 |
| Palydovo „LituanicaSat-1“ vizualizacija |
Kosmosas pasaulyje laikomas praktine veikla, teikiančia ekonominę naudą. Tuo tarpu Lietuvoje vyraujantis stereotipas, kad kosmoso veikla yra didžiųjų valstybių privilegija, sunkiai laužomas.
Mūsų šaliai kosmoso tyrimų srityje žengti koja kojon su Rusija, JAV ar Kinija, pasak VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto absolvento Lauryno Mačiulio, nėra neįmanoma misija. Kartu su kolega Vyteniu Buzu pernai pravėrę NASA AMES tyrimų centro duris, šiemet jaunieji inžinieriai, bendradarbiaudami su Lietuvos kosmoso asociacija ir kitais partneriais, į kosmosą ketina paleisti pirmąjį Lietuvos palydovą „LituanicaSat-1“.
Ar iš tiesų šalies dydis bei galia jau nebėra taip svarbu kosmoso veikloje? Savo palydovus turi Marokas, Alžyras, Nyderlandai...
Paprastiems žmonėms ir, matyt, ne tik Lietuvoje, kosmosas vis dar atrodo privilegijuotų valstybių žaidimo arena. Tačiau tai labai siauras požiūris. Kosmoso pramonė jau seniai nėra vien tik raketos ir tarpplanetinės misijos – tai ir realią ekonominę naudą nešanti praktinė veikla. Jei tai būtų netiesa, abejoju, ar tokios šalys kaip JAV, Japonija, Kanada, Rusija milžiniškas investicijas skirtų savo kosmoso programoms.
NASA atlikta analizė parodė, kad į kosmoso pramonę investavus vieną dolerį, vidutiniškai gaunama aštuonių dolerių nauda JAV ekonomikai. NASA netgi yra sukūrusi specialų interneto puslapį, kuriame galima pamatyti, kaip NASA technologijos prisideda prie praktinių problemų sprendimo Žemėje.
Be abejo, Lietuva kaip maža valstybė niekada nepajėgs kurti savo raketų nešėjų ar tonas sveriančių komercinių ryšio palydovų, nes tai reikalauja milžiniškų investicijų ir išteklių, tačiau mes tikrai pajėgūs kurti inovatyvias paslaugas ar komponentus kosmoso pramonei ar užsiimti jų pritaikymu bendrojoje pramonėje. Tai būtų mūsų investicija į ateitį.
Ar vis dar tenka susidurti su nuomone, kad kosmoso veikla – tai tik nežemiškos gyvybės paieškos?
Tikiu, kad tokių žmonių yra labai daug. Kiekvienas žmogus atranda vis kitų vertybių ir priežasčių kosmoso tyrinėjimui, ir tai tikrai nėra blogai. Manau, kad bandymas atsakyti į fundamentalius žmonijos egzistavimo klausimus yra viena didžiausių mūsų tobulėjimo ir pažinimo varomųjų jėgų, ir tai taip pat, jei ne labiau, svarbi veikla, kaip ir ekonominių poreikių tenkinimas.
 |
| Laurynas Mačiulis |
Ar Lietuva aktyviai dalyvauja mokslinėje, techninėje ir organizacinėje veikloje, plėtojant kosmoso ekonomiką? Kuo padėtų prisidėti lietuviškas nanopalydovas?
Lietuvos įsitraukimas į kosminę veiklą iki šiol buvo minimalus, tačiau šiuo metu jaučiamas didesnis susidomėjimas šia sritimi. Ypač prie to prisidėjo Lietuvos kosmoso asociacijos įkūrimas 2009 metais ir bendradarbiavimo susitarimo pasirašymas su Europos kosmoso agentūra (EKA) 2010-aisiais. Artimiausiu metu į Lietuvą ketina atvykti EKA ekspertai ir įvertinti Lietuvos mokslo ir verslo institucijų potencialą bei pasirengimą prisidėti prie EKA įgyvendinamų projektų.
Kosmosas kainuoja brangiai, o klaidos padarytos kosmose – dar brangiau. Kiekvienas kilogramas, paleistas į kosmosą, yra aukso vertės. Dėl to, norint būti konkurencingam kosmoso pramonėje, reikia įrodyti, kad tavo produktas ar paslauga veiks patikimai ir efektyviai. Dažniausiai būtent patikimumo įrodymas tampa didžiausiu iššūkiu šios rinkos naujokams ir užkerta kelią į sėkmę.
