 |
| Straipsnio autorės archyvo nuotrauka |
Lietuvos dvarų duomenų bazėje yra registruota maždaug 600 dvarų sodybų. Toks skaičius turėtų kelti tautiečių pasididžiavimą savo krašto kultūros paminklais, bet faktas, jog daugelio jų pastatų fizinė būklė yra itin prasta, greičiau skatina nusivilti nei didžiuotis. Nemažos dalies šiandienos dvarų kasdienybė – nykstantys fasadai, trupančios sienos, yrančios konstrukcijos, ką jau kalbėti apie vidaus erdves. Tačiau, nepaisant visko, turime ir kuo pasidžiaugti: Rokiškio krašto muziejuje, įsikūrusiame klasicistiniuose rūmuose, – išsaugota nemažai autentiškų vertybių, tarp kurių – itin retas Lietuvoje, secesijos estetika pasižymintis, Zakopanės stiliaus dvasioje sukurtas valgomojo interjeras.
Palankiai susiklosčiusios sąlygos išlikti dvaro autentikai
Pasak muziejaus istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės, 1903 m. dvaro šeimininkas, grafas Jonas Pšezdzieckis vedė kunigaikštytę Hermanciją Sapiegaitę. Ta proga buvo pradėta didžiulė Rokiškio dvaro rūmų rekonstrukcija, neatpažįstamai pakeitusi ne tik pastato išorę, bet stipriai pakoregavusi ir vidaus suplanavimą bei interjero estetinį vaizdą. Darbams atlikti 1905 metais buvo pakviesti lenkų architektai Karolis Jankovskis ir Pranciškus Lilpopas, kurie, kaip manoma, rekonstravo bei įrengė ir dvaro valgomąjį.
K. Jankovskis (1868–1928) studijavęs architektūrą Rygoje, 1901 metais persikėlė į Varšuvą, kur po kurio laiko tapo partneriu su P. Lilpopu. Savo kūryboje jis daugiausia sekė Art Nouveau stilistika. Lilpopas (1870–1937), laikomas vienu iškiliausių XIX a. pab.–XX a. pr. Lenkijos architektų, specializavosi tiek istoristinėje, tiek ir secesinėje stilistikoje, kūrė ir Zakopanės stiliumi. Suprojektavo nemažai Varšuvoje esančių pastatų.
Abu architektai baigė Lenkijos politechnikos institutą bei pirmieji šioje šalyje panaudojo gelžbetonio konstrukcijas architektūroje. Jų projektuotų pastatų pagrindiniai fasadai pasižymėjo ritmika bei simetrija. Yra duomenų, jog šių architektų duetas Lietuvoje prisidėjo ir prie kitų statinių projektų – 1921–1923 m. užbaigė Vilniuje esančius brolių Zavadskių prekybos namus. Būtent tai, jog lenkai Jankovskis ir Lilpopas darbavosi prie pagrindinių rūmų rekonstrukcijos ir tai, jog kitiems jų kūriniams buvo nesvetima secesinė ir zakopaniška stilistika, leidžia priskirti jiems dvaro valgomojo autorystę.
 |
| Straipsnio autorės archyvo nuotrauka |
Paveldosaugininkas J. Glemža teigia, jog didžiausią neigiamą įtaką istorinių interjerų išlikimui Lietuvoje padarė karai, taip pat politinės invazijos ir okupacijos. Šios įtakos neišvengė ir Rokiškio dvaras: bolševikams okupavus Lietuvą, grafų šeima buvo priversta bėgti į Lenkiją, o pastatas buvo nacionalizuotas. Laimė, į jį įsikėlė muziejus bei atsirado žmonių, kurie paslėpė ir išsaugojo nemažai to laikmečio dvaro daiktų (indų, baldų ir pan.). Prie šių vertybių išsaugojimo stipriai prisidėjo dvaro darbininkai, tarp kurių – virėjo Augusto Kalpoko šeima, liokajus Jonas Petrulis, auklė Julija Keitytė. Šių asmenų dėka, net ir šiandien valgomojo patalpą puošia autentika – vazos, lėkštės ir kitos detalės.
