 |
| Kompozitorius ir aranžuotojas Andrius Kulikauskas
Nuotraukos autorius Linas Jonušas/BFL |
„Neesu baigęs aktorinio kurso, todėl groti man sekasi geriau nei kalbėti“, – pašnekesio pradžioje prisipažįsta kompozitorius Andrius Kulikauskas pačioje 2012 m. pabaigoje išleidęs savo kūrybos dvigubą vaizdo ir garso DVD plokštelę šmaikščiai pavadintą „Visas aš (beveik)“, kurioje surinktos gražiausios kūrėjo dainos.
Apie šį naujausią savo kūrybos vaisių, muzikinę kelionę nuo šokių aikštelės Plungės kultūros rūmuose iki nuotaikingo šėlsmo su Vytautu Kernagiu ir kompanija „Dainos teatre“, nemirtingą hipeiską muziką ir estradinių šlagerių programas, šiuolaikinį formatą ir sau rašomas dainas Andrių Kulikauską kalbina Gediminas Kajėnas.
Neseniai pasirodė Jūsų kūrybos rinktinė „Visas aš (beveik)“. Kokį laikotarpį apima šios dainos?
Šiame albume skamba dainos nuo 1994 metų iki šių dienų – būtent šio laikotarpio mano muzikavimo įrašus buvo galima rasti Lietuvos televizijos archyve. Sudarant šią rinktinę man visų pirma norėjosi vaizdo ir garso kokybės. Toli gražu ne visi įrašai atitiko tokią kartelę. Tad ieškojome profesionaliai nufilmuotų koncertų bei muzikinių klipų. Nemažą dalį dainų sudaro 2009 metais vykusio koncerto, skirto Motinos dienai, su Sauliumi Bareikiu bei kitais muzikantais įrašas, trys dainos įrašytos dainuojamosios poezijos festivalio „Tai-aš“ metu su Šv. Kristoforo orkestru, 2010 m. surengto koncerto „Būn tep“ su „Atviro rato“ aktoriais priešakyje vaizdo klipai, taip pat kitų atlikėjų – Nedos, Vytauto Kernagio atliekamos dainos.
O patys kūriniai yra gerokai senesni nei šie įrašai, pavyzdžiui, daina „Gintarai“ sukurta tolimaisiais 1981 metais, sakyčiau, dainai tai jau gan solidus amžius...
Jūsų muzikinis kelias tęsiasi jau beveik penkis dešimtmečius, o pradžia – penktoje klasėje?
Na, čia gerokai perdedi. Nuo penktos klasės pradėjau groti gamas, iki kūrybos dar toli buvo. O kūrybinis procesas, draivas, prasidėjo gerokai vėliau, kai su chebra ėmėme groti šokiams Plungėje. Įsivaizduoji, per „Amerikos balsą“, atrodo, 1974 metais išgirdome naujausią „Slade“ dainą „Everyday“, staigiai surepetavome, nulaižėme, o po savaitės jau grojome mūsų šokiuose. Tai buvo tikroji muzikos mokykla. O iki tol buvo tiesiog piemenavimas...
Tad Jūsų muzikinių ieškojimų laikas sutapo su „Gėlių vaikų“ epocha.
Nedaug tų Gėlių vaikų Plungėje tebuvo... Tai ne Vilnius ar Kaunas, kur beveik kiekvienuose rūmuose po bigbito grupę. O Plungėje keli tokie žmogeliai tebuvome: vasarą tranzuodavome į Estiją ar kur tolėliau, mėgindavome pakliūti į įdomesnius koncertus Lietuvoje ar kokiame Minske. O šiaip kliedėjome roko muzika mus pasiekiančia įvairiais, paprastai nelegaliais, būdais iš tų, kaip anuomet buvo sakoma, „supuvusių Vakarų“. Draugai gaudavo siuntinių iš Amerikos ir šalia džinsų, nepridegančių taukų, būdavo ir plokštelių, tai jas persirašinėdavome į juostas. Arba savaitgaliais iš Kauno grįžę studentai parveždavo naujienų. Penktadieniais po Plungę pasklisdavo nauja muzika einanti iš rankų į rankas. Bet taip nutikdavo retai.
