Pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas yra nuolat auginti panašumą su Kristumi. Galbūt tai skamba baugiai, tačiau Išganytojas labai aiškiai pasakė: Sekite paskui mane. Šis sekimas apima visą gyvenimą, mąstymą, santykius su žmonėmis ir pasauliu. Todėl krikščionio gyvenimas nėra įsakymų mokymasis ir pastangos juos vykdyti, veikiau turime atrasti tą tikrovę, kuri glūdi už kiekvieno Jėzaus žodžio ar priesako, ir įaugti į ją.
Senajame Testamente atrandame Dievo įsakymus. Jei žmogus juos kiek gali sąžiningai vykdė, stengėsi į juos kreipti visą savo veiklą ir mąstymą – jis buvo teisus prieš Dievą. Tačiau tai buvo veikiau juridinis teisumas, Įstatymui paklusnaus žmogaus teisumas. Evangelijoje Išganytojas mums sako: Kai viską įvykdote, prisipažinkite, jog esate neverti tarnai. Tai reiškia, jog esmė nėra būti teisiam prieš Dievą, vykdant Jo įsakymus, veikiau šiuos įsakymus turime suprasti kaip nuorodas į savo kelią.
Koks tai kelias?
Dvasinėje literatūroje dažnai akcentuojama, jog, jei norime dvasiniame gyvenime judėti pirmyn, turime pasitikėti savo mokytoju. Tiesa, pirmiausia turime atrasti tikrą mokytoją, į kurį įsiklausydami, kuriuo sekdami, kuriam paklusdami, galime pranokti mums įprastas ribas. Kai kalbu apie paklusnumą mokytojui, turiu galvoje ne vergišką nurodymų vykdymą, o įsiklausymą. Mokinystės sakinio esmė yra ta, kad mokinys įsiklauso į mokytoją, ne tik formaliai įsiklauso į tai, kas sakoma, tačiau ir į tą patirtį, jausmą, supratimą, žinojimą, iš kurio išauga tie žodžiai. Toks įsiklausymas žmogui padeda palaipsniui pranokti savo patirtį ir pakilti iki mokytojo žinojimo ir patirties.
Mūsų svarbiausias mokytojas yra Kristus. Kai Jis mus moko, pateikia ne tik formalias nuorodas, bet ir tai, kaip turėtų elgtis, pagal kokią širdies ir proto nuostatą turėtų ugdytis žmogus, kuris dvasiškai vientisas ir sveikas. Idant mes taip pat taptume dvasiškai sveikesni ir vientisesni, turime mokytis elgtis ir jausti, kaip ir mokytojas.
Mes negalime paprasčiausiai guostis, kad elgdamiesi vienu ar kitu būdu esame teisūs prieš Dievą, ir to pakanka. Kūrinys niekada nėra teisus prieš Kūrėją, kaip tai, kas meiliai pakviesta iš nebūties negali niekaip lygintis su savo gyvybės šaltiniu, be kurio viskas vėl sunyksta. Jėzaus Kristaus priesakų tikslas – ne nuteisti nedorėlius, visus mus įvertinti, ištirti, bet veikiau – pakylėti kiekvieną klausantįjį, auginti mus tiek, kiek šiuo metu esame pasirengę augti. Kai sakome, jog turime gyventi krikščioniškai, tai nereiškia, kad dabar turime atsiversti Naująjį Testamentą ir išsirašyti iš ten kuo daugiau taisyklių, priesakų ir paskui viską kruopščiai bandyti įgyvendinti. Esmė – ne taisyklės. Galima jų tarsi pažodžiui laikytis, bet širdimi, dvasia likti svetimi Kristaus mums rodomam keliui.
Pažinojau vieną turtingą žmogų, kuris buvo įsitikinęs, kad gyvena krikščioniškai, ir stengėsi laikytis visų Jėzaus priesakų. Taip pat ir priesako pavalgydinti alkaną. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kaip jis to priesako laikėsi. Kai į jo duris belsdavosi varguolis, jis atidarydavo jas ir griežtai liepdavo šiam purvinais batais neperžengti slenksčio, bet likti laukti prie durų. Tada jam atnešdavo lėkštę sriubos ir duonos, paduodavo maistą ir liepdavo valgyti atsargiai, kad nepridrabstytų. Kai varguolis pavalgydavo, jam būdavo duodama moneta ir liepiama kuo greičiau eiti šalin. Namų šeimininkas buvo įsitikinęs, kad jis įgyvendina Jėzaus priesaką. Formaliai gal ir taip: varguolis pavalgė duonos, sriubos, gavo išmaldos. Tačiau ką jis išsinešė iš tų namų? Tik materialius dalykus, bet ne žmogišką santykį. Žmonių susitikimas, taip duodant išmaldą, neįvyko. Išmaldos davėjas varguolyje neatpažino Kristaus, o varguoliui išmalda netapo gydančia dovana.
