Apie televiziją kalbamės su Sauliumi Vasiliausku – lituanistu, jaunuoju prozininku, Lietuvių kalbos instituto darbuotoju, kuris teigia, jog nėra prisiekęs TV žiūrovas, tačiau mėgina į ją pažvelgti iš šalies. Pašnekovą klausinėja Ernestas Noreika.
Pokalbio pradžioje norėčiau tavęs paklausti, kaip jautiesi amžiuje, kuriame televizija daro didelę įtaką žiūrovui, ar pats nesijauti veikiamas vienokios ar kitokios per televizoriaus ekraną skleidžiamos informacijos?
Visų pirma dera pripažinti, kad nesu prisiekęs televizijos žiūrovas, priešingai, ją žiūriu labai retai, tad mūsų pašnekesys atrodo ne visai motyvuotas. Vis dėlto gal tik atitolę nuo televizijos gebame į ją pažvelgti objektyviau. Tebūnie tai šio pasikalbėjimo prielaida.
Iš tiesų jaučiuosi keistai ir liūdnai. Truputį keista dėl to, kad televizija, nepaisant sparčiai į mūsų visuomenę integravusios interneto kultūros, tebevaidina svarbų vaidmenį ne vieno žmogaus gyvenime, o liūdna, kad nemažėja žiūrovų, kuriems televizija – tai bene pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas – laisvalaikio, kai pultą rankose laikantis tarsi įgyja pasaulio valdovo, viršininko, kūrėjo ambicijų. Nedžiugina, kai žiūrovai, o ypač vyresnė karta, stebi tą patį holivudinį „šedevrą“ n-tąjį kartą, ir kiekvienos peržiūros metu jaučiasi laimingi, nes nujaučia, kas bus po to. Ar tai yra tikra laimė − žinoti, kas vyks? Uždaryti kelius vaizduotei? Ar laimingi būtume, jei žinotume viską apie likusį gyvenimą?
Įsivaizduokim, kas būtų, jei staiga į pramoginės televizijos ekranus vietoj neįmanomų misijų ir paskutinių mohikanų įsilietų kitoks kinas. Na, tarkim, vienoje pagrindinių lietuviškų televizijų ima rodyti Šarūno Barto, kitoje Federiko Felinio, o trečioje Andrejaus Tarkovskio filmus. Ar neatsirastų pasipiktinusių žiūrovų komentarų „kokį ššš čia rodote“? Ar nepristigtų kasdieniams TV žiūrovams siaurai suvokiamo veiksmo, komiškumo, siužeto? Kalbu tik apie filmus, toli gražu ne vienintelę ir ne visai vienodą televizijos siūlomą produkciją, bet jie, kaip ir įvairios pramoginės laidos, kuria neišrankių, daugiau ar mažiau stereotipiškai mąstančių žmonių bendruomenę. Iki šiol, tegu neįsižeidžia priešingai manantys skaitytojai, nesuprantu, kaip galima savo laiką skirti laidai apie dainininką, ieškantį žmonos. Nejaugi nieko prasmingesnio veikti nenorima? Nerandama?
Ar vaikystėje žiūrėtos laidos prisidėjo prie tavo, kaip asmenybės, suformavimo?
Vaikystėje daugiau dėmesio skyriau televizoriui, kuris (ar dar tebegalime suvokti?) buvo nespalvotas. Tiksliai nepamenu, kada mūsų namuose atsirado „Tauras“, kurio ekrane sumirgėjo spalvos, bet ir bespalvį pasaulį, ypač animacinį, norėjosi pažinti. Dabar jau nebeišvardysiu visų filmukų, kurie daugiau ar mažiau darė man įtaką, bet tarp jų tikrai buvo „Na, palauk“, „Čipolino nuotykiai“, „Mikė pūkuotukas“. Manau, ši animacija turėjo pamokomų bruožų, padėjo atskirti gėrį nuo blogio, parodė, kad ne visada nenaudėliams, tokiems kaip „vilkas“, pasiseka, ir ne kiekvienas „asilas“ neturi draugų, kurie jį nuoširdžiai pradžiugintų.
