Pirmoji mano darbdavė buvo man tikrai gera. Leisdavo pailsėti, pamiegoti, o jei būdavo kitaip, vis tiek pavykdavo vėliau atsigriebti. Ji netgi leisdavo man darbo metu šį tą parašyti, užsiimti kūryba... Gal tik pradžia buvo kiek sunkesnė.Šios darbdavės gerumą įvertinau ypač dabar, kai prieš gerus tris mėnesius atsirado dar vienas darbdavys mano gyvenime. (Dabar derinu du darbus.) Taigi, antrasis yra be galo reiklus, nors nesako, ko nori (tikrai prastas tokių savybių derinys). O jei nepadarau ko nori, rėkia visa gerkle. Bandau jį nuraminti, bet pavyksta ne visuomet.
Užtat pastebėjau, jam labai patinka mano dėmesys – jei nuolat parodau, kaip juo rūpinuos, vis kalbinu, – nusišypso, pats kalbina, net vaipos. Sako „ooo“, „uuūū“, o jei parodau ką įdomesnio, tai ir nusikvatoja. (Anądien gydytoja klausė, ar jis krykštauja. Matyt, tikrino, ar esu gera savo darbdavio linksmintoja.) Net valgydamas man šypsos, kai geros nuotaikos. Na, o kai blogos... Tuomet tik laikykis, kaip sakoma. Beje, šiam mano darbdaviui svarbiausia būti pavalgius. Aišku, jam nerūpi, kad būnu alkana pati – vos tik susiruošiam visi valgyti, jis ima rėkti, kad pirma jį pamaitinčiau. Ir nesuprantu, kaip jis taip nuolat ištaiko? Vis bandau jį nukreipti taip, kad nereikėtų pačiai valgant dar jo maitinti, ir vis neišeina. O jei jam pirmam neduočiau, rėktų taip, kad niekas mano namuose nė kąsnio nenurytų... Tiesa, šis mano darbdavys turi problemą – dažnokai jo pilve siaučia uraganas. Ar padeda espumizanas? Kartais, taip. Bet espumizanas niekuomet nepadaro tokio stebuklo, kad tas uraganas nepersikeltų į visus namus. Ir negaliu įsijungti žinių, kad išgirsčiau, kada numatomi dideli vėjai... Nors, kas iš to, kai pagalvoji... Tad nuolat vaikštai budėjimo režimu. Jei apskritai paeini...
Geros tos akimirkos, kai darbdavys užmiega... Bet tai trunka ne taip ir ilgai – netrukus jis ima siųsti signalus, kad reikia jį pavežioti. Toli važiuoti neprašo, bet reikalauja, jog tai daryčiau beveik nuolatos. „Pirmyn–atgal“ vežiojimas jam patinka! O kadangi per dieną net ir paprastiems mirtingiesiems pasitaiko neatidėliotinų reikalų, šioje misijoje mane pavaduoja kiti šeimos nariai.
Paminėsiu dar, kad šį darbą gavau ne taip jau lengvai ir gana skausmingai. Vis dėlto, kai jis jau buvo mano rankose, džiaugiausi neapsakomai... Ir šiandien džiaugiuosi! Nors ir naktimis ištisai ariu, ir dar patį darbdavį vis ant rankų nešioju, keliuosi anksti arba atsigulu tik retsykiais... Ir nors darbdavys prisirišęs prie manęs taip, kad daugiausia dviem valandoms galiu ištrūkti, o ir jokios dienotvarkės niekaip nesurikiuoju, myliu tą savo darbdavį, nors tu ką. Pūpso jis ant mano rankų, seilėjasi, o aš galvoju – nebus atostogų visą gyvenimą. Net kai ateis metas, kai jis tikrai mane atleis, širdy jį tebenešiosiu... Ir be galo džiaugsiuos, kad jį turiu.
Žinoma, įtikti mano darbdaviui labai padeda dar vienas darbuotojas, mano sutuoktinis. Jis tikrai pasirūpina, kad ištaikyčiau progų pailsėti, o ir šiaip vyriškai jiedu pasikalba. Tačiau darbdavys aiškiai reiškia pretenzijas, jei juo per ilgai ima rūpintis kažkas kitas – taip aiškiai, jog nelieka jokių abejonių – darbas šaukia MANE.
Taigi lenkiu galvą prieš visus, kurie tokių darbdavių turi daugiau nei du. Tikrai ir dviem sunku įtikti, o ką jau kalbėti apie daugiau... O dar tie darbdaviai, kai tik ūgtels, greičiausiai ims pyktis tarpusavy... Nors kol kas antrasis darbdavys mano pirmąją darbdavę itin myli ir labai jai šypsos. Gal kad ji bent jau šiuo metu yra ir atrodo už jį kompetetingesnė. Na, o jei paklaustumėte, ką gi dirba pats darbdavys, atsakyčiau – svarbiausi jo darbai laukia ateityje. Kol kas svariausias jo gyvenimo darbas – darbuotojų perauklėjimas, brandinimas, šlifavimas... Ir šiurkščiai, ir subtiliai, atkakliai bei užtikrintai moko mus gyventi ne dėl savęs. Seminarai bei praktinės užduotys vyksta kasdien. Ačiū jam už tai.
--
Pabaigai norėčiau pabrėžti, kad beprotiškai juos myliu, tuos savo darbdavius... Iš tikro jie nėra darbdaviai, o vaikai – Dievo dovanos mano gyvenime. Praturtinančios ir mane keičiančios. Mokančios mane suvokti savo skurdą, nepridengti savo ydų, o jas aiškiai matyti. Raginančios įsižiūrėti į subtilius bei nepakartojamus Viešpaties Apvaizdos darbus, kelius. Verčiančios mane stebėtis Dievo didybe bei duotybe žmogui – duotybe gimdyti ir auginti vaikus, Jo kūrinius.