Kalbose apie tai, kas šiandien yra šeima, kokia ji, kur link krypstama siekiant įteisinti įvairius santykius, kokia politika vykdoma (ar, tiksliau, nevykdoma) šeimos klausimais, galima rasti įvairių, dažnai net vienas kitam prieštaraujančių teiginių: nuo „šeima, kaip institucija išgyvena didelę krizę“ iki entuziastingų pareiškimų, kaip „mes kryptingai judame civilizuotos visuomenės link“. Neabejotina visose pozicijose, matyt, lieka tik viena: akivaizdu, kad šeima keičiasi, ir pasikeitimai tokie reikšmingi, kad nepastebėti jų neįmanoma.
1 tendencija: mama ir tėtis keičiasi vaidmenimis
Prieš tris–keturis dešimtmečius vyras iš tiesų buvo tas žmogus, kuris visokeriopai rūpinosi ir išlaikė šeimą. Šiandien taip toli gražu nebėra. Šeimose vis dažniau mama, o ne tėtis, tampa lyderiu – psichologine ir ekonomine prasme. Teko skaityti vieno sociologo pareiškimą, kad būtent tai – tėvo ir motinos vaidmenų kaita – yra visų kitų pasikeitimų šeimoje šaltinis. Moterys vis dažniau išdrįsta įsiklausyti į tai, kas joms svarbu, įdomu ir siekti to nepaisydamos jokių aplinkybių. Tėvo ir motinos vaidmenys susipina, kartais juos šeimose bandoma dirbtinai kurti (anksčiau to daryti nereikėjo, o šiandien pats savaime šis įvaizdis gali ir nesusikurti), kartais dėl to gali kilti įvairių prieštaringumų, kurių „dėka" vaikams tampa dar sunkiau suprasti bei perimti elgesio modelius. O anksčiau ištekėjusiai moteriai svarbiausia buvo auginti vaikus, gaminti valgį ir rūpintis namais.
2 tendencija: daugėja skyrybų
Kiekvienais metais skyrybų procentas vis didėja. 2000 metų duomenimis, ES statistikos biuras „Eurostat“, paskelbęs tyrimus apie šeimas, įvardijo Lietuvą kaip skyrybų rekordininkę. Didžiausias skyrybų rodiklis tarp 25 ES šalių – Lietuvoje ir Čekijoje (po 3,2 proc. tūkstančiui gyventojų) bei Estijoje (3,1), o mažiausias – Italijoje (0,2), Airijoje (0,7) ir Graikijoje (1,1). Yra bandančių aiškinti šiuos skaičius tuo, jog skyrybų rodiklis Lietuvoje toks didelis, nes čia dažniau tuokiamasi nei kitose ES šalyse, neva, jei žmonės nesituokia – jie ir nesiskiria.
Manyčiau, ne ką mažiau svarbus ir suvokimas, kad žmonės skyrybų nebetraktuoja kaip katastrofos. Net visuomenės nuomonė tapo gerokai palankesnė skyrybas išgyvenusiems žmonėms, kurie nusprendė pabandyti gyventi iš naujo. Skyrybos laikomos normaliu reiškiniu, o tam tikrais atvejais net ir vienintele įmanoma išeitimi. Tie patys sociologai teigia, kad pagrindinė skyrybų augimo priežastis yra ta, jog žmonės pernelyg trokšta asmeninės laisvės, kuri laikoma didesne vertybe nei šeima. Beje, bene kaip dažniausia priežastis tarp besiskiriančiųjų minima, kad išblėso jausmai. Bet niekas plačiau nekalba apie tai, kad jausmai per visą gyvenimą kinta, jie negali būti vienodai intensyvūs, gyvenimas jiems suteikia daug įvairiausių spalvų ir atspalvių, kurių išsigąsti nederėtų. Arba traktuoti kaip meilės nebebuvimo.
3 tendencija: tuokiamasi ir vaikų laukiamasi vyresniame amžiuje
Jaunikiai ir nuotakos su kiekvienas metais vis labiau „sensta“. Anksčiau 24 metų sulaukusi netekėjusi mergina būdavo pradedama laikyti senmerge, o šiandien atrodo normalu pradėti galvoti apie vedybas peržengus 30 metų slenkstį. O vyrams dar ir vėliau. Vyrauja nuomonė, kad pirmiausia reikia pagyventi dėl savęs, padaryti karjerą, nusipirkti butą, įsikurti, o tik tada pradėti galvoti apie antrą pusę, santykių įteisinimą ir galbūt vaikus... Kita vertus, nemažai žmonių tiesiog atidėlioja santuokos įforminimą, nors jau seniai gyvena kartu. Ir ši tendencija būdingesnė didesniuose miestuose. Iš to natūraliai seka kitas žingsnis – vėliau susilaukiama ir vaikų. Taip didėja tikimybė, kad vėlai susilauktas vaikas bus vienintelis šeimoje.
4 tendencija: daugėja nepilnų šeimų
Bene didžiausia priežastis, kodėl daugėja nepilnų šeimų – skyrybos, antroje vietoje galėtų būti kūdikio gimimas ne santuokoje. Tai, kad šeimoje yra vaikų, vis rečiau tampa kliūtimi skyryboms. Suaugusieji skyrybas vis dažniau laiko puikia galimybe „viską pradėti iš naujo“, bet vaikams tai beveik visada trauma. Jiems iki galo suvokti skyrybų priežastis yra be galo sunku, jie neturi tokios gyvenimiškos patirties ir daugelio dalykų tiesiog negali suvokti. O jei dar paskui atsiranda nauja šeima ir joje vaikui sunkiai sekasi adaptuotis, vaikas paslapčia gali pradėti svajoti, kad „tuoj grįš tėtis/mama ir viskas bus taip, kaip anksčiau“. Žinoma, skyrybos gali būti vienintelė prasminga išeitis, jei šeimoje smurtaujama, žeminama, niekinama.
Beje, tarybiniais laikais buvo manoma, kad tai, jog nepilna šeima visada sietina tik su nelaime, šiandien to nebėra.
5 tendencija: dirbama vis daugiau ir ilgiau
Dirbančių moterų skaičius kiekvienais metais vis auga. Viena vertus, tai susiję su tam tikrais demografiniais dalykais. Kita vertus – tiesiog didėja užimtumo lygis. Tarkim, vis daugiau vyresnių moterų neina į pensiją. Moterys vis dažniau renkasi darbą nevalstybiniame sektoriuje: čia atlyginimai didesni, nors socialinės garantijos mažesnės. Nevengiama susirasti papildomo darbo namuose ar po darbo valandų. Kiekvienais metais visame pasaulyje daugėja žmonių, dirbančių namuose (nuo 1995-ųjų iki 2010 metų visame pasaulyje namuose dirbančių žmonių padaugėjo daugiau kaip 19 mln.). Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad namie dirbama trumpiau nei kitose darbo vietose, arba kad dirbant namuose turima daugiau laisvo laiko ir poilsio. Tendencijos yra greičiau priešingos.
6 tendencija: laimingų ir nelaimingų daugiau nebėra
Ar kada susimąstėte, ar esate laiminga šeima. Anksčiau egzistavo gana aiškus suvokimas, kas yra laiminga šeima, o kas – ne. Šiandien šeimos vis dažniau papuola į savotikšas pinkles: egzistuoja daugiau galimybių gerai uždirbti ir aprūpinti šeimą visaverčiu gyvenimu, kita vertus – tam reikia skirti ir gerokai daugiau laiko, ir jo nebelieka vaikų auklėjimui, bendram laisvalaikiui ir poilsiui. Dėl to atsiranda ne itin gera tendencija, kai gana kultūringose ir materialiai apsirūpinose šeimose auga „probleminiai“ vaikai. Ir tai didelė problema: tėvai jaučiasi atiduodantys viską, kad tik šeima gyventų geriau, tuo tarpu vaikui galbūt užtektų mažiau materialinės gerovės, bet daugiau laiko su tėvais, dėmesingumo ir išklausymo. Juk kaip dažnai į mokyklinuko kalbas ir problemas tėvai teatsiliepia: „Aha aha, ir man taip buvo“, „taip taip, geriau daryk namų darbus“ ir pan.
O apie tėvų, iš kurių atimama teisė auginti savo vaikus, problemą, išvis baisu užsiminti. Deja, bet Lietuvoje nesama socialinio „palydėjimo“ į šeimą, egzistuoja tik krizinis mechanizmas, bet nėra profilaktinio. Valstybė tegali įsikišti tik tada, kai vaikui jau atsitikę kažkas baisaus, kad jis turi būti atimamas iš tėvų.
Aš vis pagalvoju, kad mūsų visuomenėje labai mažai kalbama apie tai, ką reiškia gyventi šeimoje, kaip joje augti, tobulėti, vienam kitą girdėti. Kad jausmai šeimoje kinta, ir tai normalu. Kad reikia įdėti pastangų, jog šeimoje būtų gera visiems jos nariams, mokėti aukotis.
7 tendencija: keičiasi šeimos modeliai
Vis dažniau bandoma įteigti, kad gyvenantieji nesusituokę yra lygiai tokia pati šeima, kaip ir susituokusieji. Dabar egzistuoja nemažai skirtingų galimybių santuokai įforminti. Tarkim, kai įteisinama tik civilinė santuoka, ar santuoka svetimame krašte pagal svetimus (kartais, net religinius) papročius, matome ir jaučiame ir užsienio šalių „santuokinį kontekstą“: bandomosios santuokos, formalios santuokos, tos pačios lyties žmonių santuokos – viskas įmanoma. O koks yra tikrasis šeimos modelis? Ar jis begali būti vienintelis?
Akivaizdu, kad šeimoje vis dažniau siekiama asmeninių tikslų, suteikiama daug laisvės kiekvienam jos nariui, tačiau tai labai dažnai sukelia nelaimingumo ir nerimo pojūtį, daugėja besijaučiančiųjų vienišais. Ir vis tiek norisi klausti, kodėl žmonės nedrįsta tuoktis, ar gyvenančiųjų kartu nesusituokus mąstymo neslegia nesąmoninga baimė įsipareigoti, kuri garsiai romantiškai ištariama kaip populiari frazė, kad „antspaudas pase nieko nekeičia“, „antspaudas užgesina jausmus“ ir pan.?
8 tendencija: šeimoje nesijaučiama saugiai
Čia labiau turiu omenyje vyraujantį valstybės požiūrį į šeimos politiką. Tiksliau, į šeimos politikos nebuvimą – tai juk turbūt irgi tam tikra politika, kuri, deja, tesugeba priversti šeimoje ir santuokoje gyvenančius žmones jaustis kaip nevertingus visuomenei. Šeima kaip institucija Lietuvoje nėra socialiai apsaugota. Gal ir banaliai nuskambės, bet jei norime, kad gimstamumas Lietuvoje didėtų, kad šeimos jaustųsi apsaugotos ir pasitikėtų socialinių tarnybų darbu (dabar gi įvairiuose įstatuose vyrauja požiūris, kaip daugiau atimti, išskaičiuoti, apriboti), šeimos problemos ir klausimai turi būti pripažinti kaip svarbiausi valstybės politikoje. Juk žemo gimstamumo problemos ne tik materialios. Žmonės nejaučia pasitikėjimo rytdiena, supranta, kad jų nesaugumas yra itin pažeidžiamas.
9 tendencija: pasitikima tik savimi
Pasitikima tik savimi ir nelaukiama jokios pagalbos ar paramos ne tik iš valstybės, bet ir iš artimųjų. Šiandien žmonės priversti kovoti už save, savo šeimą ir nieko nesitiki – o tai juk esminis psichologijos pasikeitimas. Kaip šeima šiandien suvokiami tik tėvai ir vaikai, seneliai ir giminaičiai į šią sąvoką neįtraukiami. Tėvai vis dažniau naudojasi auklės paslaugomis, o jaunos ir pilnos jėgų močiutės ir toliau dirba. Bet šalia vis daugėja suaugusių vaikų turinčių pagyvenusių žmonių, kurie senatvėje jaučiasi vieniši ir neprižiūrėti. Anksčiau kone savaime suprantamu reiškiniu laikytas gyvenimas kartu su vieno iš sutuoktinių tėvais, šiandien laikomas katorga ir nepriimtina neprabanga – juk geriau imti paskolą visam gyvenimui ir šitaip bėgti nuo gyvenimo sunkumų.
P.S.
Ir vis tiek turime stengtis nepaliauti tikėti, jog šeima – vienintelė stabili vieta pasaulyje, kuriame viskas keičiasi. Tiek, kiek tai priklauso nuo mūsų pačių.
Rengiant tekstą naudotąsi www.7ya.ru, www.skyrybubiuras.lt informacija