Pagrindinis kelias į muzikos platybes buvo radijo trumposios bangos, per kurias girdėdavome BBC, „Amerikos balsą“ ir kitas stotis. Pamenu, net laišką į Ameriką kažkuriai radijo stočiai esu rašęs su prašymu, kad pagrotų vieną iš mėgstamų grupių. Žinoma, tas laiškas toli nenukeliavo (juokiasi). Kiekvieną savaitės dieną žinodavome, kuriomis bangomis skambės hipeiska muzika. Būdavo, pareini iš mokyklos pasiruoši magnetofoną ir lauki: po trijų penkiolika – „Radio Praha“, po penktos valandos žinių – „Laisvoji Europa“. Kai tik laida prasideda, dar prieš pasigirstant pirmiems akordams, spaudi įrašo mygtuką ir juosta sukasi, įrašas daromas. O laidai pasibaigus iškart bandydavome atkurti tą muziką. Tai buvo ne tik su „Slade“ daina „Everyday“, bet ir kitais tų laikų hitais – jie tik nuskamba laisvajame pasaulyje, o mes čia, už geležinės uždangos, jau ir grojame Plungės šokiuose.
Kokią muziką tuo metu transliuodavo sovietinis Lietuvos radijas?
Daugiausia lietuvišką estradą. Ji turėjo savo išskirtinumo, tačiau daug kuo buvo panaši į sovietinę – milžiniška orkestruotė, per kraštus besiliejantis patriotizmas, maršo ritmai ir pan. Žodžiu, grynas naftalinas. Mes jau buvome kitokie, ir ši muzika mums visiškai netiko, norėjosi ardyti nusistovėjusią tvarką, šėlti. Turėjome nemažą revoliucinį užtaisą, o mūsų ginklai – gitaros, kurių, beje, taip pat nebuvo didelis pasirinkimas, tad jas reikėjo daryti, perdaryti, ieškoti stygų.
Ta kitokia muzika mums buvo lyg laisvo oro gurkšnis, todėl jos ieškojome, dalinomės ja, o suradę klausydavome dieną naktį, kol išmokdavome tai sugroti patys. Tiesa, bigbito įrašų bent jau Plungę pasiekdavo ne tiek jau daug, tad užsienio radijo stotys buvo lyg išsigelbėjimas. Berods 1971 metais pasirodė filmas „Mažoji išpažintis“ su Vytautu Kernagiu – tai jau buvo mūsų kalba. Ir tos Kernagio dainos... Nors mums visiškai užteko vien to fakto, kad savos kartos žmogus filme groja gitara, tai buvo įvykis.
O mes patys Plungės šokiuose, apsimesdami durneliais prieš valdžią, bandydavome nurokinti tuos leidžiamus groti, bet naftalinu atsiduodančius sovietinius šlagerius.
Matyt, Plungėje ir priežiūra buvo mažesnė nei Kaune ar Vilniuje?
Per mano, kaip šokių muzikanto, karjerą Plungėje vos vieną kartą kilo kažkoks sujudimas, tačiau ne dėl mūsų grojamos muzikos. Bent jau ne taip tiesiogiai. Skandalas užsiplieskė dėl technikumo moksleivio, kuris kiek padauginęs išsirengė šokių aikštelėje. Budintis mokytojas labai operatyviai sureagavo į tokį akibrokštą ir vėliau net surengė viešą šio jaunuolio teismą.
O muzikine prasme jokių apribojimų nebuvo, išskyrus vieną – rajono kultūros centro kolektyvas negalėjo koncertuoti kito rajono teritorijoje. Tiesa, tas apribojimas buvo teorinis, nes praktiškai buvo galima gauti Kultūros skyriaus vedėjo, Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus darbuotojo leidimą koncertuoti ir kitame rajone, tačiau tam reikėjo pereiti perklausą, po kurios ir paaiškėdavo, ar tavo parengta koncertinė programa atitinka ideologinius reikalavimus. Tuo tarpu po savo rajono miestelius ir kaimus galėjai važinėti be jokio apribojimo.