Galiu pateikti ir kitą pavyzdį. Per Vokietijos okupaciją Paryžiuje, rusų gimnazijoje, buvo labai griežtas ir rūstus mokytojas. Jis buvo uždaro būdo, nebendraujantis, ir niekas dorai nežinojo, kuo jis gyvena. Nežinojo ir to, kokiame skurde jis gyvena. Mes, visi tos gimnazijos mokytojai, gaudavome labai skurdų atlyginimą, bet stengėmės papildomai užsidirbti kituose darbuose, kad galėtume mokyti tėvynainius. Tačiau tas mokytojas buvo silpnos sveikatos ir prastai mokėjo prancūzų kalbą, taigi jis negalėjo susirasti kito darbo.
Man labai giliai įstrigo vaizdas: gimnazistai bėga į mokyklą, eina ir tas mokytojas. Prie kelio sėdi elgeta, pasidėjęs kepurę išmaldai. Daug žmonių pro jį praeina. Kai kurie stengiasi jo „nepastebėti“, nes gėda nieko neduoti. Kiti paprasčiausiai į kepurę įmeta monetą, o į žmogų nė nepažvelgia. Jis jiems ne žmogus, bet elgeta, o elgeta yra ne kas kita, kaip jo kepurė.
Ir štai prie elgetos priėjo tas mokytojas. Jis nusiėmė kepurę ir kažką elgetai pasakė. Elgeta pašoko, apkabino mokytoją, ir jie išsiskyrė. Tai matė mokiniai. Kai mokytojas atėjo į gimnaziją, jie apsupo jį ir pradėjo klausinėti, iš kur jis pažįsta elgetą. Gal jis giminaitis? Nieko jam nedavėte, bet jis pašoko ir džiaugsmingai jus apkabino – kodėl? Mokytojas sutriko, ir jam teko atsakyti į klausimus. Jis pasakė maždaug taip: „Ėjau pėsčiomis iš kito Paryžiaus pakraščio, nes neturiu pinigų metro, ėjau ir iš tolo mačiau elgetą, mačiau, kaip pro jį praeina žmonės, mačiau, jog kai kurie įmeta monetą, net į jį nepažvelgdami. Pagalvojau, jei aš taip pat praeisiu pro jį ir nieko nepasakysiu, galbūt numirs paskutinis jo pasitikėjimas žmogumi. Juk jis praeiviams net nebuvo žmogus. Tačiau aš visai neturėjau pinigų. Negalėjau duoti jokios išmaldos. Aš sustojau ir nusiėmiau prieš jį skrybėlę, kad jis pasijustų, jog mes esame lygūs, kad aš laikau jį žmogumi, kuris niekuo ne prastesnis už mane, o ne elgeta. Aš jam paaiškinau, kad šiuo metu visai neturiu pinigų ir negaliu jam nieko duoti ir dėl to labai apgailestauju. Šis žmogus, reaguodamas į mano žodžius, pašoko ir mane apkabino.“
Aš pats buvau su tuo elgeta kalbėjęsis ne kartą, tiek prieš šį įvykį, tiek po jo. Jis man vis kartojo, kad niekada gyvenime nebuvo taip dosniai apdovanotas kaip to mokytojo, kuris jame išvydo lygų, gesto. Na, o tai, kad šis pradėjo atsiprašinėti, jog niekuo dabar negali padėti, ypač palietė jo širdį.
Du skirtingi atvejai. Vienu atveju žmogus tarsi formaliai išpildė priesaką padėti kitam, kitu – tarsi niekuo negalėjo padėti. Kuris iš jų gyvena Kristaus dvasia? Mano galva, atsakymas akivaizdus, ir jis leidžia geriau suprasti, ką reiškia įgyvendinti Dievo valią. Tai daugiau nei vykdyti priesakus, tai daugiau nei įstatymas, tai nuostata dovanoti meilę kiekvienam, kuris jos stokoja, nesirenkant, ar jis vertas tos meilės, negalvojant apie atpildą už tai.
