Jėzus pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“
O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: 'Gydytojau, pats pasigydyk' - padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė:
„Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.
Kiti skaitiniai: Jer 1, 4–5, 17–19; Ps 71; 1 Kor 12, 31–13,13
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Šio sekmadienio skaitiniai kviečia apmastyti pranašo misiją. Dievo planų skelbimas ne visada atitinka žmonių lūkesčius ir dažnai sulaukia pasipriešinimo. Pirmajame skaitinyje kalbama apie Dievo pasirinktą Jeremiją, skelbiantį apie artėjančią Viešpaties bausmę ir susiduriantį su priešingumu ir netikėjimu. Evangelijos skaitinys yra praėjusio sekmadienio Evangelijos tęsinys, kur Jėzus sinagogoje skaitė iš Izaijo knygos: „Viešpaties Dvasia su manimi....“ ir paskaitęs pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ Visi, kurie sinagogoje klausėsi Jėzaus, stebėjosi Jo žodžiais, bet netikėjo, sakydami: „Argi Jis ne Juozapo sūnus?“ Be to, dar supyko, kad Jėzus paminėjo, kaip Dievas rūpinasi ne tik izraelitais, bet ir pagonimis: pasiuntė pranašą Eliją pas našlę Sidonijos mieste ir pagydė raupsuotąjį Naamaną.
Matome, kad tie patys, kurie anksčiau „stebėjosi Jo žodžiais“, dabar norėjo Jį „nustumti nuo kalno žemyn“. Kaip Jėzus reagavo į miestelio gyventojų priešiškumą? Jėzus neparodė pykčio ir jų neapkaltino.
Paklauskime savęs, ar kartais ir mes nebandome pasipriešinti Jėzaus žodžiams? Bandome savaip interpretuoti Šv. Rašto žodžius. Ar mes parodome meilę kitiems, kurie kitaip negu mes galvoja?
Grįžkime prie antrojo skaitinio. „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią“. Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais iš Laiško korintiečiams prasideda viena gražiausių Šventojo Rašto vietų – vadinamasis Himnas meilei. Tikrai šis kelias pranoksta visus kitus kelius. Tikra tai, kad meilė yra svarbiausias žmogiškosios būties dalykas. Tai yra dalykas, kurio mums patiems labiausia reikia ir kurį mes norėtume gausiai skleisti kitiems, tačiau to dalyko mums nuolat stinga, ir mes dažnai prastai jį įgyvendiname. Visa tai, ką daro žmogus, visa civilizacijos pažanga yra niekis, jei tai negaivinama meilės. Skaitome: „Jei neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.“
Apaštalas Paulius gražiai kalba apie meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, nepavydi jinesididžiuoja....“ ir t. t. Patikrinkime save, įdėdami vietoj žodžio „meilė“ – žodį „aš“. Ir skaitykime: „Aš kantrus, aš maloningas, aš nepavydus, aš nesididžiuoju“ ir tęskime toliau. Pamatysim, kiek mumyse yra meilės.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