O kaip Jūs sudarydavote savo koncertinę programą?
Vilniuje, tuometiniame Jaunimo sode, buvo įsikūrę vadinamieji Liaudies švietimo rūmai, kuriuose veikė Estrados skyrius. Čia buvo galima gauti naujų M. Noviko, B. Gorbulskio bei kitų autorių kūrinių, kurie atitiko tuos estetinius bei ideologinius standartus. Taip pat aš, kaip rajono kultūros skyriaus estradinio ansamblio vadovas, paštu gaudavau naujai išleistų dainų rinkinukų, iš kurių taip pat buvo galima tą išsirinkti. Šį patvirtintą repertuarą bandydavome praskiesti savo kūrybos bei roko grupių iš laisvojo pasaulio dainomis. Arba surašydavome ideologiškai patvirtintą programą, o šokiuose grodavome visai ką kita... (juokiasi)
Vėliau Jūsų kelias atvedė į Vilnių, kur net tapote Filharmonijos ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovu. Įspūdingas karjeros šuolis...
Iš pradžių buvau paprastu muzikantu – Alvydas Jegelavičius pakvietė groti klavišais, mat buvome pažįstami iš J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos, kur kartu neakivaizdžiai studijavome. Taip ir pradėjau groti. O paskui ėmiau ir vadovauti.
Tuo metu Lietuvos filharmonijoje buvo estradinės muzikos skyrius, kuriame gyvavo keli vokaliniai-instrumentiniai ansambliai, kaip bitutės Filharmonijai sunešantys didžiąją pinigų dalį. Tai buvo be galo populiari muzika. Per mėnesį mes turėdavome daugiausia tris–keturias poilsio dienas, o kitas – kelyje. „Vilniaus aidai“ nebuvo tokie populiarūs kaip Klaipėdos ansamblis „Nerija“, tačiau ir mums užteko darbo – sykį esame net 35 koncertus per mėnesį surengę. Atvažiuodavome į rajono centrą, kuriame padoresnis viešbutis, ir važinėdavome su koncertais po apylinkes visą mėnesį. Tai buvo daug fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujančios gastrolės.
Mūsų kolektyve buvo 12 etatų. Be muzikantų, buvo kostiumininkė, kuri lygindavo kelnes vyrams ir suknias – panelėms, administratorė, šiandiene kalba kalbant, vadybininkė besirūpinanti visomis gastrolių bei koncertų smulkmenomis.
O vadovo pareigos?
Kūrinių aranžuotės bei vidinė tvarka grupėje, kad blaivūs būtų (juokiasi). Per tas gastroles visko nutikdavo – būdavo žmonėms ir stogas kaip reikiant pavažiuodavo. Įsivaizduoji, ką reiškia kasdien ištisus metus groti tą pačią programą? Tikrai nudurnėti galima (juokiasi).
„Dainos teatre“ buvo gerokai laisviau ir smagiau gyventi?
Jau buvo laikas šiltesnis, o ir V. Kernagio užsispyrimo dėka „Dainos teatras“ buvo išsikovojęs padorias sąlygas – mes atsisakėme koncertuoti Sovietų Sąjungoje, į koncertinę programą įtraukėme vien tik lietuviškus kūrinius. Juk tuomet kolektyvas galėjo negauti leidimo koncertuoti, jei programoje nebuvo pakankamai rusų kalba atliekamų kūrinių, sakydavo, „pažeistas kalbų lygiateisiškumo principas“ ir tokią programą atmesdavo. O nuvažiuodavai į kokį kaimą, pavyzdžiui, Juknaičius, uždainuodavai rusiškai, kaipmat galiorka imdavo švilpti... Ir visi žinojome, kodėl. Tačiau jei koncertuodavai Druskininkuose ar Palangoje – sąjunginiuose kurortuose – turėdavai būti atidus, ką ir kiek dainuoji, nes po koncerto galėdavai sulaukti laiško iš Maskvos, nuo draugės Poilsiautojos, kuri su dideliu ūpu galėjo tave iškoneveikti už pažeistas jos teises suprasti bent dalį koncerto.