Sovietmečiu dvaras nebuvo apleistas, nors šis periodas buvo labai nepalankus tokio pobūdžio statiniams, anot Glemžos, laikytiems „valstiečių išnaudotojų“ objektais. Pokariu Rokiškio dvare įsikūrė kolūkio kontora, vėliau – tam tikros kultūrinės įstaigos, taip pat veikė ir muziejus. Būtent tai, jog patalpos buvo naudojamos įvairiems administracijos poreikiams, neleido joms sunykti. Muziejus, kaip atskiras vienetas, čia pradėjo veikti tik 1980-aisiais.
Tuo tarpu interjerai, kaip kultūros paveldo vertybė, mūsų šalyje atsiranda nuo 1973 m. paskelbtuose kultūros paminklų sąrašuose. Šio valgomojo interjero atkūrimu susirūpinta dar maždaug po dešimtmečio – 1984 metais (projekto autorius – arch. A. Zibolis), nors jo būklė, kaip teigia muziejaus darbuotojai, net ir po karo buvo pakenčiama. Kadangi buvo išlikusi beveik visa originali medžio apdaila (nors metalinės konstrukcijos išgrobstytos). Buvo atkurti įvairūs ornamentiniai raižiniai, kai kurie jų (greičiausiai sovietmečiu), saugantys tam tikras simbolines prasmes (pvz., ornamentas, primenantis svastikos ženklą), buvę nepageidaujami, tačiau itin gudriai slepiami – užlipdant juos plastilinu. Restauratoriams labai pagelbėjo ir keletas išlikusių senų fotografijų, kadaise įamžinusių autentišką šio kambario aplinką.
Savita kambario stilistika
 |
| Straipsnio autorės archyvo nuotrauka |
Rokiškio dvaro valgomojo interjeras po XX a. pradžios rekonstrukcijos įgavo secesinio stiliaus bruožų. Secesija – tai meninė kryptis, kuri ypatingai reiškėsi statinių interjeruose, pasižyminčiuose įvairaus pobūdžio banguojančiomis linijomis, stilizuotų floros ir faunos motyvų bei ornamentų panaudojimu.
Šis stilius skirtingose pasaulio šalyse vadinamas skirtingai, nors vyravo maždaug tuo pačiu laikotarpiu – nuo 1895 m. iki Pirmojo pasaulinio karo (Lietuvoje - pasireiškė penkmečiu vėliau). Austrijoje vyravo secesijos, Vokietijoje ir skandinavų valstybėse – Jugendstil, Prancūzijoje – Art nouveau terminai. Rusijoje ši pakraipa vadinama Модерн, o kadangi Lietuva tuo laiku buvo Rusijos imperijos sudėtyje, tad čia taip pat prigijo moderno sąvoka, kuri gali būti vartojama plačiąja prasme, kalbant apie XX a. pradžios naujojo stiliaus paieškas Lietuvos architektūroje. Kita vertus, modernas yra viena iš jo pakraipų, tarp kurių taip pat yra jugendas (reiškėsi Klaipėdos krašte) ir secesija (populiari tarp lenkakalbės Vilniaus buržuazijos, inteligentijos). Visos šios kryptys sklido iš trijų atskirų centrų – Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos. Visur jų principas gana panašus: kurti naujas, nuo istorinių stilių nepriklausomas formas.
Pasak jau minėto, J. Glemžos, mūsų šalyje nemažai kultūros paveldo objektų, kurių daugiausia išlikę eksterjerai, o interjerai išlikę tik iš dalies arba vėliau buvo pakeisti, kiti – visai sunykę. Taip ir su secesija Lietuvoje – išorinių pastatų fasadų, kurtų šia linija galima išvysti kai kuriose Lietuvos vietovėse. Tuo tarpu, kalbant apie statinių vidaus erdves, reikia paminėti Vilniuje esančius Lietuvos mokslų akademijos rūmus, Frenkelio vilos Šiauliuose iš dalies išlikusį interjerą. Kitur – secesinių bruožų, detalių pasitaiko tik fragmentiškai. Tokia situacija daro Rokiškio dvaro valgomąjį itin reikšmingu secesijos liudininku mūsų krašte.
