Rugsėjo 27-28 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje vykusią konferenciją „Kultūra besikeičiančioje televizijoje: didžioji profanacija ar didžiulės galimybės?“ organizavo Lietuvos kultūros ministerija, bendradarbiaudama su LRT taryba ir Goethes institutu. Dvi dienas kultūros ir medijų tyrėjai, filosofai, laidų prodiuseriai ir moderatoriai iš šešių Vidurio ir Rytų Europos šalių gvildeno kultūros nušvietimą visuomeninėse ir komercinėse televizijoje, dalijosi savo darbo patirtimi, analizavo regionines ir globalias televizijos raidos tendencijas.
Teatro ir kultūros kritikas Vaidas Jauniškis kultūros situaciją dabartinėje televizijoje perteikė įvaizdžiu rastinuko Kasparo Hauzerio, kurį auklėja kas netingi. Jauniškis kritikavo šabloniškas kalbėjimo apie kultūrą formas, kai „apie ką bebūtų kuriama, finale vis tiek menininkas tolsta laukais ar gatve“. Lietuviškose televizijos laidose kritikas pasigedo požiūrio į kultūrą kaip visuminį procesą, gilesnio dėmesio tam, kas vyksta, o ne jau įvyko.
Lenkijos visuomeninės televizijos kultūros kanalo muzikos laidų redakcijos vedėjas Robertas Kamykas su užkrečiamu entuziazmu pasakojo apie tarptautinio Šopeno pianistų ir Lenkijos jaunųjų atlikėjų konkursų transliacija; jų formulė buvo aukščiausios kokybės klasikinis menas, pateiktas populiariomis formomis (dėmesys renginio užkulisiams, atskiriems dalyviam; specialistų nuomonės, pateikiamos tarsi futbolo komentarai). Kamyko teigimu, šios programos tapo žiūrimiausiomis televizijos Kultūra laidomis.
Filosofo Nerijaus Milieriaus nuomone, televizija kultūros įvykius turi gvildenti profesionaliai,
„o jei nėra tam noro, finansų ar resursų, geriau iš viso nekalbėti“. Kaip pavyzdį Milierius pateikė ‚garsiąją „vamzdžio“ bylą, kurią aptariant dominavo vien „patinka-nepatinka“ ir „kiek kainavo“ tipo diskursai. Milerius taip pat pasisakė prieš, jo nuomone, atgyvenusią šviečiamąją televizijos misiją. Šia linkme kalbėjo ir buvęs LRT programų direktorius Jonas Banys gerąja prasme provokuojančiame pranešime, pavadintame „Nemokšiškas kultūros brukimas kenkia ir televizijai, ir kultūrai“. Banys teigė, kad kultūrininkai turi atsižvelgti į televizinės komunikacijos masiškumą, o taip pat į tai, kad kultūra televizijoje turi būti „performatuota“ , pateikta adekvačia televizine forma. Diskusijose replikuota, kad dauguma kultūrininkų pasigenda būtnent kultūrinių laidų televizinės kokybės, o ne kiekybės. Su Banio teigimu, kad masinei auditorijai kultūra neįdomi, netiesiogiai polemizavo LRT kultūros laidų redakcijos vedėja Jolanta Kryževičienė, pateikusi naujus EUROSTAT tyrimų duomenis, kurie parodo, kad Lietuva yra viena labiausiai kultūrą vertinančių Europos šalių, o taip pat iš tų, kurios apie kultūrą daugiausia sužino per televizijos ir radijo laidas. Kultūrą lietuviai suvokia pirmiausia kaip menus, mokslą, papročius ir istoriją, ir tik vienas procentas ją tapatina su pasipūtimu, elitizmu ir nuobodumu (kaip šmaikštavo pranešėja, tą procentą sudaro vien televizijos prodiuseriai). Kryževičienė taip pat kėlė svarbius klausimus, kaip kraštutinis mūsų televizijos negatyvumas ir skandalizmas susijęs su emigracija iš šalies; kaip siejasi demokratijos stabilumas ir stipri visuomeninė televizija.
Medijų tyrėja iš Maskvos humanitarinio unviersiteto Jekaterina Lapina-Kratasiuk (dėstanti taip pat ir Europos humanitariniame universitete Vilniuje), pateikusi plačią medijų teorijos apžvalgą, kalbėjo apie situaciją Rusijoje, kuri pasirodė kai kuo panaši į Lietuvos. Pirmajame valstybinės televizijos kanalo eterį intelektualai, ekspertai ir komentatoriai nepatenka, o televizijos laidos orientuojamos į vieną ir tą patį žiūrovą – „bobutę iš kaimo“, kuri, kaip sakė Lapina-Kratasiuk, yra „sociologinė fantazija“. Tuo tarpu mažai žiūrimame Kultūros kanale menai ir idėjos reprezentuojamos „tarybine forma“. Tačiau pranešėjos nuomone, rusų intelektualai vis dėlto neturėtų nusigręžti nuo televizijos; jos manymu, kultūra gali būti patraukti ne tik populiariomis formomis, bet ir savo kitoniškumu, mįslingumu.
Varšuvos universiteto kultūros instituto profesorius Grzegorzas Godlewskis taip pat įrodinėjo, kad televizija kaip grėsmė „ tikrajai“ kultūrai suvokiama tik žiūrint į ją kaip į autonomišką reiškinį; tuo tarpu jei traktuosime ją plačiau, nuo žmogaus patirties, pažiūrų, retorinių gebėjimų neatsiejamą dalyką, vietose joje atsirastų ir intelektualams. Slovėnijos televizijos kultūros laidų prodiuseris Andražas Pöschlis papasakojo apie šios šalies nacionalinio transliuotojo kultūros laidų paletę; nepriklausomi kino ir televizijos kūrėjai iš Latvijos Uldis Čekulis ir Ugis Olte savo sukurtos kelionių po Šiaurės šalis laidos (beje, rodytos ir Lietuvoje) pavyzdžiu parodė, kaip netradicinės formos ir nebanalaus turinio televizinė produkcija gali tapti „kultinė“. Panašiai teigė Estijos televizijos kultūros laidų vedėjas Joonas Hellerma : kultūros laida „Op!“ Estijos televizijoje gyvuoja jau 10 metų ir turi 90000 pastovių žiūrovų. Joonas neseniai pradėjo kurti naują, vien muzikai skirtą laidą Mi, kuri išsiskiria itin laisvu, improvizaciniu stiliumi.
Žvelgiant ne vien subjektyviu žvilgsniu, konferencija pavyko. Kalbant apie padėtį Lietuvoje, ir pranešimuose, ir diskusijose kartojosi keli motyvai: pirma, kad labai trūksta analitinių diskusinių laidų kultūros temomis, kurių „telegeniškumas“ nepelnytai nuvertintas. Taip pat sutarta, kad kultūros laidų kokybė negali pakilti per naktį, kitaip tariant, joms reikia ilgesnio laiko ir daugiau pastangų, o tai reiškia – joms būtini autoritetingi advokatai, kurių tuo tarpu pasigendama.