Istorija yra iliuziška, ateitis – menama, išgyvenama – tik dabartis. Maža to, jei tikėsime šv. Augustinu, net šiosios taip maža, kad veik neužčiuopsi. Ištartas žodis, išleistas garsas, suvoktas vaizdas – visi jie išnyra iš nežinios, greitesniais už šviesą blyksniais praskrieja „dabar“ ir sulimpa į vieną savastį tik atsidūrę atmintyje, laikiniame niekur. Mūsų dabartis – pavėluota fantasmagorija, keista, neįtikėtinai tikroviška iliuzija, iš begalinių akimirksnių užgimstanti žmogiškame prote.
Tačiau egzistuoja vienas būdas priartėti prie autentiškojo „dabar“, tai – fotografija. Ji niekada idealiai neatitinka momento, kai fotografo akyse sušmėžuoja „lemtinga akimirka“, jo pirštas ryžtingai nusileidžia ant užrakto paleidimo mygtuko, o šviesa pradeda ir baigia tapyti tam tikrą vaizdinį. Visa tai vyksta laike – neįžvelgiamose akimirkose tarp kažkur ir niekur. Ir vis dėlto fotografija – vieno tų begalės mažučių „dabar“ inkliuzas, valios ir atsitiktinumo išplėštas iš nenutrūkstančios laiko slinkties pro milimetrinę aktualaus laiko žymą. Nuotrauka nesergsti praeities – ji būtąją dabartį projektuoja aktualiojoje dabartyje, senajam „dabar“ kas kartą virstant esamuoju.
 |
Netikėkite, kad Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumas „Paskutinieji LDK piliečiai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius, 2012) – dokumentika, vizualinė praeities studija, didžių žmonių buvimo paveiktų ar net paralyžiuotų vietovių fiksavimas. Nors fotomenininkas keliauja sekdamas poeto, romantiko Adomo Mickevičiaus bei poeto, eseisto, filosofo Česlavo Milošo pėdsakais, iš tiesų jis kalba ne apie praeitį, o apie jų, nors ir išėjusiųjų, dabartį. Atsisakydamas spalvų, švelniai melsvai tonuodamas nuotraukas A. Aleksandravičius nepasiduoda nostalgiškam senųjų vietovių romantizavimui, nesigriebia nuvalkioto „tada–dabar“ nuotraukų sugretinimo.
Fotografuodamas ne pirmą dešimtmetį ar šimtmetį skaičiuojančias vietas ar pastatus, jis nesistengia paslėpti šiuolaikinio pasaulio žymių, žmonių, galiausiai – savo požiūrio individualumo. Pats to nenujausdamas vienu metu jis kalba dviem kalbomis – užrašai po fotografijomis atiduodami duoklę istorijai mirga įvairiais „gimė“, „buvo“, „susituokė“, tačiau šviesoraštis suvilioja ir apnuogina esamąjį „dabar“, praeities užuominas palikdamas žodžių pinklėms. Kalba gali varijuoti, kurti, įtikinti ir įtikėti praeitimi, ateitimi, pasistengusi – net šviesiomis tariamosios nuosakos viltimis ar neišsipildžiusių nuogąstavimais. Tuo tarpu laikas, kuris praėjo, fotografijai nepriklauso – ji tarsi atviras vaiko smalsumas, išsvajotoji tabula rasa, niekados neįgyjanti atminties.
 |
| Vilnius, 2006. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. |
Ir vis dėlto šis pasakojimas šviesa – ne apie paskutiniųjų LDK piliečių dabartį. Galbūt – apie A. Aleksandravičiaus dabartį jiems. „Du kartus į tą pačią upę neįbrisi“, – įkyriai reikalaudamas dėmesio niurna Herakleitas. Neįmanoma eiti Č. Milošo ar A. Mickevičiaus keliu. Neįmanoma net grįžti savuoju, nors tiksliai žengtumei į kitados įmintas pėdas. Kiekvienas kelias yra kitas laikas, kitas einantysis. Albume „Paskutinieji LDK piliečiai“ A. Aleksandravičius žingsniuoja savarankiškai, tik svetimų gyvenimų nurodyta kryptimi. Fotografas – tikrasis pagrindinis veikėjas, gudriai ar kukliai pridengiantis savo ryškų buvimą modeliuojama ir pasakojama istorija. Ir vis dėlto ne amžinybėn pasitraukę poetai, o jis yra tyliai reginių orkestrui vadovaujantis dirigentas, autentiškai išgyvenantis, iš nuotrupų dėliojantis menamus gyvenimus.
 |
| Buvę rašytojų namai Krokuvoje, 2011 m. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. |
Fotografas stabteli tėviškėse, prie senų namų, paminklų ar pilkapių papėdėse, aukštose varpinėse ir prie žemės prigludusiuose laukų vėjuose ir laukia. Šitiek minučių, valandų, parų ir savaičių laiko, kilometrų kelio, tiek kavos ir vyno puodelių, sočių pietų ir pamirštų vakarienių – ir viskas dėl kelių dėžutėn įšoksiančių akimirkų. Dėl juodų žmonių siluetų, subtilaus šešėlių žaismo, iš slenkstį plaunančios moters kibiro nusruvenusio vandens žemėlapio, gatve pralekiančio autobuso – dėl vieno mažyčio idealaus „dabar“.
Idealus jis ne todėl, kad neatsirastų nė vieno piktai burbančio kritiko, visi pamačiusieji apstulbę aikčiotų ir alptų, norėdami šiomis fotografijomis nukabinėti savo būsto sienas ir net ne todėl, kad niekas negalėtų tvirtinti, – jei kažkas būtų kitaip, būtų geriau. Ir vis dėlto būtent ši akimirka palietė praeities „dabar“, leisdama jam susitikti su A. Aleksandravičiaus dabarties akimirksniu, jai buvo lemta tapti amžinai aktualia paties fotomenininko, žiūrovo, todėl, tikėtina, ir kadaise Č. Milošo ar A. Mickevičiaus, nors ir skirtingai, tačiau autentiškai išgyventa tikrove.
Istorija yra iliuziška. Ji prieštaringa, gyvendama apsimestiniame objektyvume, kuriamame subjektyvios atminties. Bet fotografija nepažįsta netikrų laikų. Tad norisi tikėti, kad jos sekama istorija – tikra.
P. S. Fotomenininko A. Aleksandravičiaus fotografijų parodą „Paskutinieji LDK piliečiai“ iki vasario 12 d. galite apžiūrėti Kauno miesto muziejuje (M. Valančiaus g. 6)