Rašyti laišką mirusiam žmogui kraupu. Ne todėl, kad tas žmogus miręs. Išties niekada nemačiau skirtumo tarp mirusio ir kažkur visai kitame pasaulio gale gyvenančio absoliučiai nepažįstamo žmogaus. Kraupu, nes rašydamas laišką lyg ir nesąmoningai turi tikėti, jog egzistuoja pomirtinis pasaulis. Kraupu ir tai, kad laišką perskaitys kažkas iš šalies, o adresato jis taip ir nepasieks. Kraupu suvokus, kad gal ryt, gal poryt, gal po penkiasdešimties metų tavęs taip pat nebebus. Kiekvienas žmogus, suvokęs, jog mirtis neišvengiama, nori po savęs palikti kažką, kas ateinančioms kartoms primintų jį ar jo kartą.
Rašyti laišką mirusiam žmogui kraupu kaip ir gyventi. Kraupu, nors gal... liūdna. Liūdna gyventi visuomenėje, neturinčioje iliuzijų, visuomenėje, kuri gyvenimą suvokia kaip kančią ir ilgą nuobodžią dieną, o ne kaip stebuklą. Visuomenėje, kuri šiandien turi visas galimybes keisti pasaulį, sukurti jį tokį, kad jame būtų gera gyventi, tačiau neturinčioje nė menkiausio noro tą daryti.
Rašau Jums todėl, kad savo gyvenimu ir kūryba rodėte pagarbą žmogui, nepriklausomai nuo to, kokiais laikais tas žmogus gyveno. Neskirstėte žmonių pagal tautybę, rasę ar įsitikinimus. Rašau Jums todėl, kad Jūs, gyvenime atsidūręs įvairiose situacijose, sugebėjote savo kūryboje žmogaus neįsprausti į stereotipus.
Gyvenam laikais, iš pirmo žvilgsnio geresniais nei prieš tai gyvenusios kartos: išgydomos ligos, nuo kurių anksčiau mirdavo, pasiektas aukštas technologijų lygis, yra galimybė keliauti po visą pasaulį. Dauguma žmonių tapo laisvi ir nepriklausomi. Tačiau po žvilgančiu paviršiumi slepiasi kraują stingdantis vidus. Dar XIX a. anglų rašytojas Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) romane Doriano Grėjaus portretas sukūrė modernaus žmogaus portretą. 2009 m. keliasdešimtąjį kartą perkeltas į kino ekranus Dorianas Grėjus įkūnijo XXI a. žmogų. Keista, tačiau skirtumo tarp filmo ir knygos praktiškai nėra: ta pati didžioji vertybė – grožis ir jaunystė, ta pati fatališka aistra, tas pats kelias savęs sunaikinimo link.
Visuomenė nesikeičia per amžius. Skirtingų kartų žmonės į tuos pačius įvykius reaguoja vienodai, skiriasi tik jų nuomonės išreiškimo forma.
Mąstantys, kritiškai vertinantys dabartį žmonės gręžiasi į praeitį. Romantikai žavėjosi antikos menu, simbolistai – romantikais, „keturvėjininkai“ mėgdžiojo Donelaitį: Lietuvos aukso amžiaus ilgėjosi Maironis, su ilgesiu LDK likimą apmąstėte ir Jūs. Štai amerikiečių gyvoji legenda Woody Allenas savo kino juostoje Vidurnaktis Paryžiuje pasakoja apie šių dienų jaunuolį, besižavintį trečiojo dešimtmečio Paryžiumi. Atvykęs atostogų į Paryžių, į miestą, kuriame kūrybinis įkvėpimas atėjęs didiesiems praėjusios epochos menininkams, jaunuolis tikėjosi galėsiąs pradėti savo, kaip rašytojo, karjerą. Išėjęs į naktinį miestą jaunuolis netrunka suprasti, kad aplink jį – būtent trečiojo dešimtmečio Paryžius. Ten jis susipažįsta su Skotu ir Zelda Ficdžeraldais, Ernestu Hemingvėjumi, Salvadoru Dali, Lui Bunjueliu ir kitais didžiaisiais menininkais. Tačiau už spindinčios išorės slepiasi realybė. Linksmybių gaubiamuose veiduose matomos ne tik paskutinės gyvenimo minutės nuotaikos, bet ir begalinis ilgesys. Didieji kūrėjai ilgisi aukso amžiaus – XIX a. pab. Paryžiaus. Jiems jų epocha atrodo nuobodi, naujasis menas apgailėtinas, o visuomenė – sugedusi. Kitą naktį Paryžius išgyvena savo aukso amžiaus laikus. O to laiko menininkai – su tokiomis pačiomis mintimis: romantizmo ilgesiu. Taigi, kiekviena karta labiau vertina ne savąjį laikmetį, o praėjusįjį – jis atrodo paslaptingesnis ir įdomesnis. Kiekvienai kartai praėjęs amžius – tai aukso amžius.