Kaip manai, ar dabartinis jaunimas yra įtakojamas begalybės vaizdų, kuriuos mato žydruosiuose ekranuose?
Pritariu dėl žodžio „begalybė“, nes seniai tapo neįmanoma tų vaizdų, tiek televizijoje, tiek interneto platybėse aprėpti. Nūdien, pasak prancūzų sociologo ir filosofo J. . Baudilardo, esame apsupti simuliakrų, todėl ne visada atskiriame, kas yra tikra. Kas dieną peržvelgdami daugybę vaizdų, patys juos kurdami ir juose dalyvaudami (pvz. „Facebook“), pamirštame, koks skirtumas tarp jų ir tikrovės. Mūsų tikrovė tampa virtuali. Įvairūs keisti nutikimai, tragedijos, kuriuose veikia jauni žmonės, dažnai grindžiamos filmų, kompiuterinių žaidimų įtaka. Žinoma, to nereiktų hiperbolizuoti, bet tiesos čia nestinga.
Ar matai skirtumus tarp to, ką teko žiūrėti vaikystėje ir to, kas yra transliuojama dabar?
Man regis, nepaisant technologijų modernėjimo (pvz. „Full HD“, „3D” vaizdas) televizija ima kartotis, todėl, natūralu, ieško įvairių būdų atgimti, atrasti save iš naujo, susigrąžinti nuo jos nusisukusius žiūrovus. Deja, jai ir pačiai reikia nemažai lėšų, todėl kartais, užuot paieškojus kūrybiškų ir jaunų žmonių, galinčių sukurti dėmesio vertas laidas, renkamasi kopijuoti vakarų Europoje, Amerikoje ir kt. populiarumo susilaukusių laidų idėjas. Dėl tos pačios priežasties neretai renkamasi transliuoti seną, jau rodytą, bet visada žiūrovų sutraukiantį filmą, nei įsigyti naują ir rizikuoti. Taip pat žiūrovą erzina vis didėjanti reklamos trukmė...
Klausiu, kaip jauno žmogaus, neseniai įgijusio lietuvių kalbos mokytojo kvalifikaciją, ar televizija turėtų mokyti kalbos ?
Vien dėl kalbos vartojimo televizijoje pasitaiko skandalų, bet jei ne žinių ir populiarų laidų vedėjai, tai kas kitas žiūrovams įteigs, kaip derėtų kalbėti viešojoje erdvėje. Neišvengiamai, stebėdami kalbančiuosius ekrane, mes mokomės ir kai ką iš jų sąmoningai bei nesąmoningai perimame. Jei kartais nesmagu, jog žinių vedėjai tekstą skaito, todėl jų vedimas atrodo „dirbtinas“, tai viską atperka (turėtų atpirkti) taisyklinga tartis, aiški, logiška kalba. Neturiu galvoje prievartą brukamos kalbos ideologijos, tiesiog mums, ypač jaunystėje, reikia pramokti kalbėti tikrai ne pačia lengviausia pasaulio kalba. Kalbėti ir vienas kitą suprasti. Dėl to mūsų kalbos individualumas, savitumas nenukenčia, o net ir puikiai kalbą išmanantys žmonės, draugų būrį ar kitoje neformalioje aplinkoje, pavartoja vieną kitą žargonybę. Negalima ir nereikia to drausti, tačiau televizija turėtų skirti dėmesio atsakingam kalbos vartojimui.
Kiekvienas renkasi sau priimtinus TV kanalus, bei juose rodomas laidas pagal skonį, nuotaiką etc. Ar pats irgi renkiesi vedamas tokių veiksnių, o gal mėgini įkainoti laiką?
