 |
| Alex Colville, „Arklys ir traukinys“ („Horse and Train“), 1954 |
Masculinum singularis
Skambutis. Kaimynės skambėjimo tonu nustatyta daina. Nepažįstama. Sustoju prie stalo, ant kurio padėtas telefonas, klausausi. Sintetinis garsas varo iš proto – to kaimynė ir siekė. Neatsiliepiu.
– Kai skambina, atsiliepk, – pamenu, sakė kita kaimynė.
– Bet tai... Kam? O jei nenoriu kalbėti?
– Bet tai, bet tai... Tiesiog atsiliepk. Ką žinai, gal paskambins Hemvėjas.
Kaskart, kai po to išgirstu tą atšiaurią melodiją, galvoju, ką sakyčiau paskambinusiam Hemingvėjui.
Kaimynės – net jų vardų nežinau – perdėm kasdieniškos. Ateina, papasakoja, ką matė per žinias, nes neturiu nei radijo, nei televizoriaus, nei kompiuterio. Tik seną prieš keletą metų mirusio kito kaimyno spausdinimo mašinėlę, krūvą apdulkėjusių juodraščių, knygų.
Šaiposi, kai pasakoju apie beprasmiškumą, gyvenimo kvailystę – atseit, kam to reikia, vis tiek nieko nepakeisiu. Prisileidžiu jas, nes kalba. Būna, pasijuokia, bet dažniau postringauja apie gyvenimą be literatūros. Nesuprantu jų, nors kartais atpažįstu vieno kito romano motyvus ir galiu interpretuoti. Vėliau pasimetu, nes tai, ką sako kaimynės, ir tai, kas parašyta, atrodo panašu tik kurį laiką.
Bandau suvokti, kas aš. Kaip paauglys. Retai kas pasako draugišką žodį, dar rečiau kas nusišypso. Atrodo, esu nereikalingas. Vienintelis pomėgis – knygos. Kai pradedu skaityti, įsilieju. Nesvarbu, tai Juan Rulfo ar Virginia Woolf, stengiuosi įsigilinti į detales, suprasti viską – ir tai, ką norėta pasakyti, ir tai, apie ką autorius net negalvojo. Suprantu, kad žaloju save: užklumpa beviltiškumas, apatija. Norėčiau nustoti. Neturiu kito pasirinkimo. Retkarčiais pabandau dieną kitą išsiversti be knygų. Užmirštu valgyti, praustis. Prieš kažką veikdamas, pagalvoju, kaip elgtųsi Vronskis ar Robertas Lokampas.
Puikiai suvokiu, knygose meluojama. Realybė visai neatspindima. Vertybės, kurias papasakoja rašytojas, visai skiriasi nuo vertybių, patiriamų, pavyzdžiui, einant ryte į darbą.
Nebežinau, kas yra siužetas, kuriam paklūstu, taip pat, kaip nežinau, kas yra tikrovė, kurioje nepritampu. Vis klausiu, kas per velnias esu, nors, žvelgdamas į atspindį troleibuso lange ar atmintį, stengdamasis atgaivinti į užmarštį slenkančius prisiminimus, suvokiu – aš pats, ribotas šioje begalybėje, jos ypatybė, beveik niekieno nerūpima. Nevaizduoju kažkokio ypatingo menininko, išminčiaus ar malonaus taksisto, nes toks paprasčiausiai nesu. Tai galėtų būti tik kaukės. Anot knygų, visa, kas tariuosi esąs, tai manyje prarandamas laikas, samplaika aibės epochų – Prousto, Kafkos, Kerouac`o. Suklydęs, o klystu dažnai, pamanau, jog esu ir niekas, ir kone visata. Kitaip tariant, ir vienis, kuriam aukojuosi, ir niekalas, kurį mėginu pražudyti. Gyvenu, nors ir paklūstu laikui, kas bent jau man atrodo absurdiška.
Pikta, nes knygose randu tiek prasmės ir patirčių, o realybėje nematyti nieko – nei prasmės, nei patirčių, nei pačio paprasčiausio noro išlikti.
