 |
Viešpaties Krikšto (gr. Βάπτισμα του Κυρίον, lot. Baptisma Domini) įvykį randame atpasakotą evangelijose – įkvėptieji autoriai pasakoja, kaip Jonas krikštija Jėzų Kristų Jordano vandenyse.
Skelbdamas artėjančią Dangaus Karalystę, Jonas krikštijo atgailaujančius nusidėjėlius, panardindamas juos vandenin, kad jiems būtų atleistos nuodėmės (panašios apeigos būdavo atliekamos ir iki Jono, pvz., įstojant į kai kurias religines bendruomenes, prozelitams priimant žydų tikėjimą).
Kai Jėzus atėjo krikštytis, Jonas suabejojo, ar jis gali krikštyti Jėzų, nes šis buvo be kaltės ir Jam nereikėjo atgailauti. Jonui krikštijant Jėzų, ant Jo nusileido Šventoji Dvasia tarsi balandis, ir iš dangaus pasigirdo Dievo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Su Viešpaties Krikštu prasidėjo Jėzaus tarnystės metas.
Jėzus, būdamas be kaltės, priėmė Krikštą, norėdamas taip palengvinti žmonijos nuodėmingumą: jos nuodėmes Jis išpirks Savo mirtimi. Krikšto metu Jėzus apsireiškė kaip „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (pgl. Jn 1, 29). Tai buvo ženklas, kad Jėzus prisiims kenčiančio Dievo tarno misiją, kaip išpranašavo pranašas Izaijas. Šią misiją pašventino pats Dievas TĖVAS, O Šventoji Dvasia patepė Jėzų tarnystei: tokiu būdu Viešpaties Krikšte Kristus parodomas kaip Pateptasis ir Dievo Sūnus.
Viešpaties Krikštas – simbolinis Krikšto sakramento pirmavaizdis, kai žmogus įvesdinamas į Bažnyčią, tačiau savo dieviškumu jis skiriasi nuo Krikšto sakramento, Viešpaties Krikštas, kaip ir kiekviena krikšto apeiga, kurią atliko Jonas, buvo atgailos ir nuodėmių nuvalymo ženklas. Krikšto sakramentas simbolizuoja mirtį ir Jėzaus Prisikėlimą, tad kiekvienas, priimantis Krikštą, miršta nuodėmei ir gauna naują Dievo vaiko gyvenimą, padedant Šventajai Dvasiai. Krikšto sakramentą Jėzus įsteigė ne Viešpaties Krikšto metu, o po to sekmadienio, kai Jis, siųsdamas apaštalus į pasaulį skleisti Evangelijos, liepė jiems krikštyti visus žmones vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Naujasis Testamentas aiškiai parodo skirtumą tarp Jono krikšto ir apaštalų krikšto (Apd 1, 5; 18, 25; 19, 1-5).
Viešpaties krikštas pirmąkart paminėtas II-II a. sandūroje Klemenso Aleksandriečio. IV a. pabaigoje Viešpaties Krikšto šventė, minima sausio 6 dieną, plačiai paplinta Rytų Bažnyčioje, o IV a. viduryje plinta ir Vakarų Bažnyčioje; dažnai minimas kaip Viešpaties Apsireiškimas. Tuo metu kai kurios Rytų Bažnyčios perėmė iš Vakarų tradicijos Viešpaties Gimimo šventę, kuri imta švęsti tą pačią dieną, kaip ir Viešpaties Krikštas (ši tradicija paremta Luko aiškinimu (Lk 3, 23 ), pagal kurį Jėzus pradėjo savo tarnystę. Tačiau VI a. Kristaus Gimimas įsitvirtino kaip savarankiška šventė (gruodžio 25 d.) daugumoje Bažnyčių. Iki šiol sausio 6 d. Armėnų Apaštalinė Bažnyčia švenčia Kalėdas ir Viešpaties Krikštą kartu.
Pagal Bizantijos tradiciją, Viešpaties Krikštas yra viena iš dvylikos pagrindinių švenčių. Savo liturgija ši šventė panaši į Kalėdų šventės liturgiją. Vienas ryškiausių šios šventės ypatumų – prie vandens telkinių atliekama vandens šventinimo apeiga, susiklosčiusi jau X a. Konstantinopolyje. Rusijoje ši apeiga vyksta prie ekečių (vadinamų jordane), prie kurių statomi kryžiai ar netgi varpinės iš ledo.
Vakaruose ankstyvaisiais viduramžiais Viešpaties Krikštas nustojo būti savarankiška švente, į sausio 6 dieną buvo sujungti trys evangeliniai įvykiai: Betliejaus žvaigždės pasirodymas ir išminčių pagarbinimas, Viešpaties Krikštas, pirmasis Viešpaties stebuklas Galilėjos Kanos vestuvėse. Atskiruose Vakarų Europos regionuose šią dieną užbaigdavo vandens šventinimo apeigos, perimtos iš Bizantijos tradicijos. Ilgainiui išskirtinė Viešpaties Krikšto šventės liturgija Vakarų Bažnyčioje beveik išnyko.
Po Vatikano II Susirinkimo liturginio kalendoriaus reformos Katalikų Bažnyčioje Viešpaties Krikštas tapo atskira švente: ji švenčiama pirmąjį sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo; ji užbaigia Kalėdinį laiką liturgijoje. Išskirtiniais atvejais, kai Viešpaties Apsireiškimas perkeliamas į sekmadienį, Viešpaties Krikštas švenčiamas kitą dieną.
P. Sacharovas