Daugumai iš mūsų Krikštas buvo „ramus“ įvykis. Greičiausiai buvome pakrikštyti, kai buvome vaikai – puošnioje bažnyčioje kunigui ramiai tariant žodžius ir ant mūsų galvų švelniai bei rūpestingai užpilant truputį vandens.
Vos prieš keletą savaičių šventėme Kalėdas, ir Kūdikėlio Jėzaus paveikslas mūsų atmintyje vis dar tebėra ryškus. Daugelis buvome pakrikštyti vos gimę, tad taip natūraliai mes priimame ir šiandienos Viešpaties Krikšto šventę, – nepasiruošę suprasti, kas iš tiesų nutiko ir kokią tai įtaką turėjo.
Pasak įvairių liudijimų, Jonas Krikštytojas nebuvo itin malonaus būdo ir nelabai ką guodžiančio galėjo pasiūlyti. Jo būta veikiau rūstaus, tiesmuko; atrodė jis atšiauriai, o jo gyvenimo būdas buvo keistokas.
Ateiti pas Joną reiškė nusižeminti ir pulti į atgailą. Jėzaus pasirodymas nustebino net Joną: juk ši aplinka buvo skirta ne Išganytojui, visagaliui, neturinčiam nuodėmės. Tai buvo vieta, skirta atgailai, tai buvo laikas nusilenkti prieš Dievą.
Ką tad ten veikė Jėzus? Tai sukrėtė ir Joną Krikštytoją. Vaidmenys buvo sukeisti, nužengusysis iš aukštybių pasilenkė lyg atgailaujantis nusidėjėlis ir paniro į vandenį, sugėrusį pasaulio rūpesčius.
Atgimti iš Jordano vandenų buvo naujas ženklas. Vanduo tai buvo tarsi įsčios, atgimimas ne tik pavieniam asmeniu, bet visai tautai. Adomas, ir dabar – Naujasis Adomas. Tai ir užuomina į prasiskyrusius Raudonosios jūros vandenis, kad Dievo tautai būtų leista išeiti iš vergovės; Mozė ir naujasis Mozė.
Kartu tai buvo senojo, nuodėmingo gyvenimo būdo pabaiga. Kristus nepaliko jokios vietos tuščios, net būdamas draugijoje žmonių, kurie savo gyvenime patyrė nesėkmę ir kuriems desperatiškai reikėjo pagalbos. Jo kvietimas kilo iš pačių gelmių, ir širdžių gelmėse jis buvo išgirstas.
Šis įvykis tarsi Didžiojo penktadienio nuojauta; nuo pat Jėzaus viešojo gyvenimo pradžios matome jį dalijantis mūsų būtimi, panyrantį nuo svorio nuodėmių, kurių jis nepadarė, bet kurių naštą jis prisiėmė. Mes buvome išganyti ne nuotoliniu būdu, ir mūsų Išganytojas nebuvo nepažeidžiamas.
Nuodėmė buvo išplitusi visur, jos užkratas palietė ir mus, mūsų asmeninius pasirinkimus. Tvano vandenys galėjo ją nuplauti, paskandinami žmoniją. Tačiau buvo sukurta išgelbėjimo arka, idant tvanas būtų pergyventas, ir grįžtantis balandis atnešė ženklą, kad niekas neprarasta.
Ir vėl – balandis. Visi trys evangelistai, kurie kalba apie Jėzaus Krikštą, pažymi, kad kai Jėzus išbrido iš vandens, ant jo nusileido tarsi balandis, vėl parodydamas, kur mums ieškoti išganymo: Kristuje.
Ir jei mūsų pačių krikštas galėjo atrodyti kaip rami, galbūt niekuo neišsiskirianti ceremonija, tačiau iš tiesų tai buvo gyvenimo ir mirties klausimas. Šiandienos šventė užbaigia Kalėdas ir Kristaus Apsireiškimą, atskleisdama mums, kad visos žemiškos kelionės metu Kristus dalijosi Gyvenimu. Kristus atėjo pas mus su tikslu, ne veltui.
Šiandien Viešpaties Krikšto šventė mums primena dieną, kai Jis buvo panardintas į Jordano upės vandenį. Evangelija sako, kad Tėvas patvirtino savo meilę mylimam Sūnui, ir Dvasia nusileido ant Jo.
Todėl ir mes krikštijami vandeniu vardan Švč. Trejybės, vardan išganančios meilės. Bažnyčia tapo mūsų išganymo arka, krikštykla – gimimo vieta.
Parengta pagal torch.op.org