Tiesa, secesinė estetika dvaro rūmų valgomajame pasireiškia truputį kitaip nei įprasta klasikiniuose tokio pobūdžio interjeruose – patalpa yra įrengta Zakopanės stiliaus dvasia (šios dvi kryptys yra gana glaudžiai tarpusavyje susijusios). Zakopaniškos krypties pradininkas, lenkas Stanislovas Vitkevičius rėmėsi Tatrų Podhalės regiono pastatų ir dailiųjų amatų formomis grįsta stilizacija, kuri buvo tapusi tautiškumo simboliu ne tik Lenkijoje, bet gerai žinota ir buvusioje ATR. Taigi, čia secesinė linija susipina su liaudies meno motyvais, ir tokiu būdu sukuriama savita kambario estetinė atmosfera.
Šis Zakopanės mieste XIX a. pabaigoje gimęs stilius, pasak menotyrininkės I. Semaškaitės, įkūnijo liaudiškąjį romantizmą. Tai – valgomojo patalpoje pasireiškia keletu būdų: tradicinės medžiagos – medienos gausiu naudojimu (šiuo atveju – ąžuolas yra dominuojanti medžiaga interjere – dalis sienų ir lubos iškaltos medinėmis dailylentėmis, o grindys išklotos stačiakampėmis lentelėmis, kurių komponavimo principas panašus į eglutės raštą); liaudies menui artimomis atlikimo technikomis – drožinėjimu, raižymu, metalo kalinėjimu; tradicinių ornamentų komponavimu. Visoje valgomojo erdvėje gausu preciziškai medyje raižyto bei drožinėto dekoro. Čia nemažai augalinių, geometrinių ornamentų, simbolių (trikampių, pusmėnulių, apskritimų, rombų), kurių dauguma - pasižymi ritmingu išdėstymu bei simetrija.
 |
| Straipsnio autorės archyvo nuotrauka |
Kaip žinoma, XX a. pradžioje, kylant lietuvių tautinei savimonei, vykstant etnogenezės paieškoms, etnografija buvo pasitelkta, kaip ideologinė kovos priemonė. Žymus to meto Lietuvos veikėjas, tautiškumo puoselėtojas A. Žmuidzinavičius reiškė savo nepasitenkinimą, jog zakopaniško pobūdžio ornamentai buvo prilyginami lietuviškiesiems. Kaip skirtumą jis įvardijo tai, jog Zakopanės stiliaus dirbiniams būdingos žvaigždutės, ereliai, kalnų žolynai, tuo tarpu lietuviai drožėjai pamėgę žalčius, driežles, eglutes, tulpes, dobilėlius. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog dauguma raižytų papuošimų kartoja lietuvių liaudies raštus (čia nemažai šešiakampių segmetinių žvaigždžių, lelijų ir kt., įprastų mūsų krašto tradicijoms), tačiau tai, jog interjerą įrengė lenkų architektai, savo kūryboje dažnai rėmęsi Zakopanės stiliaus ornamentika, tą įspūdį šiek tiek susilpnina. Panašumų esti ir dėl to, jog mūsų kultūra su lenkiškąja yra gana artimos ir giminingos, tad nenuostabu, jei pasitaiko savo forma panašių simbolių.
Secesinė pusė pasireiškia interjero linijiškumu (ypač metalinėje patalpos durų ir baldų apdailoje), įvairių stilizuotų ornamentų naudojimu, tačiau, priešingai nei klasikiniuose tokio pobūdžio interjeruose, čia šiek tiek daugiau statikos, linijos ir puošybiniai ornamentai ne tokie dinamiški bei lankstūs. Galbūt taip yra dėl santūresnio, artimesnio šiaurietiškam lenkų bei lietuvių temperamentui, savaime suprantama, darančiam įtaką ir savitam kūrybos pobūdžiui. Štai labiau į pietus – Prancūzijoje, Austrijoje ar Ispanijoje – linijos secesijos kūriniuose atrodo tarsi šokančios, banguojančios, čia dinamikos kur kas daugiau.
Autentika spinduliuojantys valgomojo baldai
 |
| Straipsnio autorės archyvo nuotrauka |
Kadangi secesine linija buvo kuriama nemažai interjerų, nenuostabu, jog sukurta ir šios krypties baldų. Originalius ir savitus medinius baldus, pasižyminčius gausiu drožinėtu dekoru, kūrė ne tik jau minėtas S. Vitkevičius, bet ir ispaniškosios secesijos puoselėtojas, žymusis Antonio Gaudi. Nors jų kūrinių formos ir skyrėsi, tačiau juose reiškėsi įvairaus pobūdžio linijiškumas ir drožybinio dekoro gausa.
Rokiškio valgomojo erdvėje palei visą sieną įkomponuota masyvi, drožinėtais raštais bei metaline apdaila puošta medinė indauja, kurios būklė net ir po karo išliko gana gera. Muziejininkų teigimu, pagrindinis defektas buvo apsilaupiusios metalo kompozicijos. Tačiau tai ištaisius, didižiulių gabaritų baldas atgavo savo pirminę būklę. Dėl drožybinių ir metalinių elementų gausos indauja atrodo itin puošniai ir prabangiai. Savo ornamentika ir puošybos principais ji labai artima, Stanislovo Vitkevičiaus 1904 m. kurtai indaujai. Iš tiesų galima manyti, jog architektai, darbavęsi prie valgomojo interjero kūrimo, buvo ištikimi šio Zakopanės stiliaus pradininko kūrybinei linijai.
Vienas pagrindinių patalpos akcentų – centre stovintis monumentalus baldų komplektas, kurį sudaro autentiškas masyvus ąžuolinis stalas bei dvylika kėdžių (buvo atkurtos). Šios aptrauktos juodos odos apmušalais atrodo itin solidžiai, o jų atkaltės drožinėtos įvairia ornamentika suteikia elegancijos ir grakštumo. Stalo viršus dekoruotas kelių atspalvių medžio intarsijomis, sudarančiomis kvadratėlių mozaiką. Stalviršis – išskleidžiamas, o tai padarius, stalo viršaus plotas padvigubėja. Prie šio stalo grafų šeima sėsdavo ne tik per šventes, bet pusryčiaudavo, pietaudavo ir vakarieniaudavo kiekvieną dieną. Nepaisant dekoratyvumo ir puošnumo, valgomasis nebuvo tik reprezentacinė patalpa, skirta specialioms progoms ar išskiritiniams asmenims, o puikiai tarnavo kasdieniams dvaro gyventojų poreikiams.
Dar vienas svarbus patalpos akcentas – sienoje, priešais langus, įkomponuotas taip pat medžio apdaila puoštas židinys, išsiskiriantis keraminėmis žalių atspalvių plytelėmis, kurios savo spalviškumu patalpai suteikia elegantiškos žaismės. Valgomojo durų bei langų įrėminimams sukurta taip pat gausiu dekoru pasižyminti drožybinė ornamentika. O stiklinė langų dalis dengta metalinėmis grotelėmis, kurios atlieka ne tik saugomąją, bet ir puošybinę funkciją.
Rokiškio dvaro valgomojo kambario interjeras yra išskirtinis Lietuvoje ne tik dėl retos mūsų šaliai stilistikos. Laimingų atsitiktinumų dėka net ir šiandien – praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo jo įrengimo, galime grožėtis autentiška aplinka bei interjero detalėmis. Svarbu yra ir tai, jog menotyros, paveldosaugos bei istorine prasmėmis jis yra nepakankamai tyrinėtas, negausiai aprašytas viešojoje erdvėje, taigi – nepakankamai plačiai pristatytas ir visuomenei.
Savaime suprantama, kol nyksta mūsų krašto paminklais laikomų dvarų išoriniai fasadai, tol nebus skiriama pakankamai dėmesio ir jų vidaus erdvėms. Taigi, šiandien verta sutelkti dėmesį ne tik į tai, kas jau yra išsaugota, bet ir į tai, kas dar turi tam potencijos.
Miglė Morkūnaitė