Neretai krikščionys mėgsta cituoti Šventojo Rašto vietą, kad per Paskutinį Teismą avys bus atskirtos nuo ožių, teisuoliai bus atskirti nuo nusidėjėlių. Tačiau būtų neteisinga tai suprasti formaliai. Atkreipkime dėmesį, kaip vyksta Teismas. Kristus klausia: Buvau išalkęs, ar mane pavalgydinote? Buvau ištroškęs, ar mane pagirdėte? Buvau keleivis, ar mane priglaudėte? Buvau nuogas, ar mane aprengėte? Buvau kalinys ir ligonis, ar mane aplankėte?
Visi šie klausimai apie tą patį: ar buvote žmogiški? Jei ne, tai kaip galite tikėtis kad jūsų nežmogiškume gali apsigyventi Viešpats? Kaip galite išaugti iš savo įgimto ribotumo ir pakilti iki savo dieviškosios prigimties, jei net negalite būti žmonėmis?
Atkreipiu dėmesį, per Paskutinį Teismą nekeliamas klausimas, ar teisingai tu tiki. Pamatas, ant kurio viskas pastatyta, – klausimas, ar esi žmogus. Jei nesi, tai nėra net apie ką kalbėti.
Kitoje vietoje Jėzus taip pat sako, kad ne tas, kuris dažnai kartoja Viešpaties vardą, pateks į Dangaus Karalystę, bet tas, kuris vykdo Dangiškojo Tėvo valią.
Jei visas krikščionio gyvenimas skirtas tapti tikru žmogumi, tai Viešpaties žodžiai, jog turime Juo sekti, įgauna ypatingą svarbą. Juk Kristus ne tik Dievas, tapęs žmogumi, bet vienintelis, griežtąja žodžio prasme, tikrai žmogiškas žmogus. Tiek, kiek žmogus pakyla Dievo link, jis nenustoja būti žmogumi, bet veikiau tik taip juo iš tiesų tampa.
Jėzus Kristus buvo tikras žmogus iš kūno ir kraujo, bet kartu Jis neturėjo nieko, kas būtų trukdę būti Jame Dievui. Pats Dievas savo pavyzdžiu apreiškė mums, ką reiškia būti žmogumi. Mes visi esame dar tik kelyje į tikrą žmogiškumą. Kiekvienas turime atrasti savo kelią, ir tai labai svarbu. Mes negalime paprasčiausiai paimti lapą popieriaus ir ant jo detaliai surašyti, ko iš mūsų nori Dievas. Nes ne kiekvienas gali įvykdyti visus priesakus, ir ne kiekvienas pašauktas viską įgyvendinti. Vieni pašaukti santuokai, kiti – celibatui, vieni pašaukti skelbti žodį, kiti – kontempliacijai tyloje. Dvasia viena, bet dovanos skirtingos. Šventasis Serafimas Sarovietis nurodo: idant gyventume dvasiškai, idant išaugtume tikrais žmonėmis, kiekvienas turime išsirinkti tai, kas mums „neša pelną“. Vienas žmogus auga, ir jo širdis atsiveria per labdarą, per išmaldą, kito – per maldą, dar kito – per veikimą ir kūrybą. Todėl negalima visiems nurodyti vieną ir tą patį kelią.
Tai kaip gyventi krikščioniškai? Ką mums daryti? Visada reikia prisiminti, jog kiekvienas Dievui esame unikalus ir vienintelis, kad Kristaus mokymo tikslas padėti mums būti tikrais žmonėmis. Kiekvienas skirtingu laiku gali suvokti vieną ar kitą šio mokymo aspektą, kuris perkeičia gyvenimą, bet ne viską iš karto ir nebūtinai tai, kas kitam atrodo svarbiausia. Mums visiems norisi imtis to veiksmo, atliekamo kito, kuris daro stipriausią įspūdį. Turime nuo to susilaikyti: turime daryti tai, ką čia ir dabar esame patys pajėgūs daryti.
