Ina Clouet – penkių vaikų mama, lietuvė, ištekėjusi už prancūzo diplomato, muzikė, rašytoja, viena paskutinio 2012 metų žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numerio herojų.
„Varnos karoliai“ – tai jos rašomi smagūs trumpi apsakymėliai, dažniausiai sukurti vienu prisėdimu, inspiruoti kasdienių gyvenimo situacijų, dažnai nelengvų ir absurdiškų, su kuriomis susiduria nuolat keliaujanti ir svečiose šalyse ilgiau ar trumpiau gyvenanti Inos šeima.
„Iš tiesų tai nėra visiškai tikri mano gyvenimo įvykiai. Veikiau tai – lyg susapnuoti košmarai, iš kurių, jau pabudęs, vis dar bandai išsikapanoti ir surasti išeitį – nemalonią situaciją išspręsti taip, kaip norėtųsi pačiam. Taigi iš to košmaro aš visada stengiuosi surasti išėjimą, kitokį, teigiamą požiūrį“, – sako Ina Clouet.
Idėja rašyti apie varneles kilo Inos draugei ir bendravardei bei knygelės „Paryžiaus žemėlapio paslaptis“ bendraautorei Inai Valintėlytei (neseniai pasirodė nauja jos knyga vaikams „Luvro paslaptys“).
„Tos varnelės labai panašios į mus. Jos daug keliauja, atsiduria keistose, joms kultūriškai svetimose situacijose, kurios atrodo absurdiškos“, – sako Ina Clouet. Taigi „Bernardinai lt“. skaitytojams siūlome vieną jos „karoliukų“.
„Tik-tak“
– Įsivaizduok, brangioji, – gyvensime šalia Šuberto namo!
– Pagaliau galėsime groti, kiek panorėję, – džiūgavome kraustydamiesi su savo trimis pianinais ir dviem smuikais į septintą aukštą, – juk čia Viena, muzikos Meka!
Iš šios Mekos tikiuosi nei mažiau, nei daugiau – stebuklo. Be jo vargiai susigrąžinsiu tai, ką jau senai praradau. Vaikai, namai, skalbiniai, pirkiniai, – štai mano darbų sąrašas, kuriame nėra pianino valandų.
Kraustymuisi pasibaigus, dar nei menkiausios stebuklo užuominos nesulaukus, – nei rankų prieš grojimą apšilti nesuspėjus, ką ten rankų, kojų neapšilus, sulaukiu svečio, – apačioje gyvenančio kaimyno.
– Kaip nuostabu, Ja! gyvename šalia Šuberto namo! – lieju savo džiaugsmą vos pasisveikinusi.
– Ponas Šobertas, namų valdytojas? Nein nein?! Jis gyvena visai ne šalia mūsų namo, jo butas pirmame aukšte ! – džiaugiasi ir jis, pasidalinęs su naujakuriais svarbiomis žiniomis.
– Kar! – supratingai karkteliu.
Kaimynas, matyt, irgi pajutęs, jog tai nėra bendra pokalbio tema, pereina prie reikalo, – bendrų interesų sprendimo. Vėliau aiškėja, jog Austrijoje tai įprastas susipažinimo su kaimynais būdas, – surandi vienijančią buitinę problemą ir kartu ją sėkmingai išsprendi. Paskui turbūt kitą ir dar kitą, – taip maloniai ir bendrauji…
– Ar nepasakysite, iš kur tas keistas garsas tik-tak, tik-tak? – pagaliau sužinau nelaukto vizito priežastį. Aš įsispoksau į jį smalsios varnos žvilgsniu ir mostelėjusi sparnu pakviečiu kartu paieškoti kaltininko. Galiausiai mano akys užkliūva už sieninio laikrodžio, – net ne senovinio švytuoklinio, bet paprasto, elektrinio. Gerai įtempus ausis Ja! girdisi tik-tak! Gal tas garsas vibracijomis persiduoda į sieną ir taip pasiekia kaimyno butą?
Kaimynas lyg ir nepatikliai gūžteli pečiais, o aš lieku, durims užsivėrus, pražiotu iš nuostabos ir siaubo snapu, – kaipgi mes toliau maloniai bendrausime, – problema taip ir neišspręsta, o jau numatomos kitos. Kas bus, kai mūsų varniukai, išsitraukę savo žaislus, pradės linksmintis, o paskui, kai atsivėrę pianinų ir smuikų dangčius imsime groti? Šubertiados čia tikrai nebus pageidaujamos.
