| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Nuotraukos autorius Dainius Ščiuka |
Naujuosiuose Vilniaus dailės akademijos rūmuose, vestibiulyje, visas kolektyvas jaukiai įsitaisė ant pusračiu sustatytų kėdžių. Tuoj eis repetuoti – tiesa, šįkart be įspūdingų vargonų, bet su ne ką mažiau energijos. Meno klubo „Kaukoras“ vadovas Vytautas Lukšas, solistai Gabija Kartovickytė, Vilija Bautorytė, Edvinas Labutis, ir būgnininkas Tadas Šlajus repetuos prieš šį šeštadienį paskutinį kartą Lietuvoje atlikdami „Saulės vadavimo apeigas“. Improvizacija vargonais ir dūdmaišiu, derinama su liaudies kalendorinių apeigų dainomis, jau buvo atlikta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos bažnyčiose.
Atlikėjų gaišinti nesinori, pradedu nuo arčiausiai sėdinčios vokalistės – nuo ko jai prasidėjo projektas?
Gabija. Gal po dviejų savaičių nuo tada, kai atsiradau šiam kolektyve, sužinojau apie sumanymą surengti adventines „Saulės vadavimo apeigas“. Tada nesupratau, kam folklorą jungti su vargonais – maniau, netiks. Folkloras juk kyla iš jausmų, iš pagarbos gamtai, kažkada seniau gyvenusiems žmonėms. Keistai atrodė šitoks jo sureikšminimas, surengiant didelį prabangų koncertą su visais kostiumais. Kad sumanymas yra labai gera idėja supratau, kai išgirdau – vargonai iškelia melodijos rituališkumą, sukuria kitokią aplinką žmonėms, nežinantiems, ką norime parodyti. Tie žmonės patenka į kitokią aplinką ir gauna mūsų pranešimą. Pajusti tą tautinį, senovišką dainavimą yra sunku, žmonės dažniausiai nesupranta. Jį iš viso sunku suprasti – pavyzdžiui, aš esu iš visiškai kitokios kultūros, mano tėtis kūrinio neperprastų, kaip ir sutartinių, kurios jam rėžia ausį. Reikia mokėti pateikti tokiems žmonėms. Man atrodo, šis koncertas yra gerai pritaikytas publikai.
Koks yra tas pranešimas, kurį norit perduoti?
Gabija. Papasakoti istoriją apie apeigą, apie ritualą, kaip jis vyksta. Kaip sakiau, vargonai padeda perduoti iškilmingą nuotaiką, žmonės įsijaučia, ima ne šiaip sau klausytis. Muzika, kai į ją įsitrauki, labai veikia psichiką. O mes norime perduoti tam tikrą istoriją, jos gabaliuką, kaip trumpametražį filmą. Nenoriu pasakyti, kad tai yra kažkas susintetinto, tiesiog toks pateikimo būdas.
Edvinas. Norėčiau pridurti apie tą, kaip Gabija sakė, rituališkumą. Aš jo nevadinčiau kažkokiu ritualu – juk viskas skirta parodyti, kokie žmonės anksčiau buvo, kaip elgėsi, kokį turėjo požiūrį į skirtingus dalykus. Mes, žinoma, jo tiesiogiai neperteikiam, identiškai ant scenos to ir neparodysi. Bet žinutė yra, ir manau, klausytojams pavyksta ją gauti. Na taip, visada būna ir abejingų žiūrovų, ir tų, kurie prijaučia. Kai kurie specialiai ieško panašių renginių, po koncertų prieina prie atlikėjų pasikalbėti. Po paskutinio koncerto priėjo pora žmonių, tokių tikrai prijaučiančių, daug gerų žodžių pasakė. Ir grojant visuomet matyti, kas atėjo neatsitiktinai.
Vilija. Mano patirtis dar kitoniškesnė, ir aš nesakyčiau, kad tai – kažkas pagoniško. Aš lankau gospelo chorą, esu krikščionė, ir jaučiu, jog tas pranešimas kažkuo labai artimas. Vargonai yra su krikščionybe susijęs instrumentas, o tai, ką mes atliekame, – tautinės tapatybės dalis, atsigręžimas į senesnius laikus. Vargonai, beje, čia labai svarbūs. Kaip ir minėjo Gabija, muzika – paveiki, ji gali kiekvieną žmogų paliesti.