Dėl to gali kartais pasirodyti, kad kosmoso pramonė yra konservatyvi ir priešiška inovacijoms. Paradoksas, bet dauguma technologijų, šiuo metu naudojamų kosmose, yra sukurtos prieš kelis dešimtmečius. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad naujos ir inovatyvios technologijos nereikalingos kosmosui – tiesiog kelias, kurį reikia nueiti, norint realizuoti tokias technologijas kosmose, yra nepalyginamai sunkesnis ir ilgesnis nei Žemėje.
Visiška priešingybė minėtai filosofijai – mažųjų palydovų panaudojimas kosmose. Mažieji palydovai sąlyginai priskiriami tai palydovų klasei, kurių masė paprastai neviršija 100 kilogramų. Mažieji palydovai išpopuliarėjo dėl technologijų miniatiūrizacijos ir siekio atpiginti kosminių krovinių kainą. Kadangi tokie palydovai santykinai nėra labai brangūs, netgi tokia valstybė kaip Lietuva yra pajėgi tokį pasigaminti. Didžiausia to nauda – galimybė Lietuvos mokslo ir verslo institucijoms atlikti mokslinius tyrimus ir naująsias technologijas demonstruoti kosmose už prieinamą kainą ir greitai. Tai padidintų mūsų valstybės konkurencinį pranašumą kosmoso pramonėje.
Ar nanopalydovas yra naujas būdas pažinti kosmosą? Ar jų privalumas yra nedidelis svoris?
Nanopalydovais sutartinai vadinami 1–10 kilogramų svorio mažieji palydovai. Ypatingą vietą nanopalydovų klasėje užima vadinamieji „Cubesat“ palydovai, kurie pirmąkart pakilo į kosmosą lygiai prieš dešimtmetį ir sukėlė savotišką revoliuciją palydovų pasaulyje. „Cubesat“ – tai atviro kodo nanopalydovo standartas, kurį 2000-aisiais sukūrė profesoriai Bobas Twiggsas iš Stanfordo universiteto ir Jordi Puig-Suari iš Kalifornijos valstijos politechnikos universiteto, norėdami suteikti savo studentams ne tik teorinių, bet ir praktinių realaus palydovo konstravimo žinių.
Standartinis tokio palydovo vienetas yra 10 centimetro ilgio kraštinės kubas, sveriantis ne daugiau kaip 1,33 kilogramo, su galimybe praplėsti palydovą iki 3 vienetų – „kubų“ – dydžio. Standartinė forma ir masės apribojimai leido lengvai integruoti tokius palydovus į bet kokios raketos nešėjos paskutiniąją pakopą, kaip papildomus modulius, kurie išmetami į kosmosą po to, kai atsijungia pagrindinis raketos krovinys. Nanopalydovų iškėlimo į orbitą kaina santykinai nėra didelė, nes pagrindines paleidimo sąnaudas padengia pagrindinio krovinio savininkas ar užsakovas. „Cubesat“ standartas labai greitai išpopuliarėjo tarp pasaulio universitetų, nes tapo puikiu mokymo įrankiu studentams.
Tačiau nereikėtų galvoti, kad nanopalydovai yra tik brangūs žaisliukai pasiturinčių universitetų studentams. Nanopalydovai įgalina pakankamai greitai ir pigiai atlikti specializuotas mokslines ar technologijos demonstravimo misijas kosmose. NASA iš pradžių žiūrėjusi į tokius palydovus kaip į žaislus, pati pradėjo juos naudoti moksliniams tyrimams kosmose ir šiuo metu netgi remia tokių palydovų gamybą ir iškėlimą į kosmosą.
Ypač didelės perspektyvos nuspėjamos panaudojus tokių nanopalydovų tinklus ar spiečius kosmose tam tikroms misijoms atlikti. Tikimasi, kad bendras tokio palydovo tinklo rezultatas ir funkcionalumas būtų didesnis ir ekonomiškai naudingesnis, nei gaminant vieną ar keletą didelių ir brangių palydovų. Vienas iš būsimųjų tokių misijų pavyzdžių – tarptautinis projektas „QB50“, remiamas iš Europos struktūrinių fondų lėšų. Šios misijos metu planuojama paleisti 50 „Cubesat“ standartinės formos nanopalydovų į maždaug 300 kilometrų aukščio apskritiminę orbitą. Misijos metu palydovų spiečius atsitiktine tvarka pasiskirstys po orbitą ir per visą savo gyvavimo laiką ištirs žemutinės termosferos ir jonosferos sluoksnius. Taip tikimasi gauti unikalių duomenų apie šios Žemės atmosferos dalies savybes ir kaip jos kinta laike ir erdvėje, ko neįmanoma būtų pasiekti naudojant tik vieną palydovo misiją.
 |
| Vytenis Buzas |
Ar iš tiesų Latvija ir Estija pirmuosius savo nanopalydovus taip pat ketina paleisti greitu metu?
Latvija ketina paleisti savo pirmąjį nanopalydovą „Venta-1“ šių metų pradžioje. Estai pirmąjį savo palydovą „Estcube-1“, sukurtą Tartu universitete, planuoja paleisti šių metų balandį.
Ar paleidusios nanopalydovus Baltijos šalys taptų ne tik naujų technologijų vartotojomis, bet ir gamintojomis?
Vienareikšmiškai taip. Netgi jei ir šios misijos dėl tam tikrų priežasčių techniškai nepasisektų, tai vis tiek duotų apčiuopiamą naudą, nes vien jau sukurti ir paleisti palydovą yra pakankamai sudėtinga inžinerinė užduotis. Dėl to tai yra puiki proga išugdyti aukštos kvalifikacijos specialistus, kurie toliau tobulėtų šioje srityje. Tą jau įrodė daugelio šalių patirtis, kai studentų komandos, kūrusios palydovą, nariai vėliau įsteigdavo įmones, kuriančias aukštos pridėtinės vertės produktus. Būtent dėl to, pavyzdžiui, tiek Latvija, tiek Estija siekia pritraukti kiek įmanoma daugiau jaunų inžinierių ir studentų į savo nanopalydovų projektus.
Pristatykite projektą „LituanicaSat-1“. Jūs dar šių metų vasarą siekiate paleisti pirmąjį Lietuvos palydovą?
„LituanicaSat-1“ yra pirmasis Lietuvos palydovas, kurį planuojama nugabenti į tarptautinę kosminę stotį su Japonijos raketa nešėja „H-2B“ 2013 metų vasarą. Iš jos palydovas būtų paleistas į maždaug 400 kilometrų aukščio orbitą pusės metų kelionei aplink Žemės rutulį, kol galų gale neišvengiamai sudegs tankiuosiuose Žemės atmosferos sluoksniuose. Palydovo misija yra skirta pagerbti 80-ąsias Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metines.
„LituanicaSat-1“ bus 10 centimetrų kubo formos ir nesvers daugiau nei 1,33 kg. Palydovas turės įmontuotą vaizdo kamerą, GPS imtuvą ir FM balso kartotuvą, kuris leis radijo mėgėjams iš viso pasaulio bendrauti tarpusavyje tūkstančių kilometrų atstumu, pasinaudojant palydovu kaip kosmine retransliacijos stotimi. Į palydovo kūrimo darbus jau įsitraukė įvairios įmonės ir organizacijos, radijo mėgėjai, universitetų studentai ir skirtingų sričių specialistai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių.
Projekto organizatorius – Lietuvos kosmoso asociacija. Mes, kartu su kolega Vyteniu Buzu, su kuriuo šiuo metu atstovaujame mūsų ne pelno siekiančiai organizacijai VšĮ „Inovatyvūs inžineriniai projektai“, esame atsakingi už palydovo gamybą. Praėjusią vasarą stažavomės NASA AMES tyrimų centre, JAV, būtent ten mums ir kilo idėja sukurti „LituanicaSat-1“.
Ar tam reikalingos didelės investicijos?
Didelės ar mažos priklauso nuo to, kokią atskaitos sistemą pasirinksime. Mūsų palydovo kaina, skaičiuojant su paleidimo į kosmosą sąnaudomis, beveik prilygsta dabartinei aukso kainai (apie 54 tūkst. JAV dolerių už kilogramą). Taip, eiliniam žmogui tai gali pasirodyti daug, bet nemanau, kad tai yra pernelyg daug mūsų valstybei. Kol kas mes verčiamės iš privačių investicijų, ieškome rėmėjų – projektas jau įpusėjo, o mes dar neišleidome nė lito Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų. Be to, nereikia pamiršti, kad palydovas pats į kosmosą nenuskris – tam reikalinga žmonių komanda, kuri jį projektuos, gamins ir galų gale atliks bandymus. Tai – pati didžiausia ir vertingiausia investicija.
Kokios patirties pasisėmėte NASA AMES tyrimų centre? Ar iš tiesų šio centro mokslininkai žino ir apie Lietuvą?
NASA AMES tyrimų centras yra aukšto lygio ir gilias aerokosmoso mokslo tradicijas turinti tyrimų organizacija Amerikoje. Be to, įsikūrusi garsiajame Silicio slėnyje, todėl mums tai buvo gera gyvenimo mokykla tiek technine, tiek žmogiškąja ir kultūrine prasmėmis. Šiuo metu NASA AMES tyrimų centras palaiko šiltus santykius su Lietuvos kosmoso asociacija, todėl Lietuva ten jau nėra nežinomas žodis.
Kristina Buidovaitė
VGTU laikraštis „Inžinerija“