Femininum singularis
 |
| Édouard Manet, „Pusryčiai ant žolės“ (Le déjeuner sur l'herbe), 1863 |
Ant sienos kabo trys paveikslai. Manet, Vermejerio ir Kolvilo darbų reprodukcijos. Vidurinįjį, Vermejerio, dažnai praleidžiu, stengiuosi nekreipti dėmesio. Dažniau tyrinėju Manet įžūlokai nutapytą moterį ir nesistebiu, kodėl savo laiku paveikslas buvo kritikuotas ir atstumtas, bei į Kolvilo gamtovaizdį, kuriame tuštuma, traukinys, į jį bėgantis arklys. Nepalikta vietos šešėliams – vien vast emptiness, kaip sakė per paskaitas, tik nebepamenu kada, kur, kas. Kartais įsivaizduoju, kad aš – ta moteris Manet paveiksle, o šalia sėdintys vyrai – mano pašnekovai, nesitikį su manimi permiegoti, norį tik pašnekėti. Taip sugebu užsimiršti ir prarymau ištisas valandas. Įsiklausiusi girdžiu, kaip pasislėpę už medžių suokalbiškai čiulpa paukščiai, kviečia paimti vyriškį už rankos, kiek pavaikštinėti. Kai akimis persikeliu prie Kolvilo darbo, pradeda lyti. Apninka panika. Popieriuje nepalikta vietos atminčiai, patyrimams, aidi mirtis.
Paveikslas neturi atminties.
Ar aš neturiu atminties?
Dažnai parymojusi išsiruošiu eiti. Žinau, kad turiu tikslą, kad tuo metu kojos veda ne šiaip kažkur. Tačiau tuomet sąmonė lyg išsijungia. Kai atsipeikėju, nebežinau, kur esu. Tai kartojasi jau ilgai.
Esu kieme. Dairausi atsargiai, stengiuosi išlikti rami. Nenoriu sukelti įtarimo. Pažiūriu, kaip apsirengusi. Viskas gerai. Žmonių beveik nematyti. Vieno kojos pačiame tolimajame kiemo gale (regis, žmogus sėdi šalia seno ąžuolo kamieno) bei antrojo nugara kitoje kiemo pusėje. Galvoje suskamba mintis, kad jie slapstosi. Jų (at)mintyse – pavojus, reikmė apsisaugoti.
Regis, tai ne bet koks kiemas, ne daugiabučio ar parlamento. Ne. Apkerpėjęs, samanotas, didžiulės kvadratinės plytelės (norisi sakyti, plytos) įaugusios į žemę, suleidusios šaknis. Dvelkia drėgme.
Visa laimė, manęs niekas nemato. Nemato taip pat, kaip ir tų dviejų, ar ne? Įsiklausau, bene išgirsiu kokį pažįstamą balsą žmogaus, prieisiančio ir nuraminsiančio. Niekad neprieina. Susikaupiu, stengiuosi prisiminti, kaip patekau čia. Stebėjau Manet bei Kolvilo paveikslus, kaip visada, apsiaviau batus – ką tuomet mąsčiau? Norėčiau, kad kas nors pasakytų. Lyg būčiau girta užmigusi, pernešta į nepažinią vietą, pažadinta šio drėgmės kvapo.
Stebiuosi šalia rymančiais pastatais. Langai praverti, sienos – žemės atspalvių. Sena architektūra. Rimtis. Nuojauta kužda, kad tai universitetas. Jaučiu tai, ką patiria dažnas kanadietis – atšiaurumą (tik ne kiemui, o kiemo man), dirbtinumą (tik ne kiemo, o mano). Lyg būčiau visai be atminties. Gal nespėjau patekti čia, mirė dalis ar visos dalys manęs, gal jau esu bekūnė. Palengva sukuosi universiteto, matyt, turinčio gilesnę atmintį nei norėtųsi pagalvoti, kieme. Tolumoje – žmonės, atsimeną, kodėl čia atėjo. Aiškiai nepailsėti, o slėptis. Nuo vienas kito, nuo pačių savęs, nuo sienų ar nuo esaties už jų. Baimingai sumurmu, jog ši vieta mane įsimins. Ir tuomet, jei darsyk čia užsuksiu, nesvarbu – tikslingai ar ne – ims lyti.
Visai realu, vakar miriau. Jei tai būtų įvykę šiandien, nematyčiau vietų, kur visi įsimenami.
Nesuprantami personažai Manet paveiksle, Kolvilo pavaizduota pasyvioji agresija – štai kur esu, savajame interior landscape.1
- - -
troleibusas – elektra varoma transporto mašina: troleibusai pasaulyje paplito vėliau, ne taip greitai kaip tramvajai.
įrašas iš lietuvių kalbos žodyno
troleibusas, dar vadinamas nebėginiu tramvajumi, tai gatvės transporto priemonė guminėmis padangomis, valdoma dvejais viršuje esančiais ūsais paduodamos elektros energijos. jis skiriasi nuo tramvajaus, važiuojančio bėgiais ir dėl to esančio bėgine transporto priemone.
devintajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje amerikietis leo daftas suprojektavo perkeliamas sistemas, naudojusias savo pačių išgautą elektros energiją bei turėjusias du viršžeminius ūsus; elektros energija buvo kaupiama mažuose vežimuose arba vežimėliuose, valdomais ūsų.
įrašas iš encyclopaedia britannica2
kodėl visi jie pamiršo užsiminti apie svarbiausią dalyką troleibuse?
- - -
Lex non scripta
Ilga diena. Oras subjuręs. Kelias dienas šildžiusi saulė pranyko, jos vietą užėmė drėgmė bei po kojomis žliugsintis sniegas. Pro debesis nieko nematyti nei skrendančių lėktuvų, kuriuos akimis galėtų palydėti vaikai ir lūpomis imituoti variklių garsus, nei vilties properšų suaugusiems.
Ilga diena. Žmonės subjurę. Paveikti atšiaurumo, nebyliai besidalinamo. Ilgomis dienomis gatvėmis kursuoja aibė skirtingų maršrutų troleibusų, senų ir dvokiančių. Jei perrėžta ranka kas nors perbrauktų turėklus, kitą dieną neabejotinai pamatytų ant žaizdos užaugusį grybelį. Toks šis miestas. Primintų viduramžius, jei nebūtų tiek triukšmo bei tarp žmonių vyrautų kažkokia, nors ir menka, pagarba praeičiai.
Tinkanti diena Borges`ui ar pasekėjams į šią dieną įleisti įsibrovėlį wendigo3, pasaulį dalinantį lyg ekraną į dvi dalis. Abi jas įdėmiai apžiūri ir laukia, ar jam pavyks.
Kairėje pusėje – vyras. Tas pats – literatūroje paklydęs, kurio telefono skambėjimo toną nustatė kaimynė. Jis skuba, nerimąstingai dairosi į šalis, bandydamas atsekti, ar gera linkme eina, ar nevėluoja, Priėjęs stotelę, sustoja. Nėra reikalo eiti toliau. Ši stotelė nežinoma, pirmąkart laukia joje. Sutrikęs pažiūri į maršrutų tvarkaraščius, ar važiuos jam reikiamas troleibusas. Laukti tenka ilgokai. Per tą laiką pradeda lynoti ir žmonės slepiasi po skėčiais. Kai kas keikiasi, bet labiausiai keikiasi pats vyras, tik ne balsiai – mintyse. Jis pyksta dėl to, kad žmonės painiojasi po kojomis, erzinasi, išgirdęs kieno nors balsą. Jam visi tie, laukią stotelėje – bereikšmiai žmonės perdėtai išraiškingais veidais. Laukti stotelėje reiškia paklysti labirinte, kurti metaforas apie atseit gerą gyvenimą. Po kurio laiko jis pro galines duris įlipa į troleibusą, prasispraudžia prie lango.
Dešinėje pusėje – moteris. Ta pati - tapyboje paklydusi, kurios atminties šuoliai gąsdina ją pačią. Ji eina nesidairydama, lyg stengdamasi įsižiūrėti į tolį, galbūt pamatyti praskrendantį paukštį. Akyse tuštuma. It moters siela būtų išskriejusi. Praeinančią ją nužvelgia senstelėję vyrai bei paaugliai. Kai sustoja stotelėje, pradeda dairytis. Vieta pasirodo svetima. Žvilgtelėjusi, kokie troleibusai pravažiuoja, randa vieną, kuris turėtų sugrąžinti ją bent kiek arčiau namų. Įlipusi pro priekines duris įsitveria turėklo.
Žmonių ganėtinai daug. Kone pusė jų – paaugliai, tvirtai laiką kuprines. Keli klausosi muzikos. Moteris aiškiai girdi grupės Foo Fighters dainos Times Like These ritmą, sklindantį pro vieno penkiolikmetį primenančio ilgaplaukio ausines.
Troleibusas velkasi lėtai, apvažiuodamas duobes. Durų garsas, kai jos atsidaro arba atvirkščiai, užgožia gatvės triukšmą, šnypščia, galop trenkiasi į sieneles arba viena į kitą. Žmonės neišlipa.
Niekas, išskyrus ją, nepastebi, kaip pro debesis išlenda saulė. Regi save naujai tapomame paveiksle. Prisimena Manet darbą. Dailininką pažinojo rašytojas Zola. O ką, jei mane nutapytų, vėliau tapytojo draugas parašytų apsakymą, kuriame pagrindinė figūra būčiau aš, mąsto ji. Tai mano interior landscape.
To paties troleibuso gale stumdomas vyras prisimena kaimynės minėta Hemvėjo skambutį. Nusiritau, mąsto, mano pažįstami negeba ištarti pačio Hemingvėjaus pavardės, pats nepradedu prideramai gyventi. Juk galėtų pavykti bent kartą pabūti nuspėjamam. Pagyventi taip, kad būtų su kuo išgerti butelį vyno.
Kažkurioje stotelėje išlipa beveik visi paaugliai, taip pat ir apie Hemingvėjų sapaliojantis vyras. Už jo užkliūna kokių trylikos metų mergaitė, vyras prieš žengdamas žingsnį į lauką atsigręžia į troleibuso priekį.
Laikas nelyg sustoja. Regis, vyras ten prastovi visą amžinybę – dingsta laiko nuovoka – stebėdamas(is).
Jie žvelgia vienas į kitą. Du svetimi žmonės.
Į mirties peizažą netyčiomis paneria gyvenimo ištroškusi literatūra.
Vyras nustebęs išlipa išplautas keleivių bangos.
Moteris, taip pat nustebusi, pagalvoja: tokiais laikais, kaip šie. Times like these.
Laikrodžių mūša nuslopusi.
Masculinum singularis
Dabar jaučiuosi žymiai lengviau. Jau išsikrausčiau iš buto ir išmokau pakeisti skambėjimo toną telefone. Vėl pradėjau rašyti. Atrodo, lyg būtų kažkas nutikę, tik neatsimenu, kas. Vieną dieną važiavau troleibusu iš svetimo miesto galo, o jau nuo pat tos pačios dienos vakaro ėmiausi veiklos. Vis bandau prisiminti, ar kažkas iš tikrųjų nutiko, ar ne, tačiau nepavyksta. Gal nieko iš tikrųjų nebuvo.
Kartais, pasibaigus paskaitoms, einantį pakeliui į stotelę, užklumpa mintys, kurias tiesiog privalu užrašyti. Jei nelieka kitos išeities, sėdu į pirmą pasitaikiusį troleibusą ir nepradedu domėtis, kur važiuoju, tol, kol visko neužrašau. Kartais būna jau per vėlu. Kartais ne.
Neseniai ėjau pro teatro pastatą, kai išgirdau balsą. Tariamus žodžius. Tai buvo mano balsas, tik tuo metu jo nepažinau. Užsirašiau kažką nerišlaus apie troleibusu vykusį žmogų, kuris išlipdamas sugavo neįsidėmėtų veido bruožų moters žvilgsnį. Tai nebuvo kažkuo ypatingas akių kontaktas. Vyras buvo suirzęs ir piktas, kad jam po kojomis painiojosi tiek daug savais keliais einančių žmonių, tačiau ta trumputė akimirka, kai susitiko dviejų svetimų žmonių akys, dėl kažkokios priežasties įsirėžė į pasąmonę.
Nežinau, kodėl užrašiau būtent tai. Skaitydamas vis pagalvoju, kad tai galėjo nutikti ir man. Greičiausiai ne. Bet lieka menka tikimybė, kad taip.
Femininum singularis
Stebėdama likusius du paveikslus (Kolvilo peizažą teko išmesti), kartoju savitą maldą, stengdamasi ją prisiminti. Tokiu būdu tikiuosi pabėgti nuo savęs – protinių nualpimų, nepagrįsto pavojaus.
Ji kaskart suskamba vis kitaip.
Pakilus saulei, pradeda lyti žiogais. Rodos, jie atsukti prieš laiką. Dėl jų niekieno nenudilgo praeitis. Žiogai galėtų būti mano viltys. Girdėjau sakant, kad jos įmanomos tik dieną – naktį tampa lūkesčiais, ašaromis ar nuo širdies nutraukiamais gyvybę palaikančiais laidais (kurį kirpti – raudoną ar mėlyną?). Neigė, bet po daugelio kryčių vis tikiu, kad viltys sklidinos praeitimi. Tai ir išgyvenimai, ir patirtys, tik nukreiptos į dar ateisiančias dienas. Jos šokčioja kaip žiogai ir negali įspėti, į kurią pusę stryktelės kitąsyk – ant stogo, ant vaiko veido, o gal tiesiai po kojomis, kad būtų sutryptos. Tai įprasta, ar ne? Dažniausiai tada, kai viliuosi, sėdu priešais paveikslą arba į troleibusą. Nesu laisva, kaip Kerouac`as ar jį iki šių dienų naiviai parodijuojantys jauni rašytojai – nelekiu, kur papuola. Išlieku rami. Turiu išlikti rami, laikytis plano, įsiminti jo detales. Sekti kiekvieną troleibuso posūkį bei žmones jame – niurzgančias senes, iš mokyklos vykstančius paauglius – išstypusius berniukus bei švelniaveides mergaites. Tai dažniausiai būna septyniolikmečiai, pirmąkart pajutę, kaip gera pamilti, tik dar nesupratę, kaip arti žioji bedugnės žymė. Turiu išlikti rami, laikytis plano. Sekti potėpius paveiksle. Manet darbe pirmąsyk įsižiūrėjau į moters bei vyrų akis. Jos tokios gyvos.
Wendigo pluralis
Abejose ekrano žmonės. Jie vienas kito nepažįsta, vienas kitą matė tik porą sekundžių. Kol kas abu miega. Kairėje pusėje vyras, dešinėje – moteris. Kai kas neįprasto – jie pabus besišypsodami, švilpaus. Vyras – nežinomą dainą, moteris – pati to nesuprasdama Times like these motyvus. Jie greit pradės naują dieną. Erzins aplinkinius, kels jų pyktį ir erzelį. Dėl to, kad jie – spalvoti. Tokiais laikais, kaip šie.
-
1 interior landscape – vidinis peizažas, kuomet ne vaizdiniai nulemia individo nuotaiką bei jauseną, o būtent nuotaika bei jausena įtakoja tam tikrą gamtos vaizdinių virsmą.
2 trolleybus, also called trackless trolley, vehicle operated on the streets on rubber tires and powered by electricity drawn from two overhead wires by trolley poles. it is distinct from a trolley car, which runs on rails rather than on tires and is thus a form of streetcar.
in the late 1880s a number of small transit systems were put into operation using electric power supplied by the system of leo daft, of the united states, which used two overhead wires; electrical power was gathered by a small carriage, or troller, running on the wires.
3 Wendigo – Kanados mitologijoje mitinė būtybė. Šiame kontekste – įsibrovėlė, protagonistui perduodanti nešamą žinią.