Autorius yra Rusijos laikraščio „Komersantas“ redaktoriaus pavaduotojas. Jis rašo apie Rusiją, tačiau, regis, viskas labai gerai pažįstama, žvelgiant ir į Lietuvą.
Dabar gerai žinomas Rusijoje advokatas Andrejus Makarovas 1990 metais buvo vienas iš kaltintojų byloje, susijusioje su nacionalistinės organizacijos išpuoliu prieš Raįtrihš namus. Bylos metu labai aktyviai reiškėsi kaltinamojo gynėjai ir aktyviai reiškė emocijas. Tai veikė teismą ir trikdė liudininkus bei katintojus. Viename iš to meto interviu A. Makarovas labai piktai kalbėjo apie demokratus, kurie taip pat galėjo ateiti prie teismo rūmų ir išreikšti savo poziciją, moraliai paremti tuos, kurie bando duoti atkirtį juodašimtininkams. Tačiau advokato raginimai atsako nesulaukė. Anuomet grumtynes parteryje nacionalistai laimėjo aiškia persvara, nepaisant to, kad Maskvoje tuomet jie buvo aiški mažuma.
2012 metų pabaigoje opozicinės partijos ir judėjimai paskelbė raginimą savanoriams rašytis į rinkimų komisijas. Tačiau norimo skaičiaus stebėtojų nepririnko nei komunistai, nei liberalai, nei naujieji demokratai ar net radikalūs nacionalistai. Įsitikinome, jog žmonių, kurie kalba apie skaidrius rinkimus Rusijoje, yra kur kas daugiau nei tų, kurie norėtų ką nors konkrečiai padaryti, kad rinkimai būtų iš tiesų skaidrūs. Situaciją gana taikliai nusakė vienas iš rinkimų komisijos narių, atkakliai kovojęs su klastojimais: „Išsilavinusi klasė nėjo ginti Europos civilizacijos į barikadas. Suprantama, jie turi „kūrybines aikšteles“, savo kūrybinius planus ir turi viltį išgyventi, kaip išgyveno liaudies artistai Sovietų Sąjungoje. Jie tikisi, kad galės Europos kultūrą pardavinėti Balbestanui. Sėkmės.“
Tiesa, panašios tendencijos vyrauja ne tik opozicijoje. Žinau daug valdžios šalininkų, kurie rinko Vladimirą Putiną. Tai energingi žmonės. Klausiau, kodėl jie nedalyvauja paramos mitinguose, pagaliau nedalyvavo, kai buvo švenčiama pergalė, demonstruodami vienybę ir jėgą. Daugumą mano pažįstamų toks klausimas sutrikdė, ir jie atsakė, kad kažkaip neturi tam noro. Juk ir be jų dalyvavimo viskas gerai. Noriu pabrėžti, kad tai nėra žmonės, kurie vadovaujasi principu – nieko nežinau, nematau, negirdžiu. Jie viską žino, domisi ir turi savo nuomonę, Tačiau reaguoti jie nenori. Mano diagnozė – tai tinginystė.
Galbūt, kai tenka spręsti asmenines problemas, šie žmonės būna pakankamai aktyvūs, tačiau visuomenės problemos, bendrojo gėrio gynimas jiems kelia alergiją. Pakalbėti apie tai galima, padaryti ką nors – tai jau ne.
Tinginystę pateisinti glaima piktinantis, kad mitingų, akcijų organizatoriai yra niekšai ir kvailiai. Kaip galima dalyvauti politinėje akcijoje, kurią organizuoja tokie netikę žmonės? Nenorime „teptis rankų“ – tai tapo tipine reakcija į viską, kas vyksta. Mes neisime į Bolotnajos aikštę, nes ten organizuoja Navalnij, o į kitą aikštę neisime, nes ten – Kurginianas. Ne, mes neįsirašysime į komisiją, nes nenorime rašytis nuo –Jabloko“ ar „Vieningosios Rusijos“.
Niekšus pašalinti ir patiems imtis darbo trukdo tinginystė. Ten viską organizuoja kvailiai ir niekšai, o mes geri, bet mums tingu. Opozicija turėtų būti dėkinga valdžiai, kad ji vis sukuria akstinų aktyvumui. Jei ne liguistas valdžios noras sugriebti viską į savo rankas, viską kontroliuoti ir numoti ranka į žmonių likimus, vis sukeliant teisėtą kiekvieno mąstančio žmogaus pasipiktinimą, tai protestų dalyvių skaičius grįžtų į tuos laikus, kai 20 žmonių mitingas su 10 plakatų buvo vadinamas dideliu pasiekimu. Valdžia savo ruožtu turėtų būti dėkinga opozicijai, kad šios vangumas netampa akstinu mobilizuoti valdžios simpatikus. Dabartinės valstybės problemos yra tapusios populiariais vaizdo siužetais, rodomais patogiu laiku. Jei šiuos siužetus perkeltų į nepatogų laiką, tai, neabejoju, dauguma tas problemas pamirštų.
Prieš kurį laiką galėjome džiaugtis piliečių aktyvumu, ginant 31-ąją ligoninę Sankt Peterburge. Tačiau esu įsitikinęs, kad jei puolimas prieš šią ligoninę pasikartotų po kelių mėnesių, tai piliečiams jos gynimas jau būtų atsibodęs. Kartą dainą išklausėme ir eiva ieškoti kitų.
Šioje vietoje tikrai verta perfrazuoti žymųjį Martino Nimelerio posakį: „Kai reformavo vidurinę mokyklą, – tylėjau, nes nesu nei mokytojas, nei profesorius. Kai mano vaikams neliko kur mokytis, neliko nė vieno, kuris galėtų protestuoti.“ Rinktis daugiau ar mažiau komfortišką ramybę, nereaguojant į dabarties problemas, net jei dėl to ateityje turėsime labai daug nemalonumų, tapo įpročiu. Gal kaip nors tos problemos rytoj pačios ištirps.
Pagal Gazeta.ru parengė Andrius Navickas