 |
„Į pirmąją jauno poeto knygą sudėtuose eilėraščiuose yra nemažai mistikos bei pasaulio stebėjimo per siurrealistinę prizmę. Taip pat daug siekio perprasti įvairiausias liūdesio apraiškas, – kaip jos atsispindi lyrinio subjekto kuriamame pasaulyje. Nemažai dėmesio skiriama metafiziniams apmąstymams, kurie susipina su sapno erdve ir realybės transformacija“, – perskaitėme internete apie jaunojo poeto Ernesto Noreikos pirmąją knygą „Povų ežeras“ ir likome suglumę. Tiesą sakant, dėl niekų – užvežė žodis „prizmė“. Kodėl pro šią iškraipytą (nes – siurrealistinė) geometrinę figūrą dera žiūrėti? – stebėjomės. Ar ne geriau ją būtų sudaužyti arba ja bakstelėti – užuot naudojus „bakstelėti“ mygtuką facebook’e? (Reikšminga pauzė.) Nežinojome šito, todėl jautėmės nesmagiai, – beje, ir dėl to, kad buvome ne kalbininkai, todėl neturėjome išsiugdę gebėjimo įvertinti tą posakį kalbos taisyklingumo aspektu, nors, neslėpsiu, mums įkyriai atrodė, kad žmogus, pasiruošęs garsiai pareikšti, neva jis žiūrįs ar, neduokdie, ką nors matąs per tokią ar anokią prizmę, labai nemyli lietuvių kalbos.
Taigi ėjome į E. Noreikos knygos pristatymą Rašytojų klube (sausio 15 d.) patyliukais širsdami ant „prizmės“, jausdami, kad to žodžio reikšmė neapsakomai duria smegenis, spaudžia, degina po krūtine, nors ir žinojome, kad nei E. Noreika, nei lietuvių kalba čia niekuo dėti – greičiausiai prie teksto bus prikišęs nagus knygą išleidusios „Naujosios Romuvos“ vyriausiasis redaktorius Andrius Konickis, galbūt desperacijos minutę panūdęs pavadovauti ir klišėms; jis, tiesą sakant, mums seniai rodėsi panašus į tą, kuris, atsistojęs prieš auditoriją, galėtų valandų valandas kalbėti apie prizmę, o gal ir apie tai, kaip tikri „romuviečiai“ esą niekuomet neprašantys honorarų, neva dirbantys iš idėjos. Bet juk mes kalbame apie kitką. Per tą prakeiktą poeziją tądien likome nesušveitę savo tradicinio McWrap’o McDonad’e – štai kur šuo pakastas, štai per kokią prizmę dera žvelgti!
Žinoma, tai nereiškia, kad iš to puikaus vakaro, kuriame, kaip ir visuose kituose Rašytojų klubo renginiuose, nestigo rutiniškumo, išsinešėme vien nesuvalgytos tortilijos aromatą ir palaimingą pirštais nepalytėtųjų bulvyčių traškesį ausyse – tikrai ne. Atvirai kalbant, tų gėrybių nė neprisiminėme, nes mes, skubėjusieji į Rašytojų klubą klausytis puikios E. Noreikos poezijos, suvokėme iš tiesų skubėję dusti, – ypač tada, kai įsitikinome, kad įkvėpti galime daugių daugiausia savo nosies išskyrų, ne oro, kurio salėje, regis, nebuvo nė mažytėliausio gurkšnyčio. Argi galėjome, sakykite, tokią rūsčią akimirką, atsidūrę ribinėje situacijoje, priversti save domėtis menais – net jei jie ir tokie neprasti kaip E. Noreikos? (Reikšminga pauzė.) Kodėl niekas klubo salėje neįtaiso kondicionieriaus? – klausėme savęs, teatrališkai griebdamiesi už galvų. Kodėl žiaurūs anarchistai neiškala langų sunkiais akmenimis? – nesuvokėme. Kodėl taip apsileido Pocevičius ir Pocius? – aimanavome, su viltimi žvelgdami į juodą buvusio bibliografijos skyriaus laiptų tamsą, kurioje, kaip ir prieš dešimtmetį, žinoma, kas nors gėrė. Per kokią prizmę turėtume žvelgti (ar jau turėjome žvelgti anksčiau), – klausėme arčiau sėdėjusiųjų nelaimės draugų (t. y. Mariaus Buroko), – kad gražia ir skoninga lietuvių kalba galėtume apsakyti save apsvaigusius nuo meno, o ne nuo beprasmio žiopčiojimo, šlapios sruogos delnu braukymo, desperatiško paširdžių kasymo, tikrinant, ar darbštusis motorėlis nesiruošia piktdžiugiškai sustoti.
Tuo pikčiau ir neramiau buvo, kad visiems, esantiesiems priešakyje, to oro lyg ir nestigo – matėme, kaip jaunasis poetas Nerijus Cibulskas (jo renginyje irgi draugiškai dusome – tai jau lyg ir tradicija) žvaliai liaupsino savo kolegą, sugėrovą, o paskui čiupo Ernestą į glėbį ir ėmė myluoti – lygiai taip, kaip pats buvo ano myluojamas per savo knygos pristatymą. Girdėjome, kaip narsiai Antanas Šimkus, „Povų ežero“ redaktorius, išsižada savo viršenybiškumo, pabrėždamas, neva E. Noreika praktiškai viską išsitaisęs pats, neva jis, Šimkus, esąs ne patarėjas, bet tik bičiulis ir pan. Atidžiai stebėjome Andrių Konickį, rodos, dedantį visas pastangas, kad jo lūpose išdygtų žodis „prizmė“ ir gal kam nors šelmiškai bakstelėtų (jei toks projektas buvo – jis nepavyko), na ir daugmaž viską pakentėme (nors, tiesą sakant, šiam sunkiam veiksmui jau trūko jėgų). Tačiau kai Benediktas Januševičius pareiškė, kad E. Noreikos tekstuose (per) daug metaforų, jau negalėjome ištverti neįtūžę, nes supratome, kad iš tikrųjų tai čia kalba ne apie kažkokias metaforas, o apie orą, atseit dvėskit jūs ten tvankumoje uždusę, o mes, žinote, toliau zadušėvną bazarą varinėsim, mum, tipo, nusispjaut, kad jum prastai...
Štai tada atsistojome ir išėjome – pirmiausia į „Suokalbį“ (tpfu, „ExLibrisą“), kur godžiai įkvėpėme nuo barmenės Justinos plūstančio oro (visos gražios moterys kažkokiu mįslingu būdu yra susijusios su oru), paskui užstrigome Rašytojų sąjungos rūmų tarpduryje, nes sekretorė Rūta čia susprogdino dar vieną oro ir kvepalų bombą, na, o galiausiai susėdome kažkokioje beveidėje kavinėje, gal Postscriptum’e, būdami tvirtai įsitikinę, kad jau atėjo laikas rašyti mokslinį darbą apie naujus faktorius, iškraipančius šiaip jau sklandų literatūros recepcijos procesą – apie tai, kaip permanentinis dusimas atsiliepė, atsiliepia ir, be abejo, atsilieps kultūrinių renginių lankytojų požiūriui į literatūrą ir literatus. Žvelgiant per šią prizmę, – sakėme, – mums atsiskleis, kad nieko doro apskritai nėra sukurta ir kad katarsis, kurį patiriame nuo visokių, atsiprašant, „menų“, tėra paprasčiausia euforija, atsirandanti organizmui stokojant deguonies, – pasekmė, kuri neturėtų būti pretekstas kūrinių autoriams vaikštinėti išskėtus savo Ego kaip povams uodegas. Ypač (nebent?) jei esi parašęs „Povų ežerą“...
Tuomet dar nežinojome, kad savaitės gale, niūrų ir siaubingą penktadienį, ir tai bus net ne 13-oji, o 19-oji mėnesio diena, turėsime iškentėti dar klaikesnį ir labiau sekinantį dusimą – VDA „Titanike“ dalyvauti pokalbių su Alfonsu Andriuškevičiumi knygos pristatyme, knygos, kuri, kaip vėliau mums, durniems literatams, paaiškino kažkokia vaizduojamojo meno atstovė, yra labai gera – o kaip jau čia netrūks oro, staiga sužinojus, jog kas nors kur nors (niekam neprašius ir niekam neliepus) parašė gerą knygą!
Hmm... Gal čia mes kiek ir perdedame. Juk eidami į „Titaniką“ tikrai nutuokėme, jog dusti teks kaip reikiant – ir ne tik iš pavydo. Dar nėra taip buvę, kad kada nors ten būtų užtekę oro. Vis prisižadu nebeeiti – sakau sau: daugiau manęs ten nebus, nes paskui spjaudysiuosi – kaip kai kurie žymūs šiuolaikiniai lietuvių menininkai po Ray Bartkaus parodos. Arba nesispjaudysiu – nes paprasčiausiai būsiu uždusęs...
Mes, žinoma, galėjome ir net turėjome sutikti, kad gaivaus oro poreikis garsaus, žinomo, anaiptol nepradedančio, – veikiau baigiančio (nors Andriuškevičius baiginėja jau dievai žino kiek), – vaikino vakare neabejotinai yra didesnis negu „Naujojoje Romuvoje“ išleista knyga debiutuojančio Ernesto pristatyme, tačiau vis dėlto nepajėgėme pritarti požiūriui, neva mūsų – lankytojų, mylėtųjų ir net televizininkų – kančios yra tiek nevertingos, kad galima kaip niekur nieko dalyti autografus PRIEŠ RENGINĮ, šitaip smarkiai atitolinant jo pradžią. Tiesą sakant, netgi šiek tiek pyktelėjome ant dailininkų pasaulio ir Pačios Dailės, todėl išvydę, kaip kažkoks niekdarys petimi tvirtai įsiremia į K. Dereškevičiaus („Titanike“ tebevyko jo paroda „Sutikta moteris“) paveikslo drobę, nieko jam nesakėme – tegu spaudžia, gal įjungs kaži kur užsikirtusį Padorumą. Niršome ir vėliau, renginiui jau prasidėjus, kai MMC atstovaujanti Danguolė Butkienė, užsiminusi apie kažką, ką ji ar jos atstovaujama įstaiga yra neva skolinga A. Andriuškevičiui, nepratęsė minties, ir mes negavome patogios prizmės, per kurią žiūrėdami, be abejo, būtume pamatę, kas čia ir kuo nusidėjęs ir kam dera būti skolingam; atvirai kalbant, iš nevilties kurį laiką net neklausėme, kas ką kalba – smegenis glotniai apgaubusį bukumą praplėšė tik knygos sudarytojos Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės komentaras (ar veikiau prisipažinimas), esą A. Andriuškevičius pats sugalvojęs knygos struktūrą, skyrius, taip pat apibrėžęs rėmus, į kuriuos atsižvelgiant turėjo būti galvojami klausimai. „Jei knygą būtų sudarinėjęs kas nors kitas, šioji tikriausiai vis tiek būtų atrodžiusi labai panašiai“, – tėškė ji. Tąsyk nuščiuvome. Mus labai sujaudino šis drąsus coming out’as. Ar žodžių junginį „knygos sudarytoja“, išreikšdami veiklos fiktyvumą, turėtume rašyti kabutėse? – norėjome šaukti per visą salę, tačiau pasidrovėjome Neringos Mikalauskienės, tikriausiai nemanančios, kad coming out’as čia pavartotas reikiama prasme. Taigi ir nešaukėme – gal dėl to mums niekas ir neatsiliepė. Štai tada pirmąsyk ir pajutome, kad geruoju čia nesibaigs – vakaras tęsis ir tęsis, o mes (kol, sakykim, Valentinas Antanavičius, pats, beje, ne per seniausiai išleidęs atsiminimų knygą, šmaikščiai pasakos, kaip jie, jaunieji tapytojai, Lazdynuose žaisdavę badmintoną, o paskui pamažu perėję prie kortų durniaus) kaip dusome, taip ir dusime. Tik vėliau, kalbant Repšiui ar dar kam nors, sužinosime, jog knyga, dėl kurios pasiuntėme save dusti į erdvią „Titaniko“ salę, toji knyga, kuri, anot paties autoriaus, tikrai patiksianti jo kartos žmonėms, surasianti gerbėjų tarp vyresniųjų, bet dėl jo anūko draugų tai jau esą neaišku, – yra papuošta pavadinimu „per A. A. prizmę“.
Štai tada pakilome ir išėjome – to mums buvo per daug. Toks prizmės išpopuliarėjimas Lietuvos kultūros padangėje vos per vieną savaitę rodėsi stačiai nepadorus. Jeigu dar minutėlę būtume likę salėje, mums, be abejo, būtų pradėję atrodyti, kad esame atgrasus, egzaltuotas jaunuolis iš Martyno Petreikio darbų ciklo „Egzistencinė individo būtis postmodernioje visuomenėje“ (o juk ir stovėjome ten, kur tų darbų kabota), praėjusiais metais laimėjusio jaunojo tapytojo prizą, – ko jau ko, o tokios gėdos prieš save pačius užsitraukti nenorėjome. Gal nuo šiol jau kiekvienas intelektualas privalo vaikščioti įsitvėręs kažkokią prizmę? – svarstėme, vis labiau jausdami, kad pro prizmę žvilgsnis turi būti ypatingas. Netgi kilo įtarimas, kad šitaip galima pamatyti vien kažkokius išskirtinius dalykus, t. y. tokius, į kuriuos intelektualas gal nė nežvelgtų, o va sovietinis inteligentas – prašom. (Reikšminga pauzė.) Šioje erdvės ir laiko vietoje staiga užmiršome, kad galime laisvai kvėpuoti – juk esame išėję, ir mūsų neslegia pareiga vaidinti kenčiančius. Tačiau jei ir nebūtume užmiršę, vargu ar būtume įstengę šia privilegija naudotis, nes kūnišką dusulį, kuris lengvai tapo nugalėtas išžengiant iš kultūrinės spūsties lauk, nepastebimai pakeitė metaforiškas, simbolinis dusulys, – pakeitė turbūt tą akimirką, kai sumojome, jog dusimas egzistuoja nepriklausomai nuo oro kiekio (ir politinės sistemos), kad visi, visur, visada duso, nes tai – ne pasekmė, o sąlyga. Tik va tą akimirką aptikome save stovinčius priešais McDonald’s restoraną... (Vėl reikšminga pauzė.) Štai kodėl mums norom nenorom teko pažvelgti į pasaulį per mėsainių prizmę, – jau buvome primokyti, kad vienintelis kur nors žiūrėjimo būdas yra „per prizmę“. Neneigsiu, likome sužavėti. O kai paskui dar atidžiau pasižiūrėjome pro Traškiųjų Bulvyčių ir Majonezo Dėmių Ant Mergaičių Lūpų Prizmę, išvis netekome amo – dievaži, tai buvo pirmas mūsų matytas pasaulis, kuriam visiškai nereikėjo oro; vadinasi, jame negalėjo būti ir dusimo, nebuvo debiutų nei memuarų – tik šypsojimasis, begalinis šypsojimasis, pabarstytas saldžia druska... Pasaulis, kurį vis tiek kada nors pasirinksime vietoj to, kuriame sotinamasi rašant tekstus.
