 |
Darius Baronas: Šv. Antanas Didysis – vienuolinio gyvenimo tėvas
Piramidžių šalies įvaizdis gožia tai, kad Egiptas buvo vienuolinio gyvenimo lopšys. III a. Egipto Dykumos tėvų pavyzdys uždegė meilės Dievui pavyzdžiu jų pasekėjus Sirijoje, Palestinoje ir labai greitu laiku Pietų Galijoje. Pirmieji vienuoliai sekė krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, kurį amžiams Apaštalų darbuose paliko pirmosios Jeruzalės bendruomenės tikintieji. Vienu iš tokių ir buvo šv. Antanas Didysis (250–356), kurį prisimename sausio 17 d.
Gimęs pasiturinčių ūkininkų (koptų) šeimoje būsimasis šventasis pasižymėjo rimtumu, dėl kurio jis net nelankė mokyklos vengdamas vaikiškų pramogų. Tiksliai nėra žinoma, ar jis taip ir liko beraštis, nes pats paprastuolio vaizdinys gali būti padiktuotas greičiau nusižeminimo idealo negu atspindėti realų raštingumo lygį. Kad ir kaip ten būtų su mechanišku rašto įvaldymu, Šv. Antanas puikiai įsisavino Šv. Raštą, kurio įdėmiai klausydavosi pamaldų metu. Rytų krikščionių tikėjimas pasižymėjo aukštu ir garsiu žodinės kultūros lygiu, kuri anuomet daugumai gyventojų buvo pagrindinis tikėjimo tiesų perteikimo būdas. Kartą išgirdęs Kristaus žodžius, pasakytus turtingam jaunikaičiui apie tobulybės siekimą (Mt 19:21), šv. Antanas, jau paauglystėje tapęs našlaičiu, savo paveldėtas žemes (apie 80 ha) išdalijo kaimynams, o pardavęs turtą, gautus pinigus išdalino vargšams. Palikęs savo seseriai tik tiek, kiek buvo būtina jos pragyvenimui, jis apie 270 m. pasitraukė į vienumą, kur ėmėsi praktikuoti asketinį gyvenimo būdą (gr. askesis – pratybos, treniruotė). Jis priklausė vieniems pirmųjų vienuolių, kurie atsiskyrėlišką (anachoretinį) gyvenimą praktikuodavo pernelyg nenutolę nuo gyvenamųjų vietų. Nors jis ir nebuvo pirmasis, tačiau sekdamas senų išminčių dorybėmis, kurių kiekvienas pasižymėjo vis kita, jis jas apjungė į vieną ir tobulą visumą. Būtent toks šv. Antano sugebėjimas suderinti skirtingas dovanas – pasninkavimą ir svetingumą, dvasios giedrumą ir artimo meilę – turbūt ir padarė jį vienuolinio gyvenimo idealu tiek jo bendraamžiams, tiek vėlesnėms anachoretų kartoms.
Apie 285 m. šv. Antanas, siekdamas dar didesnio tobulumo, pasitraukė į tolimą negyvenamą vietovę ir įsikūrė klaikioje vietoje – apleistoje kapavietėje, kuri buvo tikra demonų knibždėlynė. Šv. Atanazijus savo rašytame Šv. Antano Gyvenime plačiai aprašo savo herojaus vestas kovas su demonais. Jo maldos ir pasninkavimas galop išsekino net ir patį velnią, kuris it šunytis inkštė skųsdamasis, kad niekaip negali įveikti šv. Antano: nei pagundomis, nei laukiniais žvėrimis ir šliužais, nei fantasmagoriniais vaizdiniais. Jau šiuo metu pasireiškė nepaprastai vertinga šv. Antano charizma – dvasių atpažinimo dovana – leidusi jam vėliau tapti gausaus pasekėjų būrio dvasiniu tėvu.
