Homilija, pasakyta sausio 18 d. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje per kunigo Algimanto Keinos laidotuves.
Mieli broliai ir seserys,
Noriu pasidalinti labai svarbia mintimi, kurią tik ką girdėjome Evangelijoje. Kristus kalbėjo apie grūdą, kritusį į žemę, ir apie tai, kad „kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia jos šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“. Šiuose keliuose sakiniuose yra visa tai, kas reikalinga mums visiems: vyskupams, prelatams, kunigams, vienuoliams ir visiems pasauliečiams. Visiems, kurie kažkada po Krikšto pradėjome savo tikėjimo kelionę. Mūsų tikslas – būti kviečio grūdu, mūsų uždavinys gyvenime – nebranginti savo gyvybės. Evangelijoje Kristaus ištarti žodžiai „kas nekenčia savo gyvybės“ giliausia prasme reiškia, kad žmogus paaukoja save kitiems, sugeba save pamiršti, sugeba daug ko gyvenime išsižadėti. Visa tai, ko Kristus reikalauja iš savo sekėjų, nėra nei lengva, nei paprasta. Mes visi iš savo prigimties norime būti dideli, norime būti vertinami, norime kažką reikšti kitų akyse, o kviečio grūdo likimo nelabai norime.
Susirinkome palydėti kunigą Algimantą į Tėvo namus. Manau, kad daug kas iš jo gyvenimo gali būti atsakymas ir iliustracija, kaip reikia gyventi, kad būtum kviečio grūdas. Jis savo gyvybės nebrangino per 51-us kunigystės metus. Per vyskupą jis pasižadėjo visiškai pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnystei ir šį pažadą, man atrodo, šventai vykdė visomis, kartais ir labai nepalankiomis gyvenimo ir kunigiškos tarnystės sąlygomis. Ne paslaptis, kad ne visiems kunigams šitai pasiseka padaryti.
Labai lengva iš šalies kritikuoti kunigus ir vyskupus, kad jie šiokie ir anokie, bet kiek jiems reikia išstovėti tarnaujant žmonės ir Dievui – iš tiesų pareikalauja pakankamai daug. Nenoriu pasakyti, kad pasauliečiams yra lengvesnės sąlygos. Jeigu kunigas pasižada gyventi laikantis celibato, klausyti Bažnyčios, save atiduoti Evangelijos darbui, tai kiekvienas pasaulietis tikrai ne mažiau gyvenime Dievui atiduoda. Pavyzdžiui, sukūrus šeimą, kiek pareikalauja iš vedusiųjų, kad sutartų, mokėtų nusižeminti, vienas kito paklausyti, mokėtų tarnauti. Kiek pareikalauja vaikų auginimas, jų ruošimas gyvenimui. Daug ko. Ir sukūrus šeimą gyventi tikrai nėra paprasčiau ir lengviau nei kunigo tarnystė.
Pasekime kunigo Algimanto gyvenimu. Aš turėjau galimybę su juo pakankamai ilgai kartu gyventi. 1955 metais drauge atvykome į Kauno kunigų seminariją, 1957-ųjų gruodį kartu važiavome į sovietų armiją, 1960 metais kartu prie altoriaus iš vyskupo Maželio rankų gavome kunigystės šventimus.
Aš noriu atsakyti į klausimą, kaip kunigui Algimantui pasisekė per visą kunigišką tarnystę išsaugoti ištikimybę Viešpačiui.
Pirmoji dovana, kurią jis gavo iš Viešpaties rankų, buvo katalikai tėvai, kurie nuo mažens mokė vaikus tikėti, melstis, mylėti Dievą. Didelė dovana buvo, kad šeimoje augo ne vienturtis, bet tarp septynių vaikų.
Antroji Dievo dovana buvo sunkūs pokario metai. Tėvų šeima buvo labai neturtinga. Pokario metai buvo labai sunkūs. Jų negalima lyginti su tuo, kas dabar yra. Tada tikrai daugelyje šeimų buvo labai brangus duonos kąsnis. Bet šitas vargas, kurį patyrė vaikystėje, paauglystėje išties buvo Dievo dovana. Išmokė dirbti, išmokė nesivaikyti medžiaginių gėrybių, išmokė branginti paprastą, kuklų gyvenimą.
Trečioji dovana, kurią kunigas Algimantas gavo, buvo pašaukimas į kunigystę. Jo pašaukimą, be jokios abejonės, nulėmė tėvų, namų atmosfera. Tikriausiai daug prisidėjo ir jo parapijos kunigai: parapijos klebonas, vėliau tapęs vyskupu, arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Paaugliui šalia savęs turėti gerą motiną, gerą tėvą, turėti gerą kunigą, parapijos kleboną yra išties didelė Dievo dovana.
