 |
| Choreografas Ferencas Feheris (Vengrija) |
Dar tik sausis, o šokio teatras „Aura“ jau turi paruošęs naują spektaklį, metus pradėjo itin intensyviai. Vengrų kilmės choreografas Ferencas Feheris ir kompozitorius Davidas Kovacsovicsas Kaune viešėjo vos dvi savaites, tačiau net ir tokio laiko tarpo pakako nepaprasto įtaigumo spektakliui sukurti. Tiesa, dar ne visi taškai sudėlioti, kostiumai kuriami, šokėjai toliau repetuoja, bet spektaklis jau neabejotinai yra. Vieną sausio vakarą norintieji jį pamatyti buvo pakviesti į „Auros“ šokio studiją, nes kada galėsime išvysti tikrąją premjerą, dar iki šiol neaišku.
Gavus projekto „Šokis be sienų. Importuojame Vengriją“ finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo choreografė Birutė Letukaitė pakvietė F. Feherį statyti šokio spektaklį „Auroje“. Vengrijoje 2010 m. jis buvo apdovanotas prestižiniu Rudolfo Labano prizu už geriausią šiuolaikinio šokio choreografiją, tai viena ryškiausių XXI a. šiuolaikinio šokio asmenybių savo šalyje. Tačiau šis motyvas nebuvo pagrindinis. Choreografo pažintis su šokio teatru užsimezgusi jau anksčiau, kai jis savo spektaklius rodė dviejų festivalių žiūrovams. Todėl rizika buvo minimali, kad ir kaip keistai skamba pasirinkta kūrinio tema. Naujojo šokio spektaklio choreografijos objektu tapo 1863 m. Lietuvoje vykęs sukilimas. Spektaklis skirtas 150-osioms šio istorinio įvykio metinėms paminėti. Įsivaizduokite, kaip šitai skamba vengrui. Juk tai tolima Lietuvos istorija, lokali patirtis, svetimos detalės ir niuansai... Tačiau pirmasis natūralaus nerimo ir sutrikimo pliūpsnis gali būti puikus kūrybinis postūmis. Juk visos konkrečios istorijos, detaliausi likimai atspindi žmogiškąją patirtį pačia plačiausia prasme. O šokio kalba puikiausiai tinka abstrakcijoms ir apibendrinimams. Taip F. Feherio dėka Lietuvoje kažkada vykęs sukilimas tapo vengrų ir visų kitų engtų tautų sukilimais. Žiūrėdamas spektaklį net neabejoji, jog scenoje matai trauminės patirties „atvaizdą“, kuris išreikštas itin sudėtinga neapsakomo grožio ir originalumo plastika. Grožis ir bjaurumas susijungia viename.
F. Feheris nėra baigęs jokių akademinių choreografijos mokslų ir, kaip pats teigia, labai tuo džiaugiasi, nes turi viską, ką dažniausiai tokio išsilavinimo siekis atima. O iš ko mokytis, pakako ir taip, tačiau laisvės niekas nevaržė. Choreografas prisipažįsta, jog Vengrija nėra pati geriausia vieta šokiui skleistis, nors situacija šiuo metu lyg ir keičiasi.
Laisvė, kurią taip akylai saugojo šokėjas, o vėliau ir choreografas, yra pagrindinis reikalavimas dirbant ir su kitais šokėjais. Po spektaklio F. Feheris publikai prisipažino, jog dažniausiai šokio mokosi iš gyvūnų. Ir tai ne pokštas. Jų kūno judesiai geriausiai išreiškia žmogiškosios laisvės siekį. Choreografas yra fizinio šokio atstovas. Kūnas jo šokyje svarbesnis už protą. Tiksliau, proto turi beveik visai nelikti, nes kūnas pats žino, kuria linkme judėti, ko siekti. Ypač pavargęs kūnas, kuris, pasak choreografo, jau niekuo nesidangsto, neapsimetinėja – tiesiog paklūsta sunkiai nusakomiems dėsniams ir instinktams. Toks sąmoningai sudėtingas spektaklis yra ir „Auros“ šokėjams. Ema Nedobežkina, Gotautė Kalmatavičiūtė, Solveiga Vasiliauskaitė, Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas beveik tiesiogiai įveikia save. Todėl nuovargio ir kančios kupinas kūniškumas, natūros triumfas, priartėjimas prie instinktus atveriančios fazės antroje spektaklio dalyje keičia choreografinį vizualumą ir tikrai pasirodo su pačia baisiausia sukilimo žiaurumų kauke. Nežinia, kiek šio „prakaito kvapo“ liks šokant didelėje, tolimoje scenoje, tačiau „Auros“ studijoje spektaklis pulsavo, skleidė ypatingą jėgą.
Pasiduoti ir išsilaisvinti lengviausia kuo nors sekant. Šiuo atveju galima klausytis paties kūno „gaudesio“, bet jei šalia puikus kompozitorius, vertėtų pasiduoti vedančiai loginei muzikos kreivei. D. Kovacsovicso muzika tampa beveik lygiaverčiu spektaklio partneriu. Jos įvairovė tarsi brėžia skirtingas siužetines linijas, diktuoja galimus klausimų ir atsakymų variantus, veda paskui save choreografijos srautus. Įdomu, jog abu autoriai itin subtiliai sudėliojo muzikos ir choreografijos sluoksnius, kad nepajustume jokio pertekliaus ir tuštumos duobių. Dažniausiai šie klodai gulasi paeiliui tarsi klausimai ir atsakymai – „sunkus“ garsas spektaklį pradeda, o tada laukia judesio tęsinio.
1863 m. sukilimas dabar jau ne tik muziejuose ir vadovėliuose. Jis vėl materializavosi žmonių kūnuose, tik šį sykį tokį sunkumą priėmusių šokėjų. Tikėkimės, kad premjera neužtruks.