„Dainos teatre“ mes principingai laikėmės savo pozicijos ir stengėmės kūrybingai pašėlti. Muzikinę dalį tvarkėme aš ir A. Šnaras, o režisūrą – V. Kernagis. Ir šis tandemas buvo labai sėkmingas. Žinoma, būta visko – ir ginčų ir nesikalbėjimų – tačiau šiandien yra ką prisiminti. Beje, čia mes grojome ne tik savo kūrybą, bet ir kitų autorių – V. Stakėno, A. Kukaičio kūrinius, tačiau juos aranžuodavome jau kaip mums patiems reikėdavo. Per tiek muzikavimo metų aranžuotė man tapo hobiu, iš kiekvieno kūrinio aš stengdavausi išpešti daugiau, pasukti, kad jis suskambėtų kitaip, su draivu. Ir taip bandydavome, ir anaip, ieškodavome tinkamo skambesio, ritmo, kažkokių netikėtumų. Žiūrėk, kaip žvirblis pro fortkę tik plast ir įskrido, ir jau žinai –pataikei į dešimtuką... Dažnai pagelbėdavo ir pokštai...
To meto estradinės muzikos scenoje „Dainos teatras“ buvo išskirtinis?
Taip, nors...Pradžioje į mūsų koncertus žmonės ėjo iš smalsumo, o vėliau jiems nusibodo rimta auklėjamoji retorika ir salės ėmė tuštėti. Tad teko griebtis kabareto su D. Dolskio šlageriais priešakyje. Jei atvirai, man visa ta Dolskiada nelabai prie dūšios buvo, bet kažkaip išgyventi reikėjo...
Šalia to, mūsų repertuare vis ir vis atsirasdavo sąmoningai kreivų dainų. Nors tai nebuvo rokas tikrąją to žodžio prasme – mes puikiai suvokėme, kad negalėsime padaryti taip, kaip groja „Deep Purple“ ar kt., su ilgomis gitarų solo partijomis ir pan. Mes tiesiog naudojome pačią roko faktūrą tam, kad išreikštume savo mintį.
Esate minėjęs, kad Kernagis Jums atskleidė teksto svarbą dainoje, nes iki tol Jums kur kas įdomiau buvo skambesys, o ne prasmė.
Pirmosios „Dainos teatro“ programos kūrimo metu viskas man pasikeitė. Aš sukurdavau muziką ir atiduodavau, bet man visiškai nerūpėjo kas ir kokius žodžius jai parašys. Eilėraščius skaičiau savo malonumui, pirkdavau „Poezijos pavasario“ almanachus, seriją „Pirmoji knyga“, bet ten ieškodavau žodžių dainai, o ne poezijos. O „Dainos teatre“ pamačiau, kad žodžiai yra be galo svarbi dainos dalis. Taip sakant, žodžiai į širdį man įėjo...
O kada pats ėmėte dainuoti?
Aš dainavau visada tik antrų–penktų backvokalų partijas. O vienas uždainavau 2000-aisiais visiems pasaulio pabaigos laukiant (juokiasi). Kai apsišlaviau savo kūrybinę trobą, pamačiau, kad turiu krūvas niekam nereikalingų dainų... Kur jas dėti? Negi į stalčių grūsi? Pasiūliau vienam, o tas atsakė: „Kam man tau pinigus mokėti, aš pats pasirašau ir žodžius, ir muziką“. Ir ką – neisi juk į gatvę su užrašu – „Parduodu dainas“, arba nešliaužiosi paskui atlikėją ant kelių maldaudamas padainuoti bent vieną mano dainą. Kažkaip nei šis nei tas būtų (juokiasi). Susikroviau visas dainas ir „Keistuolių teatro“ uždaryme sugrojau tarp savų. Tai ir buvo pradžia.
