Ši savaitė reikšminga lietuviškojo švietimo istorijai. Prieš šimtą metų 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje įvyko „Ryto“ draugijos steigiamasis suvažiavimas. Iš esmės tai buvo vienas iš būsimos nepriklausomos valstybės kūrimo darbų.
„Ryto“ draugija Vilnijos krašte užsibrėžė tikslus steigti ir išlaikyti lietuviškas pradines mokyklas, rengti vakarinius ir šventadienius kursus suaugusiems, rūpintis mokytojų parengimu, įkurti liaudies knygynus, skaityklas, organizuoti paskaitas ir vakarus. Žodžiu, imtasi didelio darbo, lietuviškąjį švietimą išvedant iš „daraktorinio“ pogrindžio į oficialias vėžes.
Draugijos įstatai kunigo Petro Kraujalio rūpesčiu jau buvo įregistruoti Peterburge, Švietimo ministerijoje. Steigiamasis susirinkimas vyko Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje, dalyvaujant nariams steigėjams – dr. Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai, Liudui Girai, kunigams Vladui Mironui, Alfonsui Petruliui, Klemensui Maliukevičiui ir dar 14 asmenų.
Posėdžiui pirmininkavo J. Basanavičius, o pirmuoju draugijos Valdybos pirmininku buvo išrinktas kunigas Jonas Steponavičius (1880–1947). Patalpas draugijos veiklai suteikė inžinierius Petras Vileišis savo namuose, Antakalnyje (dabar ten įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).
Nelengvas buvo draugijos darbas, labai varžomas visų okupacinių valdžių. Ypač lenkų valdžiai „Rytas“ buvo krislas akyje. 1921 m. po kratų draugijos centro valdyboje penki jos nariai buvo įkalinti Lukiškėse, vėliau ištremti už demarkacinės linijos. 1925–1938 m. laikotarpiu įvairiais pretekstais buvo uždarytos 195 lietuviškos mokyklos, tačiau vietoj jų draugija įsteigdavo nors skaityklą ar knygynėlį. Kol 1938 m. lenkų valdžia sulikvidavo ir pačią draugiją…
Tačiau „Ryto“ veiklos rezultatai – įspūdingi. Vien vokiečių okupacijos metais įsteigta apie 120 lietuviškų mokyklų Vilnijoje. O štai 1927 m. duomenys: draugija išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų, kuriose mokėsi per 4000 mokinukų, Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje – joje 439 auklėtiniai, lietuvių mokytojų seminariją – ten 291 studentas, 50 vakarinių kursų, kuriuos lankė 1767 klausytojai.
Nuo vilniškės draugijos atsiskyręs Švenčionių „Rytas“ išlaikė Kęstučio gimnaziją ir apie 80 pradinių mokyklų. Tautinio švietimo alkio ir mokytojų entuziazmo būta tikrai didelio, tad tokiai plačiai veiklai pakakdavo suaukotų pinigų bei užsienio lietuvių paramos. Valdybos pirmininkais dirbo iškilūs, lietuvybei pasišventę žmonės: Aleksandras Stulginskis, būsimasis Lietuvos prezidentas, kunigas Mečislovas Reinys, būsimasis arkivyskupas ir tautos kankinys, kunigas Kristupas Čibiras.
Tačiau ilgiausiai, bene vienuolika metų, jai pirmininkavo kunigas, žurnalistas ir rašytojas Petras Kraujalis (1882–1933), Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. Darbuose – kaip ąžuolas, atlaikęs ne vieną audrą, nepalūžęs įsitikinimuose. Už mokyklų gimtąja kalba steigimą keliskart tardytas, kalintas, visaip vargintas.
O štai jo žodžiai apie lietuviškos veiklos Vilniuje reikšmę, pasakyti minint 1928 m. Vasario 16-ąją: „Vilnius padėjo Lietuvos nepriklausomybei kertinį akmenį, čia buvo paskelbtas tas istoriškas nepriklausomybės aktas, čia, Vilniuje, Lietuvos atstatytojai rūpinosi ir galvojo prieš 10 metų. Deja, čia kol kas nelemta gyventi tuo gyvenimu, kurį Lietuva sau susikūrė. Nors negalime gyventi nauju gyvenimu, tačiau galime jungtis tautos džiaugsmu, galime didžiuotis tautos laimėjimais, galime naudotis pasiektais kultūriniais daviniais, galime ir mes vieną kitą plytelę pridėti prie atstatomos mūsų didžiosios Tėvynės. Mes čia Vilniuje – tai tautos avangardas. Ji tiek buvo praradusi ir tiek atstatė. – Nejaugi tik Vilniaus krašto lietuviai nepasiektų savo tikslo? Lengviau yra mums dirbti, negu buvo vysk. Valančiui, Daukantui, Basanavičiui ir kitiems. Dirbkime – mūsų darbas nežus. Mūsų kilni tėvynės meilė ir vienybė turės reikšmės visai Lietuvai. Vilniaus idealai pasilieka tautos idealais ir tautos siekimai – mūsų siekimais“.
Ką čia bepridurti po tokių žodžių! Nebent išsakyti viltį, kad mūsų šiandienos mokyklose būtų kuo daugiau mokytojų idealistų…
Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 2004-ųjų metų balandį atkūrė savo veiklą, nes Vilnijoje ne visos problemos išspręstos oficialiosios valdžios pastangomis. O tokių asmenybių kaip Petras Kraujalis atminimas yra brangintinas ir aktualintinas. Juk neveltui ant jo kapo paminklo įrašyta „Dirbo mokyklai ir tautai“. Prisimintini kunigo priesakai mokytojams: „Iš lietuvio mokytojo mūsų tauta daugiau reikalauja. Ji nori, kad lietuvio vaikai mylėtų tą žemę, kurioje gyvena, tą kalbą, kuria kalbėjo jų protėviai“.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukakties dieną bus atidaryta paroda apie „Ryto“ draugijos veiklą ir jos įsteigtas mokyklas Vilnijoje; įvyks ir mokslinė konferencija. Dar prisimintina, kad Reškutėnuose (Švenčionių raj.) veikia „Ryto“ draugijos pradinės mokyklos muziejus, kuriam eksponatus sukaupė šviesios atminties kraštotyrininkas mokytojas Izidorius Kazakevičius.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
