 |
Vasario 2 d. - Pašvęstojo gyvenimo diena. Šia proga siūlome ištrauką iš palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos parengtų „Rekolecijų vienuolėms“
Viešpats Jėzus Eucharistijoje yra ne tik šventumo pradas, bet taip pat ir jo pavyzdys. Eucharistijoje Jo žodžiai papildo Evangeliją, o Eucharistija – Jį patį. Eucharistija yra užrakinta knyga, kurią Kristus atrakina, atverčia, aiškina, įtikina bei išgyvena Joje dar kartą.
Eucharistijoje Jėzus yra neturto pavyzdys. Nieko neturėdamas, Jis tikisi žmonių gailestingumo. Mes turime sekti Jo pavyzdžiu. Jei eidamas vienuolystės keliu daiktus įvardiji kaip „mano“, tai nėra gerai. Saugokis, kad atsisakęs visų dalykų, savo širdies nepririštum prie nereikšmingų dalykų ir nepasinertum į smulkmenas. Reikia gilintis į Jėzų ir pastebėti mus aplinką. Nereikia trokšti nei garbės, nei didybės, nei bet kokios dieviškos arba žmogiškos privilegijos. Jis atneša savo esybę, negalvodamas apie save. Būkime tokie pat vargšai, kaip ir Jis, ir neturėkime nieko, išskyrus gerą valią. Jis priima išmaldą. Jis gali turėti viską, tačiau to nesiekia, visko išsižadėdamas. Nepyksta dėl savo neturto, bet priima jį kaip savo draugą. Svarbiausias dalykas – gera valia. Jei tu neniekini neturto, pažvelk į Jėzų Eucharistijoje. Ten Jis neturtingesnis už tave. Jis – tai vyno ir kraujo vienybė. Tik visko atsisakęs, tapsi laisvas. Neturtas – tai Kristaus, savu noru tapusio vargšu, nepriklausomybė. Kai pašvęstojo gyvenimo institutai praturtėjo – jie tarsi pradingo. Tą dieną, kai vienuolė pasakys: „Esu turtinga“ – ji jau nebus vienuolė. Dirbdami ir pasitikėdami tik Dievu, augame ir vystomės normaliai. Nors reikia rūpintis ir savais reikalais, bet tai nereiškia, kad turime pasitikėti žemiškais dalykais arba prie jų prisirišti.
Viešpats Jėzus Eucharistijoje yra skaistumo pavyzdys. Skaistumo malonė kyla iš Jo paties. Per Šventąją Komuniją Jis teikia malonę, ją stiprina ir saugo. Jos metu yra geriamas Nekaltas Dievo Avinėlio Kraujas ir priimamas Nekaltas Jo Kūnas. Eucharistijoje Jėzus išreiškia skaistybės esmę – nesisieja su jokiu materialiu kūnu, panašiu į duoną, nes jį sunaikina, likdamas pats su savimi. Tai mus tarsi moko neturėti nei fizinių santykių, nei nuodėmingų minčių, bet išlikti nekalti savo širdimi ir kūnu. Vienuoliška profesija yra tarsi krikštas. Daugelis prilygina ją kentėjimams. Per jį tau teikiamas naujas skaistumas. Jį reikia rūpestingai saugoti, kiekvieną dieną priimant Šv. Komuniją. Kai pagundos tampa pavojingos, savo sieloje priimk Šv. Komuniją. Tą blogąją ugnį užgesink Dievo meilės ugnimi, kuri nuramins vidinę audrą.
Paklusnumo įžadas – tai vienuoliškos aukos pilnatvė. Valinga auka tarsi sujungia dvasines ir kūno aukas. To pavyzdys yra Jėzus Eucharistijoje. Norėdamas garbinti Jėzų, būk ištikimas vyresniajam. Nekreipk dėmesio nei į asmenį, nei į veiksmą, kurį turi atlikti, nes Dievas kalba, pasitelkęs įvairias priemones. Neapleisk Eucharistijos, kad galėtum būti paklusnus visada ir visur, ir džiaugsmu. Viešpats Jėzus ateina kiekvieną kartą, kai tu to nori. Bet kodėl tu neateini tada, kai Jis to nori? Ar tu esi už Jį galingesnis? Būk paklusnus kaip angelas, vykdantis Dievo valią ir kaip Jėzus Altoriaus Sakramente.
Reikia, kad Jėzus būtų visų dorybių šaltinis tam, kad savo dvasia būtum susivienijęs su Juo, kad tau dovanotų gyvybę, malonę ir nuopelnus, o tu taptum Jo nariu bei įrankiu. Dabar Viešpats Jėzus nebegali gauti jokių nuopelnų, nes Jis gyvena garbėje. Tačiau karštai to trokšta dėl savo Tėvo garbės. Todėl Jis nori surasti žmonių, teikiančių Jam garbę bei savo darbus ir kentėjimus. Dėl to jungiasi su tikinčiais, tampančiais Jo nariais, o Jis - jų vadovu, galva bei širdimi. Suteikia jiems malonių ir moko kaip gyventi. Tokiu būdu juose atlieka veiksmus, Jam teikiančius garbę, ir taip vargingai gyvena žemėje. Tėvas mato Jį esant nusižeminusį, skaistų, nuolankų ir tyrą. Kitaip tariant, mūsų veiksmai tampa Jo veiksmais. Tai yra antgamtinis gyvenimas. Pradėkime jį gyventi. Stenkimės jį saugoti ir stiprinti mūsų vienybę. Nieko nedarykime dėl savęs, nes tai jau nebus Dievo garbei, bet mūsų pačių laimei. Darykime viską su Jėzumi, kuris taps mūsų širdimi, mūsų mintimis ir dvasia. Jis nori iškeisti mūsų gyvenimą į savąjį, mus į Jį patį, kad veiktume per Jį ir Jame Jo Tėvo ir Šventosios Dvasios garbei.
Pal. kun. Mykolas Sopočka „Rekolecijos vienuolėms“.
Vertė br. Marius, FGM