„Artuma“ Nr. 1 (2013 m.)
Pasak žinomo posakio, genys margas, pasaulis dar margesnis. Šiame margame pasaulyje ne tik juslėmis apčiuopiami daiktai yra skirtingi, bet ir tiesa bei moralė atrodo reliatyvios, o tikėjimas – subjektyvus, kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. O juk dvasinių dalykų „uždavinys“ kaip ir būtų sujungti į vienį ir suteikti prasmę tam, kas gresia subyrėti į šipulius, kaip teigia Aristotelis, neregimus dalykus vadindamas regimųjų forma.
Margas pasaulis
Atsiradus galimybei lengvai keliauti po pasaulį ir susidurti su dar nežinomomis kultūromis, supratus kultūrinį reliatyvizmą, juo garsūs XIX ir XX amžiaus sociologai, pvz., Franzas Boasas ir ypač Margaret Mead, ėmė grįsti moralinį reliatyvizmą. Ne vien moralė, bet ir viskas atrodo reliatyvu, todėl viskas toleruotina, išskyrus tiesą, jei tokia apskritai egzistuoja. O jeigu tiesos filosofine prasme nėra, tai ką jau kalbėti apie religijas, kurių beveik kiekviena skelbiasi esanti vienintelė teisinga? Ir ne tik religijos skiriasi tarpusavyje: netgi pačioje krikščionybėje aptiksime nemažai įvairovės. Negana to, netgi kai kurie katalikų šventieji skiriasi vienas nuo kito kaip diena nuo nakties.
Kaip žinia, senovės Indijos išminčiai įvairių religijų išpažinėjus prilygina akliesiems, čiupinėjantiems dramblį. Kiekvieno iš jų Dievo vaizdinys priklauso nuo to, iš kurios pusės jie paliečia dramblio kūną. Bet pagal šį palyginimą išeitų, jog Dievas priklauso nuo mūsų pačių poreikių, vaizduotės ir projekcijų. Arba būtų galima sakyti, kad nė vieno tikėjimo išpažinėjas nėra teisus, nes visi akli. Panašios nuomonės apie tikėjimų įvairovę laikosi ne tik, tarkim, budistai ar induistai, bet ir nemaža dalis tokių moderniųjų filosofų, kaip Ludwigas Feuerbachas, Arthuras Schopenhaueris ir kiti. Bet ar tikėjimas tikrai absoliučiai subjektyvus dalykas? Ar jame nėra jokios objektyvios tiesos? Jei taip būtų, tada neturėtume teisės netgi daryti skirtumo tarp dviejų tikinčiųjų, kurių vienas tikėtų į Kristų, o kitas, tarkim, – mėlynais žmogeliukais medžiuose.
Ar galima atrasti bendrą pagrindą?
Nors religijos yra skirtingos, jos turi be galo daug panašumų. Tikėjimų įvairovė nėra joks įrodymas nei kad Dievo apskritai nėra, nei kad tiesos neįmanoma atrasti. Bet jei religijos nėra vien projekcijos, vadinasi, galbūt jos išties yra tikra nuoroda į tikrai egzistuojantį Dievą? Būdai atrasti bendrą vardiklį gali būti keli. Vienas iš jų vadinamas sinkretizmu, t. y. mėginimu iš įvairių religijų atrinkti tai, kas geriausia, ir nulipdyti naują absoliučiai tobulą religiją. Šiame iš pažiūros nekaltame mėginime sukurti naują eklektinį tikėjimo mišinį slypi gili problema – kuris žmogus nustatys, kas kiekvienoje religijoje yra geriausia ir kokiu santykiu? Jei kiekvienas į šį klausimą rastų savo individualius atsakymus, vėl turėtume daug religijų, netgi dar daugiau nei prieš tai. Juo labiau kas garantuotų, kad mums patiems pasirenkant tai, kas atrodo geriausia, svarbiausias pasirinkimo kriterijus netaps malonumas? Ir apskritai vertėtų sau atsakyti: ar religija gali būti žmogaus „padaroma“, t. y. ar religija tėra žmogaus konstruktas, kurį galima perkonstruoti, ar ji yra Dievo darbas? Todėl arba visos religijos yra daugiau ar mažiau nenusisekę bandymai užmegzti ryšį su Dievu, arba yra vienas tikėjimas, per kurį pats Dievas mėgina užmegzti ryšį su žmogumi.
Kitą būdą tai suprasti pateikė šv. Tomas Akvinietis. Jis pritaikė Antikos filosofo Aristotelio paaiškinimą, kaip tarpusavyje koegzistuoja vienis ir daugis. Dabar nesinori leistis į pernelyg gilius filosofinius apmąstymus, nes mums čia labiausiai rūpi tikėjimų įvairovės klausimas. Taigi paminėsiu, jog šv. Tomas tiesą ir Dvasios dvelkimą įžvelgia ne vien tarp krikščioniškojo tikėjimo išpažinėjų, bet pritaria apaštalui Pauliui, kuris Dievo veikimą mato kiekviename geros valios žmoguje, trokštančiame tiesos ir jos ieškančiame, nesvarbu, kokia būtų jo išpažįstama religija (plg. Rom 2, 14–16). Šv. Tomas tuo nenorėjo pasakyti, kad nėra jokio skirtumo, į ką tu tiki, esą svarbu vien tai, ar tu nori gero. Taip pat jis nemėgino atmesti Kristaus kančios ir mirties būtinumo kiekvieno žmogaus išganymui. Pasak šv. Tomo, geros valios, tiesos trokštantis ir jos pagal savo galimybes aktyviai ieškantis žmogus dalyvauja krikščionių tikėjime. Panašiai kaip ir paprastas tikintysis, kuris neturi daug laiko, jėgų, proto ar reikiamo išsilavinimo užsiimti tikėjimo tiesų apmąstymu, dalyvauja kunigo, mokyto teologo ar tiesiog švento žmogaus tikėjime. O šie savo ruožtu dalyvauja Kristaus tikėjime. Todėl iš Kristaus, kaip iš kamieno, išauga šakos ir šakelės, vienos kitoms perduodančios žemės syvus. Taip joks žmogus nelieka nepaliestas Kristaus atpirkimo vaisių, nesvarbu, kokiai religijai priklausytų ir kiek, gerą valią turėdamas ir savo sąžine sekdamas, klystų.
Krikščionybė arti tikslo
Krikščionybė yra arčiausiai tikrojo Dievo suvokimo, nors tikriausiai sutarsime su daugeliu krikščionių rašytojų, kad Dievas be galo pranoksta kiekvieną, net patį nuostabiausią didžiausio šventojo pažinimą. Tik po mirties, jei Dievas duos malonę, regėsime Viešpatį veidas į veidą, bet net ir tuomet tobulai jo nepažinsime, nes ribotam kūrinio protui neįmanoma savyje sutalpinti neriboto Kūrėjo, kaip savo raštuose aiškina šv. Tomas Akvinietis. Todėl joks krikščionis neturėtų didžiuotis esąs krikščionimi, nes ne kiekvienas, turintis visas įmanomas priemones tinkamai tikėti, jomis pasinaudoja. Krikščionis gali būti kur kas toliau nuo Dievo ir tikėti į jį kur kas silpniau už žmogų, nieko dar apie Kristų negirdėjusį ir trokštantį atrasti tiesą. Juo labiau būti krikščionimi nėra tokia privilegija, kaip ją linkusi įsivaizduoti dauguma žmonių. Būti krikščionimi reiškia visų pirma ne galimybę išvengti skausmo ir sunkumų, bet, sekant Kristaus pavyzdžiu, kentėti ir mirti už savo brolius ir netgi priešus. Skirtumus tarp krikščionių, nežiūrint nuostabios tikėjimo vienybės (jos, beje, sunku nelaikyti Dievo veikimo ir palaikymo ženklu), būtų galima paaiškinti kiekvieno žmogaus individualumu ir pagarba jo laisvei iš Dievo pusės.
Taip, tapti ir būti krikščioniu yra verta, verta tikėti objektyvios tiesos egzistavimu, kurią išreiškia krikščionybė kaip apreikštasis tikėjimas. Taip yra todėl, kad krikščionis stovi kryžiaus papėdėje. Kartu negalime nuvertinti ir krikščionybės nepažįstančių ar neišpažįstančių žmonių: jie, kaip jau minėta, degdami tiesos troškimu, gali būti artimesni Dievui už abejingą ir atšalusį krikščionį. Įvairių religijų ar konfesijų išpažinėjus prilyginčiau žmonėms, iš toli ar iš arti stebinčius vieną ir tą patį objektą, kai objekto atpažinumas priklauso ne vien nuo stebėtojo atstumo nuo jo, bet ir nuo regos stiprumo. Dėl šios subjektyvios aplinkybės netgi tolėliau nuo stebimojo objekto esantis žmogus gali geriau jį matyti už arčiau stovintįjį.