Pamenu, kaip man buvo skaudu, kai pirmą kartą atėjau pas tėvą Afanasijų išpažinties. Išpažinau nuodėmes, kiek galėjau sąžiningai, ir laukiau, kad jis, vienuolis, man nurodytų radikalų kelią: „Daryk tai ir tik tai.“ Tačiau jo žodžiai mane sukrėtė ir kartu nuvylė. Jis man pasakė: „Aš tau nurodysiu, ką turėtum daryti, jei sugebėtum tai daryti.“ Paskui pridūrė: „O dabar pagalvok ramiai, ką iš to tu gali dabar padaryti? Kam tau užtektų drąsos ir ryžto? Ką tau leidžia padaryti dabartinės aplinkybės?“ Tada jam atsakiau: „Tai tik menkniekis iš to didžio kelio, apie kurį kalbėjote.“ Tada jis atsakė: „Daryk tai, kai būsi ištikimas mažuose dalykuose, Dievas tau patikės didžius.“
Tai buvo labai svarbus pokalbis, leidęs suprasti, kad turiu ne Šventajame Rašte, Kristaus veiksmuose ir žodžiuose, jo parabolėse, Jo santykiuose su žmonėmis atrasti aukštai pakeltą kartelę, vildamasis ar tiksliau – puoselėdamas iliuziją, jog visa tai ir man tinka. Aš esą turiu siekti ne mažiau.
Evangelija mums atskleidžia, ką reiškia būti žmogumi. Atskleidžia per Jėzų Kristų. Jis yra tarsi žmogiško tobulumo veidrodis, kuriame galime įžvelgti ir savo bruožų. Kai skaitome Evangeliją, perskaityti žodžiai gali mus giliai sužeisti, nuliūdinti, palikti abejingus arba pripildyti džiaugsmo, įkvėpti vilties. Skaitydami Šventąjį Raštą turime būti sąžiningi. Tai nėra lengva, nes mums save norisi pateikti net ir sau patiems palankesnėje šviesoje. Tačiau perskaitėme mažą Evangelijos ištrauką, ir širdis pradėjo dažniau plakti, prisipildė šilumos, protas nušvito, valia įsitempė ir apėmė noras būtent taip gyventi, kaip tai nuostabu ir gera. Jei taip reaguojame į Evangelijos žodžius, vadinasi, jie pasiekė mūsų širdies gelmes. Kartu tai reiškia, jog jau atradau tai, kas mane vienija su Dievu, kas leidžia įaugti į Jį, leidžia geriau pažinti tiek Dievą, tiek save patį. Jei aš sukurtas pagal Jo pavidalą, tai reiškia ir Jis į mane šiek tiek panašus. Kai pažįstu save, aš pažįstu ir Dievą.
Tačiau būna ir taip, jog skaitome Evangelijos ištraukas, ir jos mūsų niekaip nepaliečia. Mes jas skaitome akimis, protu – tarsi viską suprantame, tačiau tarsi visa tai būtų ne apie mus. Reikia sąžiningai prisipažinti, jog būna ir taip: nereikia savęs dirbtinai „užvedinėti“, bandant prisiversti sureaguoti į tai, kas nesukelia mums reakcijos, nereikia savęs kaltinti ar smerkti, jei kuri nors Evangelijos vieta šiuo metu mums lieka nebyli.
Pastebėjote, kaip Išganytojas kalbėjo miniai. Paprastai minioje atsirasdavo žmogus, kuris iškeldavo Jėzui klausimą, ir į jį Išganytojas atsakydavo. Tačiau ar susimąstėte, kaip reaguodavo kiti? Žmogus keldavo jam rūpimą klausimą, kurį subrandino širdyje, tačiau šalia buvo žmonių, kuriems šis klausimas dar nebuvo aktualus. Girdėdami klausimą ir atsakymą, šie žmonės klausydavosi, suprasdami, jog visa tai kažkaip susiję ir su jais, nors tai būdavo atsakymas į jiems dar nesubrendusį klausimą. Tačiau jie stengėsi įsiminti atsakymą, žinodami, kad kada nors jis padės ir jiems atsakyti į naujai iškilusius klausimus.
Minioje buvo ir žmonių, kuriems viskas atrodė keista, jie gūžčiojo pečiais ir klausė vienas kito: kokius čia kvailus klausimus tas žmogus užduoda? Juos piktino ir tai, kad Jėzus į tuos esą netinkamus klausimus atsako. Jiems visa tai atrodė laiko gaišatis, nes juk per tą laiką galima daug svarbesnius klausimus apsvarstyti. Mes esame panašūs į šiuos žmones, kai skaitome Evangeliją, ir ji nesulaukia jokio atsako širdyje.