Vytautas. Manau, nereikėtų skirstyti, religinis tai instrumentas, ar ne. Visų pirma vargonai perteikia šventumą, transcendenciją, nes tai – labai didingas instrumentas. Be to, pats senasis folkloras liaudyje labai siejasi su krikščioniška liturgija. Pavyzdžiui, tokia viena sutartinė, „Didysie mūsų dievaiti mūsų“. Išlikęs jos tekstas, bet nebuvo melodijos, kurią mes pritaikėme. Taigi, dalis teksto yra lyg ir aliuzija į senąją ikikrikščionišką etninę kultūrą, bet sutartinė buvo giedama per Petrines, krikščionišką šventę. Įdomiausia, kad krikščionybė liaudyje įgaudavo savitą formą, perimdama etninius elementus. Panašiai kaip Afrikoje arba tarp indėnų – garbinamas Kristus, bet apeigos atliekamos panašiai kaip senosiose kultūrose, tarkim, giedama mušant būgnelį. Lietuvoje irgi vyko kažkas panašaus, tai įdomu, dėl to krikščionybė etninėje kultūroje yra palikusi labai svarbią žymę, o ir „Saulės vadavimo apeigose“ jaučiamas jos dvelksmas. Koncertuoti bažnyčiose irgi nusprendėme ne vien todėl, kad tai – akustiškai tinkamos erdvės. Bažnyčia visų pirma yra sakralinė erdvė, o pagrindinė mūsų idėja – dainose parodyti sakralumą. Erdvė tam padeda – aidas, vargonų galybė.
„Saulės vadavimo apeigas“ grojote visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kaip manote, ar klausytojai tą sakralumą pajuto?
Gabija. Taip. Bet nemanau, kad tai labai svarbu – man svarbiausia, ką jaučiu pati. Jeigu žmonės atėjo – vadinasi, jiems įdomu. Jeigu nebūtų įdomu – apsisuktų ir išeitų. Juk tai ne kažkoks komercinis koncertas, viskas ne tam, kad sukviestume kuo daugiau žmonių. Kas nori – tas ateina. Koncertas skirtas parodyti, kaip buvo senovėje, per muziką išgyventi tam tikrą ritualą.
Tadas. Groju būgnu – tiesą sakant, nelabai spėju pamatyti. Bet kai žmonės ateina po koncerto, sako, kad buvo smagu, ir tada labai teigiamai viskas atrodo. Tiesa, kai grodavome iškart po Mišių, tarkim, Jėzuitų bažnyčioje ar Sobore, buvo galima pastebėti, jog kai kurie žmonės pabūna penkias minutes ir kraipydami galvas išeina. Bet dauguma lieka patenkinti, ypač tie, kurie atėjo specialiai.
Jie būna patenkinti atlikimu, ar tuo pranešimu, kurį norite perduoti?
Tadas. Kai prieina ir sako, jog labai patiko, žmonės paprastai neišskiria šių dalykų – kalba apie bendrą įspūdį. Pavyzdžiui, po koncerto Klaipėdoje viena moteris sakė, kad klausydama suprato, jog ne šiaip sau gyvena. Ir apskritai tokia muzika labai paveikia žmones.
Šį šeštadienį vyks paskutinis jūsų koncertas Lietuvoje. Ruošiatės vykti į užsienį?
Vytautas. Planuojame. Neseniai užmezgėme kontaktą su Norvegijos lietuvių bendruomene, taigi, ko gero, važiuosime. Bet dar vyksta derinimas. Be abejo, planuojame plėsti veiklą užsienyje – kartais atrodo, kad Lietuvoje menas niekam nėra įdomus, ir menininkai nori nenori yra priversti išvažiuoti.
Gabija. Tiesiog Lietuva maža, nėra iš ko mokytis. Todėl reikia išvažiuoti ir grįžti.
Vytautas. Ir dar pastebėjau, kad Lietuvos visuomenėje gerokai trūksta išprusimo, žinių apie savo kultūrą. Tarkim, kas iš kur kilę ir su kuo susimaišę. Visi išsigąsta tautinės kultūros – nejaugi joje gali būti kažkas sakralaus? Net ir aukščiausiuose sluoksniuose, kai žmonės užima atsakingus postus – visokie svarbūs vadovai, kunigai – jiems trūksta žinių apie Lietuvos kultūrą, todėl su tokiais projektais kaip šis sunku ką nors nuveikti.
Kaip kilo mintis suburti tokį kolektyvą?
Vytautas. Pirmiausia turėjau idėją ir ėmiau ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti ją įgyvendinti. Sužinojau, kad yra tokia vargonininkė Liauda Vaitkūnaitė, gyvenanti folkloru, – pasikviečiau ją, papasakojau apie idėją, ir pradėjom. Po to surinkau komandą dainininkų, galų gale buvau numatęs prisijungti tokį dūdmaišininką Joną Tumasonį, jis labai įdomiai groja Vilniuje, Kalvarijų procesijose. Kiek esu klausęs dūdmaišininkų, visi jie tiesiog koncertuoja, o J. Tumasonis – gyvena su dūdmaišiu, ir tai atsispindi jo grojime. Taip jau išėjo, kad vargonininkė gyvena savo instrumentu, dūdmaišininkas – savo, na, o aš Kaukoru – likusiais žmonėmis, kurių kiekvienas irgi turi savo instrumentą – balsą (juokiasi).
Koncertas vyks šeštadienį, sausio 12 d., 15 val. Balio Dvariono muzikos mokykloje
Kalbino ir parengė Valius Venckūnas