Klausimas, kaip jį suvokiu, šiek tiek prieštaringas. Juk būna žiūrovų, kurie laiką brangina, tačiau randa tokių laidų, kurios to brangaus laiko vertos. Pats dažniau įsijungiu nacionalinę televiziją, neretai jos antrąjį (kultūros) kanalą, kuriame tikrai galiu rasti vertų dėmesio dalykų (laidų, lietuviško kino, kultūros vakarų, spektaklių ir kt.). Kartais įsijungiu „Lietuvos ryto“ televiziją, kurią man simbolizuoja Edmundas Jakilaitis, reaguodamas į šalies aktualijas, sėkmingai provokuodamas ir įdomų, ir visai „grybaujantį“, tiesiai į ekraną meluojantį pašnekovą. Kiek anksčiau, kol buvo rodoma nemokamai, žiūrėdavau krepšinį (Eurolygos transliacijas), o kadaise tiesiog negalėdavau praleisti Rolando Kazlo rengiamos „Nekenčiu reklamos“. Jei turėčiau du gyvenimus, dalį vieno skirčiau televizijai, nes nereikia jos, net ir ne pačios kokybiškiausios, visiškai ignoruoti. Žiūrovai taip pat diktuoja savo taisykles, jie gali keisti skonį ir išjungti TV tada, kai ji taps nuobodi. Galbūt tai įvyktų iškart. Galbūt tai paskatintų televizijų vadovus šį tą pakeisti.
Nemanai, kad televizijoje trūksta laidų, kuriose mėgintų apibrėžti „lietuvybę“, į kurią įeitų siekis išmokyti gerbti Lietuvos tradicijas, papročius ir puoselėti patriotiškumo jausmą?
Tokių laidų yra. Nors čia tuoj pat turėtume pradėti kalbėti apie tai, kas tai yra „patriotiškumas“, „lietuvybė“, ką mums šios sąvokos reiškia... Trūksta laidos, kuri keltų šiuos klausimus, kuri skatintų pažvelgti į savo šalies istoriją iš naujo, permąstyti kai kuriuos skaudžius įvykius ar žygdarbius, diskutuoti apie tai, kas mes esame ir kas buvome. Suprasti savo protėvių klaidas ir jas pripažinti būtų didelis žingsnis į priekį, o tokia laida, tinkamai ją parengus, turėtų ne tik naudos, bet ir pasisekimo. Be to, ji žiūrovą augintų.
Kaip manai, ar egzistuoja „receptas“, kad televizija būtų gera ir naudinga?
Jei turėčiau tokį receptą, tučtuojau juo pasidalinčiau. Man skaniausias maistas yra namiškių (močiutės, mamos, brolio) pagamintas, kaip sakoma, iš širdies. Galbūt to „iš širdies“ ir reikia televizijai kiek daugiau, nei vien tik „iš reikalo“.
Pokalbio pabaigoje norėčiau užduoti keletą klausimų tavo fantazijos lygmenyje. Jei atsirastų galimybė turėti savo televiziją, kokią siektum ją padaryti? Ar vadovautumeisi kokiais nors dabartinėse televizijose egzistuojančiais modeliais?
Iš mano atsakymų jau galima susidaryti televizijos, kurią kurčiau, vaizdą. Kaip matome, joje nestigtų animacijos, mokančios skirti gerą nuo blogo; laidų, kviečiančių mus mąstyti aktualiais ir svarbiais klausimais, padedančių suprasti, kas esame; filmų, skatinančių vaizduotę ir kūrybiškumą; kultūros vakarų transliacijų; spektaklių ir jų aptarimų; žinių, perteikiamų taisyklinga ir aiškia kalba ir, žinoma, nemokamo sporto. Taip pat, nors skamba naiviai, kuo mažiau reklamos. Ar tokia televizija gebėtų išsilaikyti šiandien? Drįstu abejoti, todėl šis pasvarstymas ir lieka fantazija. Arba noru, kurį, užpūtęs žvakutes, ką tik sugalvojau. Tikiuosi, tokį ar panašų norą turiu ne aš vienas, todėl norus pildantieji anksčiau ar vėliau bus priversti jį ne tik išgirsti, bet ir išklausyti.
Parengė Ernestas Noreika