Autorius yra Lietuvos liberalaus jaunimo valdybos narys.
Viena iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės vertybių - lygios teisės, kurios turi būti užtikrintos nepaisant individo lyties, amžiaus ar tikėjimo. Tai patvirtino ir praėjusią savaitę vykusio Pasaulio ekonomikos forumo dalyviai, diskutavę, kodėl moterys sudaro absoliučią mažumą įmonių valdybose. Rimtai šią problemą ėmėsi spręsti ir Europos Sąjunga 2012 metų pabaigoje priėmusi nutarimą, kad akcijų biržoje listinguojamų įmonių valdybose moterys sudarytų bent 40%. Bet ar šiai Sąjungai pavyks išspręsti ligybės klausimą prievartiniu būdu? Priemone, kuri jau privertė iširti ne vieną sąjungą.
Istorija yra linkusi kartotis, o lietuviai dar iki šiol puikiai mena vieną ryškiausių istorijos bandymų pasiekti lygybę tarp žmonių, kuris vadovavosi principu – „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“. Sovietų Sąjunga remdamasi šia ideologija ne tik nesugebėjo pasiekti savo tikslo, bet ir ilgainiui visa Sąjunga iširo. Pagrindinė to priežastis – prievartinis lygybės užtikrinimas gali lemti tik tai, jog visi bus vienodai nelaimingi. Tai pamoka, kuri turėjo būti išmokta ir perduota ateities kartoms. Deja, Europos Komisijos bandymas iki 2020 metų padidinti valdybose dirbančių moterų skaičių iki 40% skamba tik kaip dar vienas liūdnai pagarsėjęs penkmečio planas. Tikimasi, kad laikinas kvotų (iki 2028 m.) įstatymas atvers duris moterims į aukščiausius postus, kurios daugumai iki šiol buvo uždarytos be jokių objektyvių priežasčių. Pagrindiniu dabartinės situacijos kaltininku įvardijamas objektyvumo trūkumas priimant naujus darbuotojus dėl valdyboje vyraujančios vyriškos kastos, kuri ir toliau nori matyti į save panašius naujus narius.
Europos Sąjungos statistika rodo, kad moterys vidutiniškai sudaro tik 15% įmonių valdybose tarp nevykdomųjų direktorių ir 13,7% tarp vykdomųjų. Šis skaičius ima atrodyti dar mažesnis ir labiau nepagrįstas, kai atsižvelgiama į papildomą statistiką ir atliktus tyrimus. Kiekvienais metais universitetus baigia vis daugiau moterų nei vyrų, tačiau jos užima žemesnes pozicijas. Įmonės, kurios savo valdybose turi daugiau moterų, yra pelningesnės ir stabilesnės (McKinsey)[1] . Atsižvelgiant į tai, susidariusi situacija gali atrodyti tikrai netoleruotina, ir kvotų įvedimas tampa suprantamu reiškiniu spęsti problemą. Deja, ne viską galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio. Ekonomikoje, kaip ir kitose gyvenime srityse, yra dvi medalio pusės, iš kurių viena yra matoma, o kita – ne.
Visų pirma kvotos – tai prievartinė priemonė, kuria siekiama lygybės suvaržant kitų grupių laisvę. Toks lygios konkurencijos galimybių apribojimas negali būti pateisintas. Norint spręsti problemą turi būti identifikuotos tikrosios problemos priežastys. „McKinsey“[2] atliktas tyrimas parodo vienas iš pagrindinių priežasčių, kodėl moterys sudaro mažumą aukščiausiuose postuose. Europos šalyse moterys vidutiniškai skiria dvigubai daugiau laiko namų priežiūrai ir vaikams nei vyrai. Dėl vaikų moterys dažnai daro ir ilgalaikes karjeros pertraukas, po kurių sunku sugrįžti į buvusias pozicijas ar tuo labiau kilti jomis į viršų. Tokia situacija susiklostė dėl stiprios patriarchalinės šeimos mūsų visuomenėje, o ne dėl įmonių, kurios nevertina moterų darbo savo kompanijoje. Problema iškyla dėl to, kad moterims dažnai tenka pasirinkti tarp šeimos ir karjeros, kas nulemia mažesnę darbo patirtį. Tai puikiai atskleidžia ir tyrimas: 54% karjerą padariusių ir tyrime dalyvavusių moterų neturėjo vaikų, o 33% buvo netekėjusios, atitinkamai vyrų statistika buvo: 29% ir 18%.
