Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1913 04 11
Baisus yra šis pasaulis ir jo dvasia. Ne be reikalo Kristus jį prakeikė ir liepė jo saugotis, bijotis ir jo neapkęsti: mundus in maligno positus. Kol neprisivilioja žmogaus, neįtraukia į savo sūkurį, kažin kokias gėrybes jam rodo ir siūlo, aukso kalnus žada, o suviliojęs, pasigavęs, suėda, sunaikina, ir paskui meta šalin kaip supuvusį obuolį, arba iščiulpęs visas sultis, išspiauja kaip lupyną.
Visai kitaip Kristus su mumis daro. Jis aiškiai sako ir rodo, kas čia ant žemės laukia. Liepė savęs išsižadėti, imti kryžių ant savo pečių, sunykti, kaip grūdas kritęs į dirvą, viską apleisti, o už tai žada šimteriopai tiek ir dar dangaus karalystę. Ir ištesa Kristus ką žada. Nors žmogui ir tenka paskui Kristų einant daug vargti ir dirbti, bet užtai visokių malonių, paguodų, linksmybės ir ramybės jis čia turi, o amžinumoje dangus jo laukia.
Vanitas vanitatis et omnia vanitas praeter amare Deum et ei soli servire. Ta pati mintis man smeigte smeigiasi į galvą, kai skaitau, ką rašai apie manomus į kapitulą kandidatus. Tiesa, labai būtų gera ir gražu, kad į tokias garbingas vietas patektų tikrai geri, to verti žmonės; visai kunigijai būtų gražus pavyzdys ir didelė atspirtis. Bet kad taip nėra, man regis, vis dėlto nereikia per daug nusiminti nei taip labai aimanuoti. Yra tai, Brolau, didenybės, kaip toji šv. Rašto statula, molinėmis kojomis, kad ir auksu bei sidabru iš viršaus papuošta: veikiai subyra.
Tikroji mūs galybė tai ta, kurią Kristus mums nurodė: gyvas tikėjimas, savęs išsižadėjimas ir meilė. Ką reiškia prieš šitą galybę visos pasaulio didenybės? Tik dulkė, tušti niekai.
Tu, Brolau arčiau už kitus prieini jaunuomenės širdies. Žadink juose gyvą tikėjimą, tą kuris kalnus verčia. Mokyk tuos jaunus vyrus savęs išsižadėti ir pasišvęsti, dėk[?] jų širdyse Dievo meilės ugnį, tą ugnį, kuri kad ir patį žmogų sudegina, bet ir kitus uždega. Kad nors po du tris tokius vyrus-kunigus išeitų kasmet iš seminarijos, nebūtų tada ko bijotis: tai yra tikros jėgos. Žydai visu savo neapykantos svoriu sugulė ant Kristaus; tiesa, jį apgalėjo, parbloškė ir prie kryžiaus prikalė, nužudė ir į kapus nunešė, akmenimi užrito. Begu[?] Jo dvasią galėjo nužudyti? Kristus kėlęs iš mirusių, viską atgaivino.
Prisiminkime kad ir tokį šv. Povilą. Ką nedarė žydai, o paskui ir stabmeldžiai? Iš sinagogų metė, iš miesto į miestą vijo, plakė, akmenimis daužė, po kalėjimus valkiojo, o bene šv. Povilas liovėsi dirbęs, ir ar mažai padarė?
Dvasios, dvasios mums Brolau, reikia. Jos niekas neužslopins. Man netaip baisu, kad koks netinkamas žmogus kapitulon patenka arba kad kur prisitaikę lenkiškai užgieda, žinoma, nė to neturėtų būti, bet man baisu, kai girdžiu, kad netikėjimo dvasia net po sodžius tarp jaunuomenės platinasi, kad ištvirkimas didyn eina: tai yra jėgos, kurios žudo tautas. Be tikėjimo ir doros negali žmogus nė tikros, geros savo tėvynės meilės turėti, nei visuomenei kaip reikiant tarnauti.
Pagaliau grįžus, ne mūs dalykas teisti ir spręsti žmones. Mes galime tik tylėdami melstis, kad viskas didesnei Dievo garbei išeitų ir rūpintis, kad dar geriau savo pareigas eitume. Ne tiek man liūdna, kad gal ne viskas taip darosi, kaip turėtų būti, kiek liūdna, kad kunigų dvasia žemyn krinta, kad jie nusimena. Išskyrus netikėjimo dvasią ir ištvirkimą, nėra baisesnio priešo kaip nusiminimas, pesimizmas. Taigi, šauk, Brolau, nors jauniems kalbėdamas: sursum corda!
Ištrauka publikuota knygoje „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius. Užrašai". Londonas, 1953.