Šeštadienio popietė. Varniukai lakioja kas sau. Mes, seniai varnai, tvarkome per savaitę susikaupusius reikalus.
– Gal išgersi arbatos, brangusis?
– Taip, gersiu!
Aiškumo dėlei priminsiu, kad brangusis, mano vyras, yra paryžietis varnas, nors, tiesą sakant, nesu tikra, jog ši informacija tokia reikšminga. Argi ne dažnai vienas kitam mes atrodome lyg tikrų tikriausi užsieniečiai? O ar savo bendro lizdelio nesame užgriozdinę kiekvienas savais „paryžietiškumais“?
Štai – arbata jau paruošta, įpilta į mėgstamiausius mūsų puodelius. Maniškis – didžiulis, oranžinis, beveik dubuo, mano varno – vidutinis, su Bacho kantatos partitūra.
– Jau gali ateiti ! – entuziastingai krankteliu, nutūpdama priešais savo garuojančią arbatą. Taip bus gera pabūti dviese, parymoti, pasvajoti...
Lėtai maišau, drumsčiu arbatos paviršių. Raibuliavimas greitai virsta sūkuriu, o šis išmeta arbatžoles į paviršių. Leidžiu joms nurimti – su pasimėgavimu stebiu beveik besvorį jų plūduriavimą.
Prie mano vaikystės namų, vos perbėgus gatvę, tekėjo upelis. Buvo gan platus ir gilus, toks, kad žiemą puikiausiai galėjome čiuožinėti pačiūžomis, o vasarą plukdyti laivelius ir žvejoti dygutes. (Šių žuvyčių pavadinimo neradau nė viename žuvų žinyne, tad kaip jos iš tiesų vadinasi, negalėčiau pasakyti.) Tačiau įdomiausia būdavo net ne pats žvejojimas (beje, su prie lazdų pririštais siūlais be kabliukų mes nieko pagauti ir negalėjome) – įdomiausia būdavo kas kita: atsigulam abu su broliu ant liepto ir stebim, įsmeigę akis į upelio dugną.
– Kas čia per šiukšlės?! – staiga krankteli praskriedamas pro šalį maniškis varnas.
– Gal tai upelio turtas! – dar skendėju prisiminimuose.
Nė pati negaliu suprasti, kodėl ir vėl užplikiau jam arbatžoles tiesiai į puodelį, nors žinau, mintinai žinau: Paryžiuje normalios juodos varnos taip tikrai niekada nedarė ir nedarys.
– Norėčiau pakviesti Jūsų Va-a-rnybę išgerti arbatos prie mūsų vaikystės upelio! – bandau nuleisti juokais.
Į mūsų upelį nuo šalia augusio gluosnio krito lapai ir grimzdo į dugną, – vieni ką tik nukritę, dar žali, kiti jau gelsvi, treti jau šiek tiek suirę, juosvai rudi. Jie raitėsi, tiesėsi, vilnijo, lyg šokdinami kokios stebuklingos muzikos. O kur dar įvairiausių formų šakelės ir pagalėliai, jau apgliaumėję, tačiau švystelėjus saulės spinduliui žvilgėdavę lyg aksominiai.
Besimėgaudamos šia grožybe lyg rūmų valdovės mūsų įsivaizduojamose menėse narstė dygutės. Saulės spindulių šviesoje ir mes, ir upelio vanduo, atsispindintis smėlėtame dugne, ir žuvytės tiesiog tirpo malonioje auksinėje šviesoje. Būdavo nepaprastai gera įsilieti į tą šviesą, nebejausti nei laiko tėkmės, nei rūpesčių, nei baimės, netgi kietų ir kreivų lieptelio lentų, turėjusių spausti mūsų liesučius vaikiškus kaulelius. Lyg tos dygutės nardėme akimis paslaptingais koridoriais, nieko neieškodami, nieko negeisdami, tik mėgaudamiesi staiga atsivėrusiu nuostabiu pasauliu…Tačiau mano varnas tokio upelio neturėjo.
– Arbata ne per karšta? – šūkteli vis dar skriedamas tai pirmyn, tai atgal.
Aš ištiesiu sparną ir pajuntu nepaprastai malonią šilumą, – auksinis saulės ruoželis prasiskverbė pro užuolaidas, lyg vėl kalbindamas, kviesdamas sugrįžti.
– Palyginti su saulės įkaitintais tavosios varnelės sparnais, – apglėbiu jį sustabdydama, – arbata ledinė!
Galiausiai atlyžta ir jis. Mes sėdime apsigobę švelniais lyg aksomas sparnais, o arbatžolės, jau nugulusios ant dugno, vis dar raitosi, tiesiasi ir vilnija, lyg šokdinamos kokios stebuklingos muzikos.
Tuomet už mūsų lango didingai prasklendžia gandras. Šelmiškai mums mirkteli ir linksmai sukleketuoja:
– Burkuokit, burkuokit, balandėliai, kad tik ko neprisiburkuotumėte!