Aš visas dainas rašau sau, net ir tas, kurias sukūriau kitiems, pavyzdžiui, Nedai. Dūšioje, tai taip pat dainos sau pačiam, tik iš moteriškos pozicijos. Sugalvoju kokią muzikinę stilistiką, užsikeliu dainos kartelę – ką nors tokio, pavyzdžiui, kaip Stingas ar Tina Turner – ir mėginu. Būna pavyksta geriau, būna ne taip... Dainos kūrimas – lyg žvejyba – kibs, gal nekibs. Užmeti ir trauki, o ką ištrauksi – ešerį ar karšį – nežinia. O įkvėpimas – labai keistas dalykas: jei esi tinkamoje būsenoje, dainos teka per tave...
Vis dėlto daugumą Jūsų sukurtų dainų atlieka kiti, o klausytojai neretai net nežino, kas tai sukūrė. Šia prasme kompozitorius liek lyg už borto.
Aš dėl to nesuku galvos. Taip yra visame pasaulyje. Žiūrėk, dainuoja kokia pasaulinė žvaigždė – jau taip įsijautus, taip giliai, kad net mintis nekyla, jog tai gali būti kažkieno kito kūrinys. Bet visaip pasitaiko. Aš nustebau sužinojęs, kad, pavyzdžiui, Prince'o dainas dainuoja S. O'Connor, arba Toto Cutugno kūrė dainas Joe Dassinui. Žinoma, šia prasme išties yra painiavos – atlikėjas ir autorius nebūtinai sutampa. Gal dėl to labiausiai nukenčia ne autorius, bet klausytojas. Kita vertus, o ką gi klausytojui su ta informacija daryti...
Turite milžinišką muzikinę patirtį, kaip Jums atrodo, ar muzika labai pasikeitė per tuos metus?
Gerokai pasikeitė. Šiandien galioja visiškai kitoks formatas. Jei tokie standartai būtų šiandien, vargu ar žinotume kai kurias anuomet garsių grupių dainas trunkančias ilgiau nei 4 minutes. Šiandieniai dainų standartai yra be galo nykūs – posmelis-priedainis, posmelis-priedainis, pragrojimas-priedainis-priedainis. Viskas susiveda į trukmę ir formą, todėl daina yra jau ne kūrybos vaisius, bet dažnai tiesiog fabrikinis štampas. O ir naujosios technologijos suteikia didelių galimybių dainas tiesiog štampuoti. Net neturėdamas muzikinio išsilavinimo gali kompiuteryje susiinstaliuoti programą, kurioje dainą kaip mozaiką gali sudėlioti. Tada dar žodžius panašiu principu surašai – ir štai tau meno kūrinys (juokiasi). Tokius primityvius kūrinius groti mėgsta mūsų radijas. Blokais leidžia pigesnę užsienio muziką, dainas, kurios nieko nesako. Išgirstu tokią ir man aišku, kad daina vos ne per dieną sumesta... Arba tas pats rokas. Būna išgirsti vieną-kitą dainą, bet supranti, kad tai žemiausios, geriausiu atveju vidurinės, grandies muzika, o geriausią – klasikinį bei šiuolaikinį roką mūsų radijas tiesiog ignoruoja.
Šiandien net jei neturi idėjų, paimi galingą „Mac'ą“, kuriame milžiniškas muzikinių motyvų, kitaip semplų, rinkinys ir renkiesi ko širdis geidžia. Taip ir menininku gali pasijausti...
O žmonės galvoja – jei jau per radiją ar televiziją tai groja, vadinasi tai gerai, tai jau lygis.
O Jūsų dainų radijas ir televizija negi netransliuoja?
Esu neformatas. Tiesa, pasitaiko progos. Mūsų koncertą su S. Bareikiu praėjusiais metais LTV parodė lapkričio 1 dieną ir berods Kūčių vakarą. Dar trūksta kad per Kovo 11-ąją ir Birželio 14-ąją transliuotų (juokiasi). Galėtume vadintis grupe, skirta liūdnoms šventėms...