Penkerius seminarijos metus ir trejus metus kariuomenėje buvome labai artimi draugai. Kokį aš jį mačiau? Darbštus, pareigingas, sąžiningas, sumanus ir, be jokios abejonės, pamaldus. Tokį kunigą Algimantą mačiau besiruošiantį kunigystei, toks jis buvo ir sovietinėje armijoje, neužmiršo kasdienės maldos, mąstymo, kurį per pirmus trejus seminarijos metus buvome išmokę.
!960 m. balandžio 18 d., kaip minėjau, kartu su kunigu Algimantu priėmėme kunigystės šventimus. Dirbdamas parapijose – čia tikriausiai yra nemažas būrelis jo buvusių parapijiečių, patvirtinsite tai: buvo uolus, drąsus, pareigingas kunigas, kartais griežtokas. Geriausiai sielovada sekėsi Valkininkų parapijoje, kur žmonės gerai suprato savo kleboną, jį mylėjo, o klebonas stengėsi atsilyginti tuo pačiu.
Nuo 1972 m., nuo pirmojo LKB kronikos numerio, kunigas Algimantas buvo aktyvus rėmėjas ir bendradarbis. Jau pirmajame numeryje smulkiai aprašyta byla už vaikų mokymą katekizmo, kaip klebonas gynė teisę mokyti vaikus, vaikų teisę patarnauti prie altoriaus. Medžiagos jis pateikdavo ne tik iš savo parapijos, bet ir visos Vilniaus arkivyskupijos.
1980 m. lapkričio 13 d. Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariai buvome susirinkę Valkininkų klebonijoje, naktį posėdžiavome, ir tą naktį jį drauge su kunigais Stakėnu ir Kalinausku priėmėme į Katalikų komitetą. Jis labai nesunkiai atsiliepė į šį pasiūlymą, nors puikiai žinojo, ką anuomet tai galėjo reikšti. O reiškė du dalykus.
Pirmas dalykas – pavojus iš sovietinės valdžios pusės, galimybė, kad visa veikla gali pasibaigti lageryje. Kitas pavojus buvo, sakyčiau, nelabai matomas. Manau, kad visai nesvarbu, ar sovietiniais laikais, ar dabar, ar kažkada anksčiau, jeigu žmonės bando ginti teisingumą, žmonių teises, iškyla vienas didelis pavojus, dvasinis pavojus – pradėti save laikyti geresniu už kitus, protingesniu už kitus, kažkokiu išrinktu. Dvasiniu požiūriu tai – gana didelis pavojus. Kaip mes kiekvienas pajėgiame su tuo susitvarkyti, gali paliudyti tik mūsų sąžinė, o geriausiai – Dievas.
Reikia didelio nuolankumo išlikti kviečio grūdu, reikia didelio nuolankumo nemylėti savęs ir visiškai tarnauti kitiems, manau, tik su Dievo malone šitai galima padaryti.
Atėjo sunkių išbandymų metas, buvo kratos, tardymai. Kunigas Algimantas ne kartą buvo kviečiamas į Vilnių, į saugumą, tardymui. Jis buvo liudininkas tada, kai buvau teisiamas. Labai charakteringa: aš mačiau liudininkų, kurie saugumo akivaizdoje truputį ir pasidavė, pradėjo teisintis, išsisukinėti, kad jie ką ne taip padarė. O kun. Algimantą mačiau tiesų, kuris teismo metu nesigynė, bet gynė savo draugą.
Su dideliu džiaugsmu kunigas Algimantas sutiko auštantį Lietuvos laisvės rytą. Pažinęs kovos už laisvę skonį, jis buvo su tais, kurie siekė laisvės Lietuvai ir, žinoma, Bažnyčiai.
Tą sausio 10-osios naktį mačiau kunigą Algimantą, besimeldžiantį prie Seimo drauge su tūkstantine minia. Kun. Algimanto principinga, o kartais ir kietoka laikysena sudarė galimybę jį kritikuoti, o kartais net šmeižti.
Šiandien atsisveikiname su Kristaus kariu ir meldžiame Viešpatį, kad siųstų gerą kunigų pamainą Bažnyčiai. Kunigų, kurie turėtų drąsos: pirmiausia būti kviečio grūdu, kuris krenta į žemę. Čia iš tikrųjų drąsos reikia daug. Melskimės, kad būsimi kunigai turėtų drąsos, kaip Kristus sakė, „nekęsti savo gyvybės“ – tai yra savo savimeilės, egoizmo, kad atsidavę mylėtų Dievą, visiškai atsiduotų žmonių tarnystei. Melskime Viešpatį, kad ateinantys kunigai turėtų drąsos sekti Kristų, ne tik tuomet, kai jis moko, kai daro stebuklus, bet ir tuomet, kai jis Alyvų kalne krauju prakaituoja.