Būna ir taip, jog kai kurie Jėzaus žodžiai mums atrodo žiaurūs, nepriimtini. Prieš daugelį metų, pradėdamas dvasininko kelią, pamokslavau apie palaiminimus. Priminiau Jėzaus žodžius, jog palaiminti persekiojamieji už teisybę, kad turime dėkoti už visus persekiojimus ir kančias, kuriuos Viešpats siunčia. Pagyvenusi parapijietė neiškentė ir pasakė, jog savo padėką už persekiojimus galiu sau pasilikti, nes esą ji gyvenime labai daug prisikentėjo ir neketina niekam už tai dėkoti. Taip pareikšdama man, ji kartu pareiškė ir mūsų Išganytojui, kad esą nesiruošia Juo sekti. Jei Jėzus nori, tegu ima savo kryžių ir žengia kančios keliu, o ji šiuo keliu tikrai neketina eiti. Esą ir taip per erškėčius jai teko vaikščioti visą savo gyvenimą. Ta moteris kalbėjo nuoširdžiai, ir aš tikiu, kad Kristus priėmė jos žodžius daug mieliau nei tuo atveju, jei ji būtų sakiusi: „Kaip nuostabu“, – bet nė pirštu neketintų liestis prie kryžiaus, kurį dera imti ant pečių ir eiti paskui Išganytoją.
Turime skaityti Evangeliją su atviru protu, atvira širdimi, susitikdami Jėzų Kristų, matydami tai, kaip Jis elgiasi su žmonėmis, ką Jis kalba mokiniams, pasirengę tarti: „Taip, Viešpatie. Tuo aš dabar gyvensiu, nes suprantu, kad tai turi subręsti ir duoti vaisių mano gyvenime. O štai to aš kol kas negaliu priimti, nes nesuprantu, apie ką kalbi. Deja, štai šito negaliu priimti. Galbūt kada nors priaugsiu iki to, bet dabar man tai svetima.“
Jei kiekvienas sugebėtume atrasti Evangelijoje vieną ar kelias vietas, apie kurias galėtume sakyti, jog šiuose žodžiuose mes tarsi save pamatėme Jėzaus veidrodyje, galėtume pradėti gyventi krikščioniškai. Ne tik vykdytume vienas ar kitas taisykles, bet galėtume, kiek sugebame, augti dvasiškai ir panašėti su Kristumi. Panašėjimas su Kristumi visai nereiškia dirbtinio, išorinio tapatinimosi, bet, kaip sako apaštalas Paulius, turime perimti Kristaus nuostatą, ir ji turi persmelkti mūsų mintis, širdį ir valią.
Tai krikščioniško gyvenimo pradžia. Kaip žinome iš šventųjų gyvenimų, kad daugelis jų pradėjo savo šventėjimo kelią net nežinodami daugelio tų dalykų, kuriuos šiandien žinome mes, neperskaitė tiek puikių krikščioniškų knygų kaip mes. Daugelis jų pradėjo savo dvasinį gyvenimą nuo kurios nors vienos Evangelijos ištarmės, kuri palietė jų širdį.
Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės išgirdo tai, ką mes daugybę kartų girdėjome bažnyčiose, o jie pirmą kartą tai išgirdo – ne ausimis, bet visu vidumi ir pradėjo naujai gyventi. Tai nereiškia, jog turime sakyti, kad gyvensiu tik tuo, ką jau pažinau. Tokiu atveju mes niekada neaugtume. Gyvename tarp žmonių, kurie jau du tūkstančius metų klausosi, perima, nešioja savo širdyse Dievo Žodį. Mes turime galimybę įsižiūrėti ne tik į Evangeliją, įsiklausyti į šventųjų mintis, skaityti gilias knygas, tačiau atrasti Jėzaus blyksnį kiekviename susitikime su kitais žmonėmis.
Aišku, taip pat yra ir priesakai, kurie mus perspėja: jei pasuksi tuo keliu, užges tavyje šviesa, suakmenės širdis, apmirsi dvasiškai. Į juos taip pat svarbu atkreipti dėmesį. Dekalogas yra puikus tokių priesakų, kurie apsaugo, pavyzdys. Jis perspėja, kad, pasitraukę nuo gyvybės kelio, mes sunykstame, prasideda savigriova.
Pagaliau, kai žengiame dvasinio tobulėjimo keliu, visada prisiminkime, jog svarbiausia neapsnūsti, nepasiduoti drungnumui. Krikščionis yra žmogus, kuris visada yra kelyje, juda. Norėdami, kad tiesa apie Dievą, apie mus pačius bręstų mumyse, įaugtų į mus, turime daug kovoti: turime savyje įveikti daug pagundų ir pražūtingų polinkių. Čia turime prisiminti maldos ir pasninko galią bei tuos patarimus, kuriuos mus paliko broliai ir seserys Kristuje, sekantys paskui Kristų.
Vertė Andrius Navickas
