 |
|
Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL |
Policija ir įvairūs valdininkai – neišskiriant ir pačių aukščiausiųjų – mus ragina būti pilietiškiems ir pranešti apie pamatytus pažeidimus. Ne tik sunkius, tačiau ir smulkesnius, nes taip esą užkertamas kelias stambesniems. Dar mėgstama tvirtinti, kad būtent gyventojų abejingumas lemia netvarką mūsų gatvėse, kiemuose ir namuose. Esą, nebūsime abejingi, gerės ir situacija. „Juk prie kiekvieno namo policininko nepastatysi“, – sakoma.
Ir tikrai nepastatysi. Todėl kiekvienas pilietis, teisingai mąsto mūsų pilietiškumu susirūpinę pareigūnai, turi prisiimti dalį policijos atliekamų funkcijų: stebėti aplinką ir padėti dirbti policijai. Deja, kiekvienas savo pilimi linkęs rūpintis žmogus (pilietis) turi susitaikyti ir su tuo, kad į jo pastebėjimus gali būti pažiūrėta pro pirštus, o akivaizdūs nusižengimo faktai, panardinti į „straipsnių ir jų dalių“ sriubą, tiesiog akyse stulbinamai netekti pagrindo.
Trumpai tariant, reikalas toks. Mūsų daugiabučio kieme, kaip ir daugumoje kitų, nelengva rasti, kur pasistatyti automobilį. Visi žino tą loteriją, kai grįžęs iš darbo nudžiungi radęs laisvą vietą. Vietų trūksta, automobilių – daug. Natūralu, ieškoma išeičių. Glaudi, kiek įmanoma, prie kitų sąvajį automobilį, važiuoji į kitą kiemą, blogiausiu atveju – statai gatvėje. Dalis renkasi „alternatyvius“ būdus. Stato automobilius, kur pakliūva.
Kiekvienas pilietis turi prisiimti dalį policijos atliekamų funkcijų: stebėti aplinką ir padėti dirbti policijai. Deja, kiekvienas savo pilimi linkęs rūpintis žmogus (pilietis) turi susitaikyti ir su tuo, kad į jo pastebėjimus gali būti pažiūrėta pro pirštus.
Kaip žinome, ant vejos ar šaligatvio bortų, jei nėra specialių ženklų, statyti – draudžiama. Kadangi Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, tolerancijos lygis nusižengimams yra aukštas, daug ko turi „nepastebėti“, tačiau kiekvienas, manau, esame nusistatę ribą, kurią peržengus – reaguojame. Pavyzdžiui, kai rūkoma laiptinėje arba kai automobiliai paliekami netinkamoje vietoje, net nebandant vaidinti, kad stengiamasi išvengti pažeidimo.
Ši nedidelė istorija užsimezgė pamačius kelis ant vejos pastatytus automobilius. Veja prie mūsų namų – graži ir puoselėjama. Prie jos priežiūros prisideda ne tik gretimos gimnazijos darbuotojai, bet ir viena kaimynė, dailiai savo ir savo šeimos rankomis be jokio atlygio sutvarkiusi ir nuolat tvarkanti aplinką. Beje, yra už tai gavusi ir miesto savivaldybės apdovanojimą.
Neseniai startavus plačiai išgarsintam interneto projektui e-policija, kiekvienas pilietis dabar, pastebėjęs kokių nors nusižengimų, gali rašyti puslapyje nurodytu adresu ir tikėtis greito atsakymo. Pabandžiau ir aš savo problemėlę išdėstyti, prisegiau nusižengimo nuotraukas ir ėmiau laukti. Buvau maloniai nustebintas, kad reagavo išties operatyviai. Po dienos kitos iš Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato tyrėjos A. V. gavau atsakymą... kuris privertė kiek apstulbti. Keletą kartų perskaitęs tą teisinę kazuistiką, negalėjau patikėti savo akimis ir realybės interpretavimo galimybėmis.
„Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena automobilių naudotojų atžvilgiu nepradedama, nes nėra nusižengimo sudėties“. Nutarime toliau rašoma taip: „Automobilių naudotojų veiksmuose nėra LR ATPK 124 str. 4 d. (stovėjimas ant vejos ir šaligatvio) sudėties“, nes – dabar dėmesio – automobiliai stovėjo ant sniego! Sulaukus tokio atsakymo, kyla natūralių klausimų, o ir šiaip, tai, mano akimis, šiokia tokia sensacija.
Taigi žinokite. Kai pasninga (žinoma, mūsų platumuose žiemą sninga dažnai), kai žemės paviršius pasidengia baltu snaigių paklotu, važinėti ir statyti automobilius galima bet kur. Ypač ant vejų, nes jų nesimato. O kai nesimato, anot tyrėjos A. V., apsiginklavusios ATPK, tai ir nėra. Kitaip tariant, įmanoma pastatyti automobilį ant sniego jo nepastatant ant vejos... Drąsesnieji gali išbandyti tai Lukiškių aikštės viduryje. Turėtų pavykti*.
Ar apsnigta veja, vis dar tebėra veja, klausimas filosofinis. O gal išties ji kur nors išgaruoja? Tyrėjos nutarime dar rašoma: „Pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1241) 20 punktą veja – lygaus (horizontalaus ar nuolaidaus) paviršiaus viena žole ar kelių žolių mišiniu apsėtas prižiūrimas žolynas“. Mano nurodytu atveju baudos negalima skirti, nes automobiliai, kaip jau citavau anksčiau, stovėjo ne ant „žolyno“.
Netgi būnant labai palankiai (netgi avansu) nusiteikus Lietuvos policijos atžvilgiu, gerbiant šią profesiją ir laikant ją prestižine, vertinant jų sunkų darbą ir reikšmę visuomenės saugumui, po tokio atvejo (iš esmės smulkmenos, beveik nieko!) kyla klausimas, jeigu jau jis išnagrinėjamas taip paviršutiniškai, neigiant tai, ką mato akys (juoda ant balto, automobiliai stovi ant vejos, tik apsnigtos!), kokių tyrimų galima tikėtis sudėtingais atvejais?
Dar svarstau, gal tyrėja paprasčiausiai nesuprato, kad žolė, netgi apsnigta – egzistuoja ir ją galima pažeisti? Nes ateis pavasaris, sniegas nutirps, o nuvažinėta vieta – jei važinėjama intensyviai – gali ir neatsigauti bei virsti purvyne. Kad ir kaip būtų, tame nutarime akivaizdžiai prasilenkta su logika. Kas nustatys, kada jau nebegalima statyti automobilio, kada vejos jau nedengia sniegas?
Ar tada, kai ims juoduoti žemė, pasirodys vienas kitas grynas lopinėlis ar žolynėlis? Ar turės sniegas nutirpti visiškai? Ar turės prasikalti nauja žolė, ar užteks ir pernykštės, sniego ir automobilių ratų suslėgtos? Ir kas pamatuos tą nutirpimo lygį? Gal pati tyrėja ar jos kolegos? Galbūt tam yra kokie nors prietaisai? Kuo daugiau galvoji, tuo keistesnis atrodo tas nutarimas, beje, patvirtintas vyriausiojo tyrėjo E. V.
Žinant policijos tyrėjų darbo krūvį, galima numanyti, kad tokie pranešimai laikomi balastu ir paprasčiausiai erzina. Turi tiek svarbių reikalų, o čia išlenda mat su savo VEJA. Tačiau tokiu atveju turėtume pripažinti, kad visa ta retorika apie pageidaujamą pilietinį aktyvumą tėra blefas, tuščias garsas. Gražių dalykų sakymas dėl sakymo. Tuomet piliečiai galėtų nurimti ir savo, ir vargšų tyrėjų nervų sutaupyti.
* Jei kas nors drąsenis ryžtųsi taip padaryti, pasistengčiau ateiti į pagalbą. Stovėčiau netoliese su nutarimo lapu ir pareigūnams prisistačius remčiausi tuo, kas parašyta juodu ant balto.