Jėzus su mokiniais atėjo į Judėjos kraštą ir, ten su jais būdamas, krikštydino. Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten rinkdavosi krikštytis. Tuomet Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.
Tarp kai kurių Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apvalomojo krikšto. Tad jie atėjo pas Joną ir pranešė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi anapus Jordano, kurį tu paliudijai, – jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas jį“.
Jonas atsakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik jo pirmtaku.
Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, iš visos širdies džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man – mažėti“.
Kiti skaitiniai: 1 Jn 5, 14–21; Ps 149
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
Šiandien evangelistas Jonas mums pasakoja apie paskutinį Jono Krikštytojo liudijimą. Paprastai sakoma, kad paskutinis žmogaus gyvenimo veikalas yra reikšmingiausias, nesvarbu kurioje srityje tas žmogus būtų veikęs. Jonas Krikštytojas, garsėjęs kaip asketiškas naujųjų laikų šauklys, pragysta giesme, panašiai kaip Adomas, išvydęs Ievą: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2,23). Jonas laimingas, giedodamas Mesijo sužadėtuvių giesmę – tai jo misijos aukščiausia viršūnė.
Jonas ir Jėzus ima krikštyti daugelį savo tėvynainių – tai buvo atgailos krikštas. Yra žinoma, kad tuo metu buvo išplitęs nazyrų judėjimas tarp uolesnių judaizmo išpažinėjų, kas irgi bylojo apie sustiprėjusias mesianistines viltis, suintensyvėjusį tautos laukimą. Nazyrai praktikavo itin asketišką gyvenimo būdą, o žmones kvietė į atgailą ir atsivertimą, sugrįžtant prie autentiško Sandoros su Dievu įsipareigojimų vykdymo. Ir apie Joną pasakyta, kad jis vilkėjo šiurkščiu kupranugario vilnos drabužiu ir pasninkavo (plg. Mk 1,6). Pasakyta, kad taip pat ir Jėzus su savo mokiniais krikštydino Judėjos krašte, kas greičiausiai turėjo paruošti žmonių širdis išgirsti ir priimti Gerąją Naujieną – Jėzų iš Nazareto kaip Dievo siųstąjį Mesiją.
Evangelistas atkreipia dėmesį, kad šis reiškinys apėmė ne tik dideles mases žmonių, bet ir kėlė nemažai sumaišties bei konfrontacijų tarp atskirų kulto grupių: „Tarp Jono mokinių ir vieno žydo iškilo ginčas dėl apsivalymo apeigų“. Žmonės nebežino, kuriuo gi pagaliau tikėti: Jonu Krikštytoju, Jėzumi, kuris taip pat krikštija atgailos krikštu, ar dar kuriuo kitu lyderiu? Tačiau Jonas atsako: „Tikėkite Jėzumi! Aš tesu tik jo pirmtakas.“
Tuo būdu jis aiškiai įvardina, kad yra paskutinis Senojo Testamento pranašas pagal „ugningojo“ pranašo Elijo standartą, kaip buvo tikimasi laikų pabaigoje, prieš ateinant žadėtajam Mesijui. Jonas pragysta giesme, skelbiančia, kad Mesijas jau atėjo; jis atėjo kaip įsimylėjęs sužadėtinis pasiimti savo sužadėtinės – žmonijos – kad parsivestų ją į Tėvo namus. Jonas gieda: „Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man – mažėti.“ Jonas džiaugiasi: jo misija išsipildė su kaupu. Belieka tai patvirtinti savo krauju – netrukus jis bus įmestas į kalėjimą ir nukirsdintas. Jonas tarsi pasitraukia, visas pozicijas užleisdamas tikrajam Mesijui – Sužadėtiniui, kuris irgi, atėjus metui, savo vestuvių aktą „pasirašys“ krauju – ant kryžiaus. Nebėra ir negali būti stipresnio argumento už šį...
Vėliau Kristaus sužadėtinė Bažnyčia skaitys: „Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas. Vaikeliai, sergėkitės stabų!“ (1 Jn 5,20-21).
Regis, mūsų dienomis nestinga įvairaus „plauko“ pranašų, „mesijų“ ir „gelbėtojų“, siūlančių įvairiausias teises be atsakomybių, galimybes, nenurodant pasekmių. Vertybių pasaulis ardomas iš pamatų: tikrosios vertybės nustumiamos į šalį, o iškeliamos ydos. „Mirties kultūra“, pal. Jono Pauliaus II-jo žodžiais tariant, vis labiau įsigali Europoje, grasindama sunaikinti pačią visuomenę. Žmonės sumišę, nebežino, kuo tikėti, o kuo ne, kas teisinga, o kas ne. Šiandien, baigiantis Kalėdų liturginiam laikotarpiui, Evangelija, kaip ir prieš du tūkstantmečius Jono Krikštytojo lūpomis skelbia nesumenkėjusią ir nepraradusią aktualumo žinią: Jėzus yra Mesijas! Jis yra Meilės Dievas, kurio taip reikia nuo susvetimėjimo kenčiančioje mūsų visuomenėje. Jis yra Dievas, teikiantis tikrą viltį, kai nebenorime tikėti apskritai niekuo. Jis yra gydantis Dievas, nebijantis paliesti supūliavusių mūsų dvasios ir kūno žaizdų. Jis yra Dievas, kviečiantis atsiliepti meile į Jo meilę, kaip sužadėtinis kviečia sužadėtinę. Jis yra Tas, kurio meilė iki galo įrodyta ant kryžiaus. Iš mūsų tereikia tiek nedaug – priimti ir gyventi pilnatvėje, kurią tik Jis vienas, Tikrasis, tegali duoti. Neapsigaukime, rinkdamiesi stabus, kurių pilna mūsų visuomenė ir mūsų kasdienybė!
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
