Šv. Agnietė, kankinė

Kas­met sau­sio 21 d. Ro­mos šv. Ag­nie­tės fuo­ri le Mu­ra baž­ny­čios ka­nau­nin­kams pa­lai­min­ti at­ne­ša­mi du bal­ti ėriu­kai. Šie gy­vu­lė­liai – ty­ru­mo ir ro­mu­mo sim­bo­liai – vė­liau yra įtei­kia­mi po­pie­žiui, ku­ris juos pa­ti­ki Šv. Ce­ci­li­jos be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­nui. Šių bal­tų ėriu­kų aki­na­mai bal­ta vil­na bus nau­do­ja­ma iš­aus­ti pa­li­jus, bal­tas stu­las, ku­rias kaip au­to­ri­te­to sim­bo­lį ne­šio­ja po­pie­žius ir ar­ki­vys­ku­pai met­ro­po­li­tai.

Ši se­na tra­di­ci­ja sim­bo­liškai kas­met pri­me­na Ag­nie­tės au­ką Die­vui. La­biau­siai pa­pli­tęs pa­sa­ko­ji­mas, kad Ag­nie­tė, vos dvy­li­kos me­tų su­lau­ku­si, mi­rė kan­ki­nės mir­ti­mi, no­rė­da­ma iš­sau­go­ti sa­vo skais­tu­mą ir ti­kė­ji­mą.

Tie­są sa­kant, yra daug ag­nie­čių, ku­rios žmo­nių at­min­ty­je ger­bia­mos kaip krikš­čio­nių kan­ki­nės, vi­sos la­bai jau­nos ir vi­sos skais­čios ir ne­kal­tos kaip ėriu­kai. La­bai ti­kė­ti­na, kad im­pe­ra­to­riaus Kon­stan­ti­no IV am­žiu­je pa­sta­ty­din­to­je baž­ny­čio­je sau­sio 21 d. mi­ni­ma Ag­nie­tė bu­vo be­gin­klė mer­gai­tė, ku­rią nu­kirs­di­no val­dant im­pe­ra­to­riui Diok­le­tia­nui, maž­daug 304 me­tais po Kris­taus. Apie ją vie­no­je Ro­mos ba­zi­li­kos jai de­di­kuo­to­je pa­min­kli­nė­je len­to­je iš­kal­to­se ei­lė­se ra­šė po­pie­žius Da­ma­zas ir šv. Amb­ra­zie­jus sa­vo vei­ka­le De vir­gi­ni­bus ir him­ne Ag­nes be­atae vir­gi­nis.

Ka­dan­gi bu­vo la­bai jau­na, jai ne­bu­vo pri­va­lu pa­si­ro­dy­ti val­džios at­sto­vams, kaip tai lie­pė da­ry­ti Diok­le­cia­no 304 me­tais pa­skelb­tas įsa­kas, įpa­rei­go­jęs krikš­čio­nis vie­šai iš­pa­žin­ti die­vus. Šv. Amb­ra­zie­jus rašo: „Vi­si bu­vo nu­ste­bę, kad Die­vą sto­jo liu­dy­ti bū­tent ji, ne­bu­vu­si dar to­kio am­žiaus, kad ga­lė­tų lais­vai spręs­ti sa­vo li­ki­mą.“

Ji pa­si­ro­dė val­džiai, ta­čiau ne­iš­pa­ži­no die­vų. Jos ne­pa­len­kia­mas ti­kė­ji­mas į Jė­zų Kris­tų lei­do jai at­lai­ky­ti ban­dy­mus pa­au­ko­ti ją ro­mė­nų dei­vei Ves­tai. Dėl šio tie­saus at­si­sa­ky­mo ji iš pra­džių pa­ty­rė žiau­ru­mus, o pas­kui mi­rė kan­ki­na­ma. Pa­sa­ko­ja­ma, kad, no­rė­da­mas pri­vers­ti ją vie­šai iš­si­ža­dė­ti Die­vo, Ro­mos pre­fek­to sū­nus lie­pė ją ati­duo­ti į vie­ną mies­to vieš­na­mį. O vie­ną kar­tą vie­nas žiau­rus vy­ras, pri­siar­ti­nęs prie mer­gai­tės ma­ny­da­mas, kad ji pros­ti­tutė, žai­bo nu­trenk­tas su­kniu­bo prie jos ko­jų net ne­spė­jęs jos pa­lies­ti – taip bu­vo ap­sau­go­tas jau­nos mer­gai­tės skais­tu­mas.

Mus pa­sie­kia įvai­rios jos kaip kan­ki­nės mir­ties ver­si­jos: po­piežiaus Da­ma­zo nuo­mo­ne, ir pa­gal grai­kiš­ką­ją tra­di­ci­ją, Ag­nie­tė bu­vo gy­va su­de­gin­ta ant laužo, o lo­ty­nų po­etas Pru­den­ci­jus tei­gia, kad ji bu­vo nu­kirs­din­ta. Šv. Amb­ra­zie­jus him­ne Ag­nes be­atae vir­gi­nis ap­dai­nuo­ja ma­žą mer­gai­tę Ag­nie­tės var­du, ro­mią ir ne­kal­tą kaip ėriu­kas, ku­riai bu­de­liai pei­liu per­pjo­vė ger­klę ir kaip at­na­šau­ja­mą au­ką pa­au­ko­jo ant al­to­riaus.

Piero Lazzarin mažoji enciklopedija "Naujoji Šventųjų knyga" (Katalikų pasaulio leidiniai, 2011 m.)

Bernardinai.lt