 |
| Algirdo Kubaičio nuotrauka |
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
Kai dairiausi temos komentarui bičiulė atsiuntė nuorodą į TV laidų vedėjos, žurnalistės, kulinarinių knygų autorės misis Beatos Nicholson tekstuką „Užsienis Klaipėdoje, arba kam ta Barselona, jei yra Klaipėda???“
Tokį dienoraštinio tipo įrašą, kuriame autorė pasakoja, kaip svečiavosi Klaipėdoje, kur ir ką valgė, kad aplankytos erdvės mažiausiai priminė Lietuvą ir daugiau Europą ir kaip čia viskas jai labai patiko: svetingumas, betarpiškumas ir šeimininko jausmas kavinėje, stirnienos dešrelės, kupinos žvėrienos skonio, salotos su kalafiorais ir krevetėmis, su krapų aliejumi ir spalvotomis marinuotomis morkomis, ir apkeptos morkos su sultinga anties kojele ir uogų padažu. Džiaugėsi džiazo festivaliu, kuriame dar nebuvo. Liuks!
Daugumai smagu klausytis, kaip svečias giria tavo miestą (tada ir pats pakyli kokybiniu laipteliu aukštyn). Tikrai yra ir tokių, kurie drauge su svečiu džiaugias, bet tyliai sau galvoja: „Aha, žinotum tu teisybę, žinotum...“
Klaipėdos merui patiko ir atsispirdamas nuo rašinėlio jis rado puikią progą pareklamuoti uostamiestį. Puikus muzikantas, iškalbingas politikas, „klaipėdietis iki kaulų smegenų“ „Facebook“ profilyje paskelbė įrašą, kuriame džiaugiasi „nesurežisuotomis, neužpirktomis“ ir gražiomis žinomos moters mintimis apie Klaipėdą; įrašą, kuriuo motyvuoja savo biurgerius neužsiminėti „saviplaka“ ir savęs nuvertinimu bei kviečia mylėti miestą tokį, koks jis yra, rūpintis juo ir puoselėti „jo grožį, išskirtinumą ir amžinai jaunatvišką jo polėkį“.
Nes kiek galima rypuoti (čia jau svarstau ir aš), kad Klaipėdoje trūksta to ir ano, kad čia nevyksta vienas ir kitas, kad valdžia šiokia ir anokia. Reikia busti su gera nuotaika, čiupti knygą, vairą, lyrą ir dirbti, mėgautis, džiaugtis, retsykiais pavakaroti Beatos kurioje nors aprašytoje (arba savo paties mėgstamoje) vietoje, nė už ką nepraleisti Klaipėdos pilies džiazo festivalio, padrybsoti prie jūros, keliauti, sportuoti, mylėti save ir aplinkinius. Kitaip sakant, pradėti kaitą, apie kurią puikiame komentare kalbėjo teatro kritikas Vaidas Jauniškis, nuo savęs – gal per vieną dieną pasikeisti nepavyks, bet nuosekliai dirbant ar padedant likimo treneriui turėtų pasisekti. Tam, kad galėtum ramiai džiaugtis gerų virtuvių ir buitinės kultūros miestu. Juk apie tokią kultūrą čia šnekama, ar ne?
Ir toje vietoje merą galima nuraminti: mylinčių Klaipėdą yra! Vieni mylintieji švenčia Klaipėdos atgavimo dieną, kitus aukščiau pakylėja žinojimas, kad čia stovi švyturys, treti nepraleidžia progos pamylėti miestą per Jūros šventę, ketvirti myli jo paprastą ir patogų susisiekimą, penktus meilės priepuolis ištinka netikėtai – einant Biržos tiltu persmelktus anksčiau nepastebėto grožio... Et, tų meilės pavidalų tokia gausa, kad ir supaisyti sunku. Gal ir tas, kuris dabar lupa iš mašinos radijo grotuvą, labai myli Klaipėdą.
Maistas – dalykas svarbus. Gal todėl ir literatūros apie kulinariją pilna, ir prie lentynų su šia lektūra visada stovi suinteresuotasis. Ką čia! Garsusis italų rašytojas Umberto Eco savo opusą „Prahos kapinės“ irgi yra prifarširavęs gurmaniškų patiekalų (kurie „ai, ai kokie skanūs“) receptais. Bet gi jis dar žinomas kaip istorikas medievistas, filologas semiotikas ir filosofas, mokslo ir publicistikos darbuose nagrinėjantis tiek viduramžių, tiek ir šiuolaikinę kultūrą. Nesunku įsivaizduoti, kokiuose kontekstuose atsiduria virtuvės kultūra.
