliaus Kvedarausko parengtą pokalbį su labai gerai įsislapstinusiu ir kartu tokiu visiems gerai pažįstamu personažu, jog, skaitant pokalbį, vis kirba mintis - kur aš jį mačiau? Julius pašnekovą pristato kaip Lietuvos medikų poilsio partijos įkūrėją. (Nepainiokime su Poilsio partija, kuri kartais reiškiasi viešumoje, bet, Juliaus tvirtinimu, neturi tinkamo medicininio pamato savo poilsiui.) Kurį laiką svarstėme, ar tai nėra politinės reklamos pavyzdys ir pats Julius nepradėjo svarstyti, kaip po sunkaus kasdienio darbo su pacientais pailsėti Seime.
Kadangi nedrįsome J. Kvedarausko varginti savo klausimais, nusprendėme, kad skaitytojai turi patys teisę rinktis, kuo tikėti ir kuo pasitikėti. J. Kvedarausko parengtą tekstą teikiame be pakeitimų.
Tūlam lietuviui žodis politikas turbūt pirmiausia asocijuosis su daug kalbančia, bet kokia kaina siekiančia išpopuliarėti, „lipančia per galvas“ asmenybe. Tačiau politiką kuria, joje dalyvauja ir kitokie žmonės. Apie juos rečiau girdime, bet savo originalumu jie jokiu būdu nenusileidžia įžymybėms. „Bernardinai.lt“ dienraščio prašymu, nusprendžiau pakalbinti jau kelintus metus gyvuojančios Lietuvos medikų poilsio partijos (LMPP) – nepainiokite su vis viešumoje pasireiškiančia Poilsio partija, kurios poilsio sampratai trūksta medicininio pagrindimo – įkūrėją ir pirmininką, gydytoją psichoterapeutą Kazimierą Soloveičiką.
Pradžioje papasakokite, kaip kilo idėja sukurti būtent tokią partiją?
Tai keista ir įdomi istorija. Nutiko ji 2008-aisiais, prieš pat Seimo rinkimus. Tuo metu buvau eilinis atlyginimu nepatenkintas ligoninės gydytojas. Buvo ekonominė krizė, dideli darbo krūviai, grėsė atlyginimų mažinimas. Meilės darbui ir darbovietei vis mažėjo. Be to, išgyvenau ir asmeninę krizę dėl dūžtančios meilės. Kaip tyčia, tuo metu kolegė pakvietė į radijo laidą pakalbėti tema „Kai sudūžta meilė“. Susigundžiau. Papliurpsiu, galvojau, keliasdešimt minučių, pasireklamuosiu.
Sutartu laiku ateinu, pamenu, pas kolegę į studijos svečių kambarį, kad pasiruoštume, ką pasiūlyti klausytojams sudužus meilei. Staiga atsidaro kambario durys ir įeina dailus kostiumuotas vyriškis. Sveikinasi, spaudžia rankas, prisistato: kandidatas iš Šiaulių, pavarde Petravičius, berods. Teiraujasi, ar mes irgi šiauliečiai. Kad mes kandidatai jam kažkodėl ir taip aišku... Paduodu ranką ir aš. Daktaras Soloveičikas, sakau, iš Vilniaus. Stoja nejauki tyla. Kandidatas Soloveičikas, – patikslinu. Įeina kiti kandidatai. Visi šiauliečiai. Visi prisistato, sveikinasi. Ką darysi, prisistatėme ir mes su kolege. Vienas kandidatas labai nerimauja, matyt, naujokas. Kolegė ir sako: „O jūs visai nesijaudinkit, prisėskit, pailsėkit, atsipalaiduokit.“ Kandidatas nurimsta. Koks efektyvus psichoterapinis-politinis poveikis, pagalvoju. Netrukus ateina ir kita mintis: o kodėl gi man su savo patirtimi ir asmeninėmis problemomis nepasukus politikos link? Juk sudužus meilei nei asmeniniame gyvenime, nei ligoninėje prarasti nebėra ko.
Laidoje kažką kalbėjau, nebepamenu, bet galvoje jau sukosi naujos mintys apie naują partiją ir naują rinkimų programą. Išėjęs supratau, kai sudūžta meilė, kelių daug; ir vienas iš jų – tiesiai į Seimą!
O kodėl būtent Poilsio partija?
Visų pirma, ką tik minėjau, kokie įsitempę, nerimastingi gali būti politikai. Ką gero gali Lietuvai padaryti tokie persitempę žmonės? Pirmiausia jie turi pailsėti.