Nūdienos žmogus taip pat ima persisotinti kasdienybe. Žmogus nejučia ima atsiriboti nuo šių laikų meno suvokimo, jaunystės ir grožio kulto, nuogo kūno demonstravimo, televizijos laidų tuštybės, kai kurios muzikos ir filmų lėkštumo. 2011 m. pasaulį sužavėjo britų dainininkės Adele albumas 21. Nepribloškiančio grožio atlikėja sugebėjo pakerėti pasaulį tik savo balsu ir dainomis apie prarastą meilę. Tai buvo įvertinta net 6 Grammy statulėlėmis. Kai nūdienos mados guru, Chanel namų savininkas, Karlas Lagerfeldas atlikėją apibūdino kaip per daug „apvalią“ šių laikų scenai, ši atrėžė: „Aš kuriu muziką ausims, o ne akims“. 84-ojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje didžiąją dalį statulėlių susišlavė nespalvota prancūzų kino juosta Artistas, sugrąžinusi į nebyliojo kino laikus. Ir žmonės, apsupti viso to, akimirką sustoja, netenka žado, susižavi, įsimyli... Tačiau ta akimirka beregint praeina. Nebyli kino juosta baigiasi ir žmogų vėl užplūsta iš visų pusių besiveržianti garsų kakofonija.
„Dar neišmokau kalbėti ramiai, kaip dera.“ – rašėte savo eilėraštyje Pasirengimas. Aš taip pat apie savo kartą nemoku kalbėti ramiai. Kartais atrodo, jog pasaulis nuostabus. Išvydus kokį trūkumą norisi jį pateisinti, rasti jam paaiškinimą. Pasamprotauti, kokios priežastys galėjo lemti vienokį ar kitokį išpuolį. Tačiau kartais faktai atima žadą. Žmogus, žiūrintis televizorių ar skaitantis laikraštį ir karštai diskutuojantis, staiga lėtai susičiaupia, veido mina tampa neįskaitoma. Viską užpildo tik sausi faktai. Gyvename visuomenėje, kurioje kažkada tvyrojusi įtampa tarp baltojo ir juodojo ar homoseksualo ir heteroseksualo peraugo į neapykantą, o ši savo ruožtu – į agresiją. Prieš kelias dienas internete perskaičiau straipsnį, kuriame rašoma apie homokseksualų vaikiną, prieš keturiolika metų tapusį žiaurios neapykantos, peržengusios žmogiškumo ribas, auka. 2008 m. išleistame žurnalo GT numeryje spausdinamas interviu su Metju Šepardo motina, po dešimties metų išdrįsusia prabilti į visuomenę ir tapusia aktyvia kovotoja už gėjų teises.
1998 m. Vajomingo valstijoje įvykdyta žmogžudystė šokiravo JAV. Dvidešimt vienerių metų vaikinas, suviliotas dviejų jaunuolių, buvo nuvežtas į laukus, žiauriai sumuštas ir pririštas prie tvoros paliktas numirti. Po aštuoniolikos valandų jo kūną radęs jaunuolis teigė, kad Metju palaikė daržo kaliause. Ant veido kraujo nebuvo tik ten, kur jį nuplovė ašaros.
- Ar atleidote Metju žudikams? – buvo paklausta interviu Džudi Šepard.
- Aš žudikų nekaltinu. Aš kaltinu visuomenę, kurioje tokį nusikaltimą atlikęs žmogus gali jaustis didvyriu.
Metju Šepardas buvo laidojamas Vestboro Baptistų bažnyčioje. Kaip teigiama, šeima turėjo atvykti ir išvykti per atsarginį išėjimą – paradines duris buvo apgulusi gausi minia, kurios rankose laikytuose plakatuose didelėmis raidėmis rėkė užrašai: „Dievas nekenčia pederastų“.
Vajomingas – iki šiol yra viena iš kelių JAV valstijų, kuriose už nusikaltimus, įvykdytus dėl neapykantos proveržio, nebaudžiama. Jei jaunuolis būtų likęs gyvas, nusikaltėliai nebūtų nubausti. Iki gyvos galvos jie nuteisti būtent dėl žmogžudystės.
Ironiška, tačiau seksualinių mažumų ar rasinėmis temomis sukurti filmai ar parašytos knygos – ne tik tampa plačiausiai komentuojamais reiškiniais pasaulyje, bet ir apdovanojami prestižiškiausiomis premijomis. Teatre aktorius ar dainininkas, įkūnijęs homoseksualo rolę, susilaukia gausiausių aplodismentų. 1935 m. Džordžo Geršvino sukurta opera Porgis ir Besė – istorija apie neįgalaus juodaodžio meilę merginai – iki šiol jaudina ne vieno baltojo širdį.
Ir lyg to būtų negana visuomenė pasidengė materializmo šydu, pradėjo nykti žmogiškosios vertybės, o arčiausiai raudonosios linijos balansuoja žmogaus pasitikėjimas žmogumi. Žmogus yra kaustomas nepasitikėjimo, jis apsuptas įtarimų ir dvejonių. Žmogus vertę įprato įskaityti nedidelėje kortelėje, prikabintoje prie parduodamos prekės: šiandien gausybė žmonių lankosi didžiosiose meno galerijose, žavisi milijonais įkainotais Gustavo Klimto, Leonardo da Vinčio, Vincento van Gogo ar Klodo Monė kūriniais, o nuėję į mišką, ramia sąžine sudrasko voratinklį – unikalų, vienetinį, tobulą meno kūrinį. Be abejo, jis nekaba Luvre, o juk už galimybę į jį pažvelgti mokėti nereikia.
Mūsų karta išnyks. Kažkada mus pakeis kiti. Karta, kuri mus idealizuos, mumis žavėsis, mums pavydės. Smėly bus amžių pelenai ir šviežias kraujas. Ir nutols nuo mūsų puikybė, ir galvos žemai palinks prieš praeities žmones, ir savo namą rasim istorijoje. Ir gal tada, po daugelio meto, net bus sulaukta laiško. Laiško tiems, kurie paliko gilų savo kartos pėdsaką istorijoje.
Vincentas