Po dvidešimties metų gyvenimo vienatvėje šv. Antanas iš dykumos išniro kaip patyręs karys, kuris persekiojimų metu atvykęs į Aleksandriją guodė ir stiprino myriop pasmerktus krikščionis, pats drąsiai išpažindamas Kristų pagonių akivaizdoje. Nemažiau pagarsėjo ir pliekdamas tuomet paplitusią arijonų ereziją, savo autoritetu paremdamas ypač veiklaus Aleksandrijos vyskupo šv. Atanazijaus veiklą (328–373). Garsas apie jį buvo jau plačiai pasklidęs, tad grįžęs į savo pamėgtą kalną dykumoje jau negalėjo likti visiškai vienas. Atsirado pasekėjų, ėmėsi burtis naujos vienuolių bendruomenės, kurios dykumą pavertė savotišku rojumi, kur viešpatavo tarpusavio meilė ir kur įkyrūs valdininkai nedrumsdavo ramybės. Šv. Antanas traukė ne tik paprastus žmones su jų vargais ir bėdomis, kurių nė vienas negrįžo negavęs paguodos ir pamokymo, bet ir graikų filosofus, kurie tuščio smalsumo vedini norėjo tiesiog pamatyti šventąjį ir pasipuikuoti prieš jį savo žiniomis. Pamatyt pamatė, bet jiems pasipuikuoti neteko. „Jeigu jūs einate pas mane, tai sekite mano pavyzdžiu“. „Kas pirmesnis: protas ar raštas?“ “Jeigu protas pirmesnis, tai tas, kuris turi sveiką protą, gali apsieiti ir be rašto” – šios paprastos mintys vertė iš balno sofistikoje įgudusius filosofus, kurie grįždavo atgalios stebėdamiesi nemokyto žmogaus išmintimi.
Dar gyvas būdamas šv. Antanas nusipelnė stebuklų dovanos, tačiau jis visuomet pabrėždavo, kad jie įvyksta tik Kristaus galia, o jis tik paprastas žmogus, kurio maldos išklausomos. Tiesa, mūsų laikais daug kas iš šv. Antano Gyvenimo gali atrodyti keista, nesuprantama, ar tiesiog neįtikėtina. Šiuolaikiniam žmogui kai kurios jo mintys iš pradžių gali atrodyti netgi atgrasios. „Gyvenk taip lyg kiekvieną dieną tavęs lauktų mirtis“. Bet tokia laikysena neturi nieko bendra su „gyvenimo neigimu“ ir panašiais šiuolaikiniais prietarais apie krikščionybę, kurių tiek gausu šiuolaikinėje kultūroje. Atvirkščiai, tokia laikysena rodo nepaprastai aktyvią gyvenimo poziciją: taip gyvendamas neprisiriši prie nykstančių gėrybių, taip gyvendamas sėkmingai kovoji su ydomis ir nuodėmėmis. Šv. Antanas moko, kad kiekvieną dieną turi pradėti viską tarsi iš pradžių: ankstesni nuopelnai neatsvers paskutinės dienos nuopuolio, kaip Judo išdavystės neatsvėrė to, kad kurį laiką jis buvo Kristaus pasekėjų gretose. Šv. Antano gyvenimo pavyzdys - tai nepaprastai turiningo gyvenimo pavyzdys. Gyvendamas taip, tarsi kasdien mirtų, šv. Antanas sulaukė 105 metų amžiaus: „Ką reiškia tie 70 ar 80 metų vargų, už kuriuos laukia amžinas atpildas danguje?“.
Šventojo biografija nesibaigia su jo žemiškos kelionės pabaiga. Šv. Antano gyvenimo pavyzdys buvo užkrečiantis. Apie 357 m. šv. Atanazijaus graikiškai parašytas šv. Antano Gyvenimas greitu laiku buvo išverstas į lotynų kalbą ir tapo lengvai prieinamas Vakarų krikščionims. Susipažinimas su šv. Antano gyvenimu buvo vienas iš tų švelnių, bet lemtingų stumtelėjimų, kurie paskatino ir šv. Augustiną priimti krikštą (Išpažinimai 8: 6; 12). O kas gali suskaičiuoti visus tuos dvasinius vaisius, kuriuos šv. Antano gyvenimas nešė daugeliui pasaulio tautų? Neaplenkė jie ir lietuvių tautos, tad šia proga sveikiname visus Antanus ir Antaninas, nesvarbu ar jų dangiškasis globėjas Šv. Antanas Didysis ar šv. Antanas Paduvietis, ar abu kartu.