Kita vertus, tiek tada, tiek ir dabar politikoje buvo ir yra aktyviai propaguojamos besaikės darbo idėjos. Poilsio partijos idėja būtent ir kilo kaip atsvara, kaip gydymo priemonė nuo darbo apsinuodijusiems žmonėms, tarp jų – ir politikams. Be to, tuo metu įstaigos, kurioje aš dirbau, direktoriaus iniciatyva buvo skaudžiai sutrumpintos kasmetinės medikų atostogos. O lauko terasoje prie direktoriaus kabineto atsirado idiliškas skėtis nuo saulės, staliukas, gultas. Priėmiau tai kaip žinią ir pasiūlymą iš direktoriaus. Supratau: kam dejuoti, jeigu vis tiek nieko nebepakeisi, juk galima poilsiauti ir darbo vietose. Iki šiol esu jam dėkingas už šią idėją. Taip ir kilo noras skatinti savo nusivylusius, persidirbusius kolegas poilsiauti kuo arčiau darbo vietų ar net pačiose darbo vietose.
Iš jūsų pažiūrų galima nuspėti, kad esate labiau dešiniųjų pusėje?
Matote, kaip psichoterapeutas jums pasakysiu: žmogus iš esmės yra prieštaringas ir, deja, neretai gyvena vidinių bei išorinių prieštaravimų džiunglėse. Štai širdis nori pailsėti, atsipalaiduoti, o mes kažkodėl dirbame, blaškomės. Aš iš prigimties esu kairiarankis ir jaučiu, kad kairė – stiprioji mano pusė. Tačiau rašau dešine ranka. Niekas manęs nepermokė, tiesiog taip patogiau. Todėl mūsų partijos programa ir manifestas atspindi dešiniąsias pažiūras, tačiau mūsų širdys, kaip turbūt ir daugelio sveikų Lietuvos žmonių, plaka kairėje pusėje.
Viename interviu esate užsiminęs, kad ekonominės krizės metu palaikėte praėjusios vyriausybės vykdytą taupymo politiką...
Pradžioje buvome kategoriškai nusiteikę prieš tokią politiką, galvodami, kad ji tik skatins daugiau dirbti ir taip jau persidirbusius žmones. Tačiau vėliau pamatėme, kad ji turėjo labai teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, sumažinus atlyginimus bei padidinus mokesčius, dauguma medikų atsisakė atostogų egzotiškose paplūdimiuose ir ėmė poilsiauti kaimuose. Nepakeliamą Viduržemio karštį dauguma iškeitė į lietuviško kaimo gaivą. Apgailėtiną plastikinių skėčių (už kurių nuomą per dieną mokėdavo iki 100 litų) pavėsį – į natūralų obelų bei kriaušių teikiamą šešėlį. Ypač džiaugėsi seneliai, kurie, užuot prievarta „atostogavę“ su anūkais Turkijoje, galėjo pagaliau vėl džiaugtis savo sodų ar sodybų teikiamais malonumais.
Ar jūsų partijos pavadinimas reiškia, kad partijos nariais gali tapti tik medikai?
Ir taip, ir ne. Mes priimame visus poilsiui neabejingus Lietuvos piliečius, tačiau norint tapti partijos nariu reikia savy turėti kažką daktariško, bent šiek tiek domėtis medicina ir būti atsakingam už savo sveikatą. Mūsų partijos nariais tikrai negali tapti žmonės, kurie visą atsakomybę už gydymą perkelia medikams, taip versdami juos daug dirbti ir persidirbti. Partijoje nėra vietos pacientams, aktyviai lakstantiems nuo vieno gydytojo prie kito, prašantiems atlikti kuo daugiau tyrimų, reikalaujantiems naujų vaistų, o paskui kaltinantiems gydytojus, kad „nugydė“.
Koks gi pacientas tada laikomas vertu narystės jūsų partijoje?
Visų pirma – poilsiaujantis pacientas. Pacientas, mūsų giliu įsitikinimu, gydymo įstaigoje turėtų poilsiauti. Ilsėtis nuo visko, kas ji nervina: darbo idėjomis užsikrėtusių politikų, šeimos narių, draugų, gydytojų, bet labiausiai – nuo paties darbo. Skyriuje, kuriame dirbu, griežtai draudžiama, kad pacientą lankytų jo bendradarbiai, jau nekalbant apie viršininkus. Viršininkai, o ne žalingi įpročiai, kaip įprasta klaidingai manyti, yra viena pagrindinių psichinių ligų priežasčių. Žalingi įpročiai tėra bandymas įveikti viršininkų sukeltą stresą, palengvinti jų suteiktą kančią. Žmonės, daug dirbantys ir nuolankiai vykdantys visus savo viršininkų nurodymus, dažnai net neįtaria, kad tokiu būdu savo viduje slapta gamina „bombas“, kurios anksčiau ar vėliau sprogsta. Taigi, konfliktiškumas su viršininkais – kita labai pageidautina bei vertinama kandidatų į partiją savybė. Taip pat mūsų partijoje ypač laukiami vaikai, mėgstantys savo mokytojams krėsti įvairiausius pokštus. Toks elgesys – puiki prevencinė priemonė nuo skaudžių bombų sprogimų ateityje. Mūsų partijoje laikoma norma, kad dauguma aukštesnes pareigas einančių narių, patys to nežinodami, vaikšto supjaustytais ar išdažytais kostiumais, ant sėdmenų nešioja lipdukus, plastilino gabaliukus...
Noriu paklausti: kokia jūsų pozicija dėl naujos atominės elektrinės reikalingumo Lietuvai?
Visų pirma būsiu egoistiškas: nei mano, nei mūsų partijos narių poilsiui daug elektros nereikia. Esame tikri, kad tiek energijos, kiek reikia, visada galėsime pasigaminti kitais būdais arba nusipirkti iš kaimynų. Mes, ramų poilsį propaguojantys žmonės, puikiai sutariame su kaimynais. Didžiausia klaida būtų manyti, kad mūsų kaimynai yra pavojingi priešai, o ten, kažkur toli, Japonijoje ar Amerikoje gyvena mūsų gerieji gelbėtojai, padėsiantys tapti nepriklausomiems. Užuot poilsiavę egzotiškuose kraštuose su svetimais turistais, poilsiaukime kartu su savo kaimynais, ir jie elektros mums visada duos.
O ar pagalvojate apie pacientus, jeigu vis imsime stokoti elektros energijos, ar jie nenukentės pirmiausia? O kaip bus su gydymu elektrošokais? Beje, ar jie vis dar taikomi psichiatrijoje?
Pacientams reikia ne tiek modernios elektrinės įrangos ar gero apšvietimo palatose, kiek šviesių medikų. Jeigu mūsų aplinkoje nebus šviesių, „šviečiančių“ žmonių, patikėkit, joks, net tobuliausias apšvietimas nepadarys mūsų pacientų kasdienybės šviesesnės. O dėl elektrošokų – taip, jie vis dar taikomi psichiatrijoje, tik vadinami dabar jau kitaip – elektroimpulsine terapija. Nesu elektrošokų šalininkas. Galiu patikinti, kad be elektros impulsų yra kitų, pacientams labiau priimtinų būdų, kaip gauti šoką. Štai vien aš turiu keletą jų. Visų pirma tai du mano prabangūs automibiliai, kuriais tiesiog „praskrendu“ pro savo pacientus. Šokiruoja juos ir mano prabangiai puošni apranga. Ir brangūs kvepalai, kuriems, prisipažinsiu, turiu silpnybę. Na, o labiausiai juos, žinoma, šokiruoja mano privataus gydymo įkainiai. Jeigu tai nebešokiruos, įsigysiu vieną iš Mikronezijos salų – taip daro nereta Holivudo įžymybė. Taigi, kaip matote, puikiai išsiverčiu ir be elektros.
Jūs labai turtingas?
Taip, nors man labiau tiktų žodis talentingas.
Ligoninės laukiamajame pastebėjau, kad jūsų pacientams siūloma nemažai darbo, užimtumo terapijos užsiėmimų. Ar tai neprieštarauja jūsų išsakytoms idėjoms apie gydymą poilsiu?
Matote, dalis mūsų klientų yra taip prisirišę prie darbo, kad vien žodis poilsis gali jiems sukelti panikos priepuolį. Todėl esame priversti ir pagudrauti: pavadiname užsiėmimą užimtumo ar darbo terapija, o slapta mokome pacientus atsipalaiduoti. Medicinoje kartais vatojamos placebo tabletės, pacientas mano, kad gauna aktyviai veikiantį vaistą, o iš tikrųjų gauna piliulę su miltais. Ir jam nuo to geriau. Panašiai juk ir politikoje, negalvokite, kad visi darbo idėjas propaguojantys politikai yra darboholikai. Netgi priešingai, daug darbiečių neabejingi poilsiui ir yra artimi mūsų kolegos. Tiesiog, jeigu jie viešai skelbtų apie savo aistrą poilsiui, prarastų dalį savo rinkėjų.
Mūsų skaitytojui turbūt natūraliai kils klausimas: kodėl nei jūsų, nei kitų jūsų partijos narių nebuvo tarp kandidatų praėjusiuose Seimo rinkimuose?
Pasakysiu atvirai: vis dar turiu vilčių, kad artimiausiais metais mano meilė sugrįš. Tokiu atveju Seime man nebūtų ką veikti. Na, o jeigu iki 2016-ųjų mano meilė taip ir nebesugrįš, nieko nepadarysi, teks ramiai keliauti į Seimą. Bet tik tam, kad poilsiaučiau.
Gal jūsų partija dar net formaliai neįregistruota? Gal mums dar per anksti kalbėti rimtomis politinėmis temomis?
O ar tikra meilė gimsta tik tada, kai civilinės metrikacijos biure įregistruojate santuoką? Esu tikras, kad įregistravę partiją sulauktume gausaus būrio pasekėjų, palikuonių, tačiau kol kas dar norime pasimėgauti naivaus, aistringo ikisantuokinio politinio gyvenimo teikiamais malonumais.
Minėjote, kad laukiate sugrįžtant meilės, o gal jau dabar esate ką įsimylėjęs?
...(ilga tylos pauzė)
Pastebėjau, prakalbus apie Lietuvos Respublikos Seimą, santuoką ir apie galimą meilės sugrįžimą jūsų skruostu nuriedėjo ašara. Turbūt čia derėtų sustoti. Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Julius Kvedarauskas