„Artuma“ 2013 m. vasaris
Šalyje, kurioje 83 procentai gyventojų skelbiasi esą krikščionys, klausimas „Kam reikalinga Bažnyčia?“ išvis niekados neturėtų kilti. Krikščionis, jeigu ir ne nuo Krikšto, tai bent nuo katekizmo pamokų, žino, kam ji reikalinga.
Tačiau šį klausimą vis išgirstame ir tikrai vos ne kiekvienas esame girdėję savo aplinkoje. Todėl, jei tik nenorime numoti ranka į artimą savo, turėtume patys savęs paklausti, kodėl šis klausimas randasi.
Gal mes vis dėlto esame pernelyg įsijautę į gražius televizijos paveikslėlius, kai per kiekvienas Bažnyčios ir valstybės šventes transliuojamos šventosios Mišios? Gerai, kad jos transliuojamos ir kad aukšti – net ir šios Seimo daugumos – valstybės vyrai ir moterys tose Mišiose dalyvauja, šitaip, sakytume, dar kartą patvirtindami, kad Lietuva yra krikščioniškas kraštas. Bet juk tikrai ne man vienam per tokias transliacijas sukirba klausimas, ar tai tikras liudijimas, ar tik mėginimas instrumentalizuoti Bažnyčią, tikintis visai žemiškų tikslų – pavyzdžiui, kad krikščionys rinkėjai greičiau balsuos už tuos, kurie per šventes Bažnyčioje rodosi.
Žinau, kad galiu būti neteisingas ne vienam, kuris tokiose iškilmėse lankosi ne dėl pasirodymo, o iš tikrųjų todėl, kad jaučiasi esąs Bažnyčios narys. Tačiau juk klausimas, kodėl mes, taip demonstruodami savo krikščionybę, klausiame, kam Bažnyčia reikalinga ir kodėl ji retsykiais vis ima ir išdrįsta kištis į mūsų gyvenimą, vis tiek kyla.
Ir šis faktas man yra tikras ženklas, kad anaiptol nesame toks krikščioniškas kraštas, koks mėginame rodytis. Arba, geresniu atveju, kad labai prastai mokėmės katekizmą, o vėliau ir visai nieko nesimokėme, todėl dabar ir manome, kad Bažnyčia – tai kažkas šalia mūsų. Jei suvoktume, kad tai mes patys ir esame Bažnyčia, kad Bažnyčia esame kiekvienas iš mūsų – ir jūs, ir aš, – tikrai tokių klausimų niekados nekeltume.
Vadinasi, kai klausiame, kam Bažnyčia reikalinga, iš tikrųjų ir turime galvoje visai kitą klausimą: ar aš turėčiau Bažnyčiai priklausyti?
Štai šis klausimas jau kur kas rimtesnis. Žinoma, į jį niekas už mus pačius negalės atsakyti. Tikėjimas, kaip skelbia Bažnyčia, yra ne mūsų nuopelnas, bet Viešpaties malonė, ir man regisi visiškai neleistina iš aukšto spręsti, kuris šią malonę yra gavęs ir kuris jos gavęs daugiau už kitus.
Iš visų metaforų ir minčių, kurios Visuotinėje Bažnyčioje suskambo ir mano ausis pasiekė, prasidėjus Tikėjimo metams, man gal pati brangiausia ir gražiausia yra Pagonių kiemo iniciatyva. Tiems, kas apie ją nesate girdėję, gal pravers pasakyti, jog kalbu apie Benedikto XVI dar 2009 m. iškeltą idėją ieškoti dialogo su agnostikais ir netikinčiaisiais. Pati metafora radosi, prisimenant Senojo Testamento Jeruzalės šventyklą, į kurią pagonims buvo nevalia įeiti. Tačiau greta pačios šventyklos būta ir didelio kiemo, kuriame galėjo lankytis ir pagonys. Tas kiemas ir vadintas pagonių kiemu. Didelių, tokiam dialogui skirtų renginių jau buvo ir dar, be abejo, bus didžiuosiuose Europos miestuose. Galėtume apie tokį renginį pasvajoti ir mes...
Ne veltui pradėjau nuo tų 83 procentų. Man jie atrodo labai apgaulingi ir kaip tik tuo apgaulingumu pavojingi. Tikrai turėtume suprasti, kad gyvename ne jaukioje krikščionių aplinkoje, kaip sakoma, tarp savųjų. Kad esame užsidarę savo Šventykloje. Man regisi, kad mes kaip tik ir gyvename pagonių kieme – ten, kur esama ne vien tikratikių, bet ir visokių kitokių žmonių. Jeigu jie į pagonių kiemą atėjo, vadinasi, jiems rūpi, ką mes Bažnyčioje veikiame. Ir tai mums turėtų būti labai svarbu. Jei jau manome priklausą Bažnyčiai, vadinasi, žinome, kad esame siunčiami. Ir siunčiami skelbti ne kokios nors kitokios, bet Gerosios naujienos.
Žinoma, pagonių kieme sutiksime pačių įvairiausių žmonių – ir tikrų Dievo ieškotojų, kuriems Viešpaties malonė gali ateiti būtent per mus, ir šiaip smalsuolių, ir prekeivių, mėginančių atspėti, ką mes greičiausiai būtume linkę pirkti, ir visada pasirengusių mums tą prekę pasiūlyti. Jei norėsime su pagonimis susikalbėti, turėsime mokytis ir jų kalbos. Gal jie, pavyzdžiui, sakydami „taip“, ne linksi, bet purto galvą kaip kokie bulgarai. O galbūt vienas kitas jų klausimas bus ir mums pamoka, gal net gausime patirti, kad ir patys dar tikrai nesame galutiniai teisuoliai, kad ir patys, nors ir labai stengdamiesi, vis tiek tebesame truputuką pagonys.
