Giliai širdyje visada jaučiu, kad yra kažkas didesnis už mane, kad aš esu ne atsitiktinumas, kad kažkas mane sukūrė. Mane sukūrė Dievas. Sukūrė iš nieko. Nebūtyje aš neturėjau vardo. Žmogaus vardo. Dievas nurodo kelią į Jį, Jis įdiegia širdyje Jo paties ieškojimą. Ieškojimą tol, kol galiu pasakyti, Dieve, tikiu Tavimi. Tas tikėjimas glūdi manyje, bet jis neatsirado iš nieko, jį man padovanojo Dievas. Kad Jo ilgėčiausi. Kad Jo ieškočiau. Kad Jį rasčiau.
Dievas pasitinka mane su dovanomis ir laukia, kad jas priimčiau. Laukia, kad priimčiau tikėjimo dovaną. Priimta tikėjimo dovana paverčia mano sielą gyva, paverčia tikinčia savo Kūrėju. Aš turiu parnešti Dievui Jo paties dovanotas dovanas, iš pradžių atpažinusi jas savo sieloje. Tikėjimo dovana atneša daug kitų dovanų. Atneša pasitikėjimą Dievu, savimi, artimaisiais.
Kaip aš pajaučiu, kad Dievas padovanojo man tikėjimą? Tikiu, nes žinau, jog Dievas yra, kad Jis mano Kūrėjas. Tikėjimo dovana palydi mane pas Dievą. Jis leidžiasi surandamas. Jis tikisi, kad Jį surasiu, kad nepaniekinsiu dovanos, kuri leidžia Jį sutikti. Jo pati didžiausia dovana yra širdyje įdiegtas žinojimas, jog Jis yra man pradžia ir pabaiga. O ta pabaiga yra nesibaigianti amžinybėje. Tikėjimas Dievu yra mano prasmė. Tikėjimo dovana leidžia tą prasmę įžvelgti ir abejonėse, ir skausme. Savo mažuose skausmuose jaučiu priartėjant Jėzaus Kristaus kryžių. Tikėjimo dovana padeda neiškreipti prasmės esmės. Tai yra, kad aš esu Dieve. Esu iš meilės.
Tikėjimas prasideda nuo mažiausios užuominos, prasideda nuo to, ko nepažįstu, prasideda iš nuojautos. Ta mažiausia tikėjimo užuomina yra dovana. Ta užuomina, kurios nebuvo mano širdyje, kol aš dar neieškojau. Kai aš dar nesiilgėjau. Tikėjimo dovana yra atsakymas į mano ilgesį. Atsakymas į mano bejėgystę, kai savomis jėgomis, bandau surasti prasmę.
Dievas yra dovanų Viešpats. Pirmiausia Jis padovanojo man gyvenimą. Ir tą gyvenimą įprasmino įdiegdamas tikėjimo troškimą. Troškimą surasti savo pradžią. Tą pradžią galiu surasti tik tikėdama.
Bet yra ir tokių, kurie nusigręžia nuo tikėjimo dovanos. Yra tokių, kuriems tikėjimo nereikia arba jo nepriima. Bet tikėjimas niekur nedingsta. Tada žmogus pradeda tikėti tik žemiškąja realybe. Jis nepakelia akių į Dangų ir atsisako susipažinti su Dievu. Tikėjimo dovanos atmetimas yra atsisakymas dialogo su Dievu. Tikėjimo atmetimas paverčia mane ribota ir nelaiminga būtybe. Nes aš nusisuku nuo Dievo. Tikėjimas viskuo, tik ne Dievu rodo, jog aš nepasinaudojau tikėjimo dovana, kad jos atsisakiau. Tas atsisakymas man gali kainuoti išganymą. Tikėjimas yra kelio pradžia į išganymą.
Aš nusigręžiu nuo tikėjimo dovanos, nes man ji atrodo nenaudinga. Man atrodo, kad tikėdama aš nieko negausiu. Gal net prarasiu. Prarasiu pasaulio pripažinimą ir pasauliui priimtinas vertybes. Bet pasaulis nieko nedovanoja. Visa, ką siūlo pasaulis, praeina. Ir aš lieku viena, be nieko.
Kaip atpažinti tikėjimo dovaną? Jaučiu be tos tikėjimo dovanos nuolatinį nepriteklių, visi mano klausimai lieka be atsakymų. Tikėjimo dovana yra tada, kai jaučiu troškimą pažinti Dievą. Tikėjimo dovana man sako, kad Dievą aš jau pažįstu seniai seniai, ir kad viską dabar užmiršau. Tikėjimo dovana man leidžia suprasti, kad Dievo pamiršti neįmanoma. Jis leidžiasi surandamas, leidžiasi atpažįstamas. Tikėjimo dovana mane paskatina ieškojimams, dabar aš žinau, kad yra kažkas didingesnio ir tas kažkas mane ką tik pakvietė. Pakvietė ne į svečius, pakvietė į Namus. Tikėjimas parvedė mane į Namus, kurie yra Dievo buveinė.
Ar dėkoju, kai atpažįstu turinti savyje tikėjimo dovaną? Dažniausiai užmirštu, nes tas žinojimas per tikėjimą yra toks savaiminis ir dažnai pagalvoju, kad jis yra mano. Aš užmirštu, jog į pasaulį aš atėjau be nieko. Tik per tikėjimą suradusi Dievą aš imu dėkoti. Dėkoju, nes dabar turiu viską. Tikėjimo dovana atvedė mane pas Dievą ir nuramino mane. Tikėjime aš radau viską. Būtent jame viskas sukaupta. Sukaupta ir man atiduota. Atiduota dosniai, nesitikint nieko mainais. Aš neturiu ką duoti. Galėčiau padovanoti save. Tačiau aš seniai Dievo. Kad aš Dievo, irgi supratau per tikėjimą.
O kaipgi netikintieji? Kieno jie? Jie irgi Dievo, tačiau Jo nepripažįsta, Juo netiki. Netikėti – tai reiškia atsisakyti Dievo dovanų. Nusisukusio Dievas negali priversti prie Jo pasilikti, bet vis tiek jį tebemyli. Ir tebelaukia. Ieško mažiausių progų prie jo prisiartinti taip arti, kad netikėti būtų neįmanoma. Gal išdidumas neleidžia man pripažinti Dievo? Gal aš pati noriu būti Jo vietoje? Kodėl aš noriu būti verčiau atsitiktinumas, o ne pripažinti, kad esu sukurta Dievo. Kodėl noriu pasirinkti menkesnę dalią? Noriu karaliauti, tačiau čia pat esu pavergiama.
Jeigu nusisuksiu nuo tikėjimo dovanos, tai išduosiu save kaip iškiliausią iš visų kūrinių. Nes tikėti gali tik žmogus. Ir atsiliepti į tikėjimo dovaną gali tik žmogus. Aš ieškau, o Dievas mane randa. Aš laukiu, o Dievas dovanoja. Jeigu priimu tikėjimo dovaną, pasikeičia mano mąstymas. Giliau mąstau ir pastebiu, kaip keičiasi mano siela. Ji dabar ne vieniša. Mano siela ima linkti prie to, ką Dievas laiko gėriu. Su tikėjimo dovana lengviau jį atpažinti. Tikėjimo dovana yra pradžia visų malonių, kurių jau sulaukiau ir dar sulauksiu. Tikėjimas, padovanotas Dievo, yra kasdienis stebuklas. Stebuklas, leidžiantis tikėti, kad išliksiu amžinai.