Be to, ką reiškia gera virtuvė be valgymo kultūros? Juk maistas ir valgymas yra daug daugiau nei skrandžio prikimšimas: tai ir elgesys prie stalo, etiketas, protokolas, gyvenimo filosofija. Kaip rasis valgymo kultūra jei nebus ugdymo ir mąstymo kultūros? Aprangos ir politinės kultūros? Kūno ir meilės kultūros? Ir tos kultūros, iš kurios randasi idealai, ideologijos, logika, prietarai, fobijos, kuri reiškiasi per žodį, vaizdą, garsą įsitvirdama teatruose, parodų ir koncertų salėse, muziejuose? Gal atkreipėt dėmesį – ir aš pastarąją paminėjau pastraipos finale, ne pirmu numeriu. Po geros virtuvės ir kitų kultūrų...
Klaipėdos universiteto (KU) Sociologijos katedra įgyvendina projektą „Klaipėdos raida 1990–2010: nuo sovietinio industrinio uosto iki lietuviško multikultūrinio miesto“. 2011 m. žurnale „Sociologija. Mintis ir veiksmas“ pasirodė Aldžio Gedučio straipsnis „Kultūrinės Klaipėdos reprezentacijos: užmigęs miestas, naminiai žmonės, buitinis multikultūriškumas...“, parengtas projekto metu atlikto tyrimo pagrindu: žiniasklaidos tekstų analize ir kokybiniu tyrimu bei interviu su Klaipėdos „kultūrininkais“. Jame greta kitų klausimų, buvo mėginama atsakyti ir į šiuos: kas geriausiai reprezentuoja Klaipėdą ir jos kultūrą, kas kontroliuoja miesto kultūrinę tapatybę, ar dominuojančioms repezentacijoms egzistuoja alternatyvos ir pan. Kaip aiškina straipsnio autorius, vienas pavadinimo komponentų „kultūrinės Klaipėdos reprezentacijos“ nurodo į tai, kas nagrinėjama šiame tekste, tuo tarpu Klaipėdos ir klaipėdiečių apibūdinimai – „užmigęs miestas“, „naminiai žmonės“ ir „buitinis multikultūriškumas“ – parinkti kaip kontrastas nusistovėjusiems stereotipiniams Klaipėdos vaizdiniams: laisvas laisvų žmonių miestas, jūra, atvirumas naujovėms, nesustabarėjęs mąstymas, pozityvumas, multikultūriškumas, „laisvas stilius“, džiazas ir pan.
Ne, straipsnio išvados neteigia, kad Klaipėda – aūlas, gyvenantis gamtos ritmu, ar kad kultūrinė situacija beviltiška. Ji tiesiog pesimistiška, stovi ant jūros kranto su nesprendžiamų problemų akmenų vėriniu ant kaklo: „protai“ nuolat emigruoja, miesto kultūros politika neturi vizijos, netinkamai sudėlioti prioritetai, universitetas visiškai nedaro įtakos miesto kultūrai – jis toks tylus tarytum prekiautų gedulo vainikais, hidra Jūros šventė kasmet suryja didžiąją dalį kultūrai skiriamų pinigų ir t.t. Žinoma, galima džiaugtis virtuvėmis, bet į Klaipėdą galima (o ir reikėtų) žvelgti ir kitaip – gretinant skirtingas patirtis, siejant nesusisiekiančias klaipėdas. Gal tam, kuris kaip tik dabar jau baigia išlupti iš automobilio radijo imtuvą, toks uždavinys per sudėtingas, gal jam labiau rūpi prekybos kultūra, bet yra gi dar žmonių, kurie nei miesto, nei Lietuvos pasiekimų neskirsto kadencijomis.
Tačiau grįžkime į gerų virtuvių, buitinės kultūros miestą ir į socialinį tinklą „Facebook“, kuriame vienas Klaipėdos kultūrininkas dalijasi pokalbio su „bohemščiku“ iš Alytaus nuotrupa. „Tai kaip toj Klaipėdoj?“, – klausia bohemos atstovas iš Alytaus. „Žinai, – sako klaipėdiškis, – toks jausmas, kad tuoj tuoj kažkastokio bus meno sferoje, kad uf“. „Bohemščikas“ iš Alytaus šypteli: „Žinai, prieš 30 metų ten toks pats jausmas buvo“.
Va taip. Gal paprasčiausia nusiteikti ilgai (pakartoti 100 k.) gyventi taip esančioje kultūroje, nes norint džiaugtis kitokios kultūros miestu tai teks daryti labai retai. Arba užsirišti akis.
www.l