Mano nuogąstavimai netrukus pasitvirtino, – susiderinti kaimynas atbėgo vos išgirdęs pirmuosius akordus.
– Būtų labai gerai, kad šeštadieniais ir sekmadieniais po pietų negrotumėte, o ryte iki vienuoliktos taip pat ne, – mes dar miegame. Per pietus irgi malonu būtų tyloje pavalgyti. O savaitės metu po aštuntos vakaro groti uždrausta. Ja!
Taip bėgo laikas, išgąsdinto stebuklo mėnesiai. Artėjo mano gimtadienis ir kartu, lyg dovana, – pasiūlymas repetuoti, rytoj pat. Po metų negrojimo paruošti kūrinį per dieną nėra paprastas reikalas, bet aš ryžtuosi, – tiesiog negaliu atsispirti įkvėpimui.
– Mano mielieji, – siūlau kompromisą savo šeimynai, – jeigu norite padaryti man dovaną, išlaisvinkite mane nuo visų darbų ir leiskite bent šį savaitgalį groti, kiek reikės. Visi lyg ir sutinka, tikriausiai nelabai įsivaizduodami, ką tai reiškia, o varnas, pasinaudojęs proga, dar ir pamokomąją paskaitėlę atkarksi, jog išties tėvams pamaloninti visai mažai ko reikia, tik – netriukšmauti, tak – susitvarkyti savo kambarius, pasikloti lovas, neužmirsti „labo ryto“, tik – išsinešti šiukšles, tak – padengti stalą, gražiai valgyti, alkūnių ant stalo nedėti, naudoti servetėlę, tik – gerai mokytis… Brangioji, grok, kiek nori, tik – būk gera, paruošk ką nors valgyti, dar drabužius surask mokyklai ir pažiūrėk, ką reikia nupirkti, ir tak, – gali groti, tiesa, jei nesunku, – perrenk sušlapusią mažojo patalynę, aš nežinau, kur padėta nauja, ir tak – grok!
Darbas veja darbą, tik-tak, – jau ir aštunta valanda vakaro. Jau nebegalėsiu groti koncertiniu pianinu, lieka tik senoji elektroninė „Clavinova“ su ausinėmis. Paskubomis nurenku vakarienės likučius ir palikusi savąjį varną guldyti vaikų, puolu prie naujų natų. Groju iš nerimo drebančiomis rankomis ir beviltiškai jaučiu, kaip tirpsta vakaras, o rankos, praradusios visus įgūdžius, niekaip neįveikia pragaištingų šuolių, – man darosi aišku, – nieko neišeis, nesuspėsiu.
Nueinu į virtuvę, verdu kavą, – vidurnaktis! Jaučiu, kaip ausų būgneliuose vis smarkiau ir smarkiau ima plakti skausmingas tik-tak ! Gerai – užverda kraujas pašėlusiai pasiutpolkei! Norite tvarkingai gyventi, – prašom, – griebiu įniršusi virtuvės viduryje pūpsantį šiukšlių maišą ir pasileidžiu laiptais prie gatvės konteinerių. Norite tvarkos, – gerai, bus jums tvarka – džrinkšt! nakties tyloje uogienės stiklainį į balto stiklo konteinerį, džriankšt! – dar vieną žalią aliejaus butelį į spalvoto stiklo konteinerį. Viskas tvarkingai. Tvarkinga muzika – vienintelė neuždrausta muzika šioje tvarkingumo Mekoje! Staiga ranka sustingsta virš žiojinčios kloakos taip ir neišmetusi stiklinės taros – ant konteinerių aiškiai švyti perspėjantis užrašas: „Mesti tarp 8 ir 20 valandos!“
Žvilgsnis nejučia slysteli Šuberto namo link, – lyg švyti kas už lango ir švelniai skambteli vienišas fortepijonas. Atjaučiantys garsai tik-tak, – lyg gydantis nektaras kapsi į vidų, – pamažu stumia pragaištingą pyktį lauk.
Nekviečiu lifto, mėgaujuosi sulauktu stebuklu, – Franco Šuberto melodija lyg atjaučianti banga pagriebia mane ir švelniai kelia atgal, į septintą aukštą, atgal į mūsų tvarkingus namus.
Čia mane pasitinka sunerimęs Varnas. Tiesia vilnonę skarą, rūpestingai gobia :
– Taip ilgai negrįžai, – ar kas nutiko?
– Nieko nenutiko, – šypsausi, – tik šiukšles išnešiau.