Moterys dažnai yra priverstos ne tik mažiau laiko skirti darbui, bet taip pat yra linkusios prasčiau vertinti savo galimybes. 70% apklaustų moterų savo galimybes vertino taip pat, kaip ir savo kolegų. Tuo tarpu 70% vyrų vertino jas geriau. Aukščiausiose vadovų pozicijose pasitikėjimas savo jėgomis yra svarbus veiksnys, rodantis dar vieną skirtumą tarp vyrų ir moterų darbe.
Vis dėlto, nusprendus įgyvendinti kvotų sistemą, būtina išnagrinėti ir galimą šalutinį poveikį. Toks reguliavimas dirbtinai išaugins vadovių poreikį, kuriam rinka nėra pasiruošusi. Ribotas moterų skaičius vadovaujamose pozicijose apsunkins tinkamų specialisčių paieškas, o tai lems išaugusias įdarbinimo sąnaudas. Dėl patirties trūkumo ir nenumatytos darbuotojų kaitos įmonės turės daugiau investuoti į naujų darbuotojų mokymus. Tai gali lemti, jog dalis moterų bus priimtos su žemesne kvalifikacija nei reikalaujama kad atitiktų keliamus standartus. Taip bus prarasta papildoma pridėtinė vertė, kuri šiuo metu pastebima valdybose, kai moterys yra atėjusios lygios konkurencijos sąlygomis.
Kvotų praktika nėra nauja ir jau kurį laiką taikoma Norvegijoje, kur moterų skaičius valdybose jau dabar viršija 40%. Ši sistema jau metus veikia ir Prancūzijoje, kur moterų skaičius aukščiausiose pozicijose pakito nuo 12% iki 22%. Rezultatas akivaizdus, bet ar „plika“ statistika yra vienintelis tikslas, kurio siekia šis reguliavimas. Anksčiau minėti šalutiniai efektai galiausiai gali atnešti daugiau žalos nei naudos. Taip pat, suteikiant išskirtines sąlygas, yra sumenkinamos moterų galimybės kaip lygiaverčių konkurenčių darbo rinkoje. Tokie pavyzdžiai kaip Margaret Thatcher (JK ministrė pirmininkė), Park Geun Hye (Pietų Korėjos prezidentė), Angele Merkel (Vokietijos kanclerė), Christine Lagarde (Tarptautinio valiutos fondo vadovė) turėtų būti pakankami įrodymai, kad moteriai, kuri pasiryžusi daryti karjerą, visos durys yra atviros. Deja, tenka pripažinti, jog vyraujanti patriarchalinė santvarka gali lemti tai, kad moteris dėl karjeros turės paaukoti daugiau nei vyras.
Tikroji problema kyla ne įmonių ar jų kultūrs. Ji slypi mūsų buityje, kaip esame įpratę kasdien gyventi ir koks vyrauja darbų ir pareigų pasiskirstymas šeimoje. Siekdami lygių teisių, mes pirmiausia turėtume keisti nusistovėjusias tradicijas, kad mama daugiausia laiko turi praleisti su vaiku ir tvarkydama namus. Moterims tikrosios valdybos durys atsidarys tik tada, kai šeimoje atsiras tolygesnis darbų pasiskirstymas.
XXI a. kapitalistinė visuomenė turėtų būti pasimokiusi iš praeities klaidų ir žinoti, kad teisingiausias kelias garantuoti lygias teises, tai sukuri tinkamas konkurencijos sąlygas. Tik tada, kai nuo kiekvieno žmogaus asmeninės iniciatyvos ir išnaudotų paties susikurtų galimybių priklausys jo pasiektas rezultatas. Kai visi rinkos dalyviai turės lygias teises, negailestingas, bet visada teisingas, konkurencijos principas užtikrins geriausią rezultatą. Ši laisvosios rinkos taisyklė ne kartą yra įrodžiusi savo pranašumą. Nepaisant to, mes esame toliau linkę kartoti istoriją ir tikėtis, kad papildomi suvaržymai atneš daugiau naudos.
[1] http://www.europeanpwn.net/files/mckinsey_2007_gender_matters.pdf
[2] http://www.europeanpwn.net/files/mckinsey_